— Čia tavo savastis, — sakau.
Ji žvelgia į mane, jos akys pasruvusios ašaromis.
— Tavo savastis nepražuvo, ji neišbarstyta pavėjui. Ji čia — ir niekas nebegali jos atimti. Norėdamas ją išskaityti, privalau surinkti visus sapnus draugėn...
Aš dar kartą bučiuoju jos akių vokus.
— Norėčiau, kad dabar paliktum mane vieną, — sakau. — Užtruksiu iki pat ryto, kol išskaitysiu viską. Lig tol net negalėčiau ilsėtis.
Prieš išeidama iš saugyklos, ji dar kartą žvilgsniu perbėga begalines švelniai švytinčių kaukolių eiles. Paskui uždaro paskui save duris. Kaukolių paviršiuje šoka švytintys taškeliai. Kai kurie iš senų sapnų yra jos, kiti — seni mano paties sapnai.
Ieškoti teko ilgai. Lankiausi kiekviename atokiausiame šio Siena apjuosto Miesto užkaboryje, bet galų gale man pavyko surasti prarastąją savastį.
37 Švytėjimas, savistaba, švarumas
Nežinau, kiek laiko miegojau. Tik staiga pajutau, kad kažkas purto mane už peties. Užuodžiau sofos kvapą. Nenorėjau, kad pažadintų. Pernelyg jaukus tas miego glėbys.
Vis dėlto tuo pat metu kažkas manyje pačiame vertė pabusti, kažkas atkakliai tvirtino, kad dabar ne metas miegoti. Barbeno kažkoks kietas metalinis daiktas.
— Pabusk! Pabusk!
Aš atsisėdau.
Susizgribau, kad vilkiu oranžinį vonios chalatą. Palinkusi prie manęs mergina purtė mane už peties, ji vilkėjo baltus vyriškus marškinėlius ir siaurutes baltas kelnaites. Liaunas jos kūnas atrodė nepaprastai trapus, tarsi vaiko; nebuvo matyti nė ženklo vakarykščio itališko apsirijimo. Lauke dar netgi neaušo.
— Stalas! Tik pažvelk į stalą! — šūktelėjo ji.
Ant stalo švietė kažkas, iš pažiūros kiek primenantis miniatiūrinę Kalėdų eglutę. Tačiau tai niekaip negalėjo būti Kalėdų eglutė — pernelyg jau maža, be to, dabar dar tik spalio pradžia. Sutelkiau žvilgsnį į keistąjį daiktą. Kaukolė! Tiksliai toje pačioje vietoje, kur kažkuris iš mūsų — aš, o gal ji — ją padėjo. Šiaip ar taip, tasai švytintis daiktas ir buvo ne kas kita, o manoji vienaragio kaukolė.
Visame jos paviršiuje mirguliavo žiburiukai. Čia įsižiebiantys, čia vėl gęstantys mikroskopiniai švytintys taškeliai. Kaukolė šiek tiek priminė švytintį nakties dangų, nužertą švelniai mirksinčiomis žvaigždėmis. Visą ją gaubė balzganas ūkas, atrodė, jog kiekvienas taškas įsižiebia takioje elektrinėje rūkanoje, dėl to susidarė įspūdis, kad žiburėliai mirga šiek tiek pakibę virš kaukolės paviršiaus. Mudu sėdėjome nekrustelėdami ir stebėjome, kaip sūkuriuoja ir mainosi miniatiūriniai žvaigždynai. Aš laikiausi įsitvėręs chalato apykaklės, mergina įsikibo man į parankę.
— Ar tai šitaip tu supranti pokštus? — pagaliau paklausė ji.
Papurčiau galvą. Iki šiol nė karto nemačiau, kad kaukolė žaižaruotų. Tai negalėjo būti nei fosforinis kerpių švytėjimas, nei žmogaus rankų darbas. Nė vienas žmogaus sukurtas energijos šaltinis neskleidžia šitokio švelnaus, prislopinto švytėjimo.
Švelniai atstūmiau jos ranką, paėmiau kaukolę ir pasidėjau ant kelių.
— Tau nebaisu? — vos atgaudama kvapą paklausė ji.
— Ne. — Pats nežinojau kodėl, tačiau baimės tikrai nejaučiau.
Laikydamas delnus virš kaukolės, pajutau sklindant silpną dar neatvėsusių pelenų šilumą, tarsi mano pirštus būtų apsiautusi ta blyški šviesos plėvelė. Užsimerkiau, leisdamas šilumai smelktis į pirštus, ir išvydau kažkur tolumoje plūduriuojančius neryškius vaizdus — tarsi debesis tolimame horizonte.
— Negali būti, kad tai tik padirbinys, — kvėptelėjo mergina. — Negali būti. Turbūt tai tikras dalykėlis.
Kaukolė spinduliavo šviesą į mano rankas. Kažkodėl atrodė, kad tai daroma tikslingai, kad toje šviesoje slypi kažkokia prasmė. Tarsi ji mėgintų perduoti man signalą, siūlytų tarpinę grandį, susiejančią du pasaulius: tą, į kurį netrukus įžengsiu, ir tą, kurį palieku.
Atsimerkiau ir įsižiūrėjau į ūką, žaižaruojantį po mano pirštais. Švytėjime nebuvo justi jokios piktos valios, jokios grėsmės.
To pakako, kad paimčiau kaukolę į rankas ir pirštų galiukais imčiau braukti per tas plonytes šviesos gysleles. Baimintis tikrai nėra ko.
Padėjau kaukolę atgal ant stalo ir paliečiau merginos skruostą.
— Tavo rankos šiltos, — ištarė ji.
— Ta šviesa šilta.
Paklusdamos manosioms, jos rankos pakibo virš kaukolės. Mergina užsimerkė. Palengva šviesos laukas apsėmė ir jos pirštus.
— Aš tikrai kažką jaučiu, — pratarė ji. — Tik nežinau ką. Neužčiuopiu jokios prasmės.
— Aš irgi negaliu paaiškinti, — atsakiau jai.
* * *
Pasilenkiau pakelti nuo grindų savo laikrodžio. Keturios valandos šešiolika minučių. Dar gera valanda iki aušros.
Nuslinkau prie telefono ir surinkau savo namų numerį. Pasiutusiai seniai skambinau pats sau į namus, tad numerį prisiminiau ne be vargo. Palaukiau, kol suskambės penkiolika kartų. Niekas neatsakė. Padėjau ragelį, bet tuoj pat vėl surinkau numerį, dar kartą išklausiau penkiolika pyptelėjimų. Veltui.
Kažin ar putlioji mergina iškeliavo atgal į požemį parsivesti senelio? O gal ją su mandagumo vizitu aplankė semiotekai arba vaikinai iš Sistemos? Kažkodėl dėl jos nėmaž nesirūpinau. Neabejojau: ji išsikapanos. Pritrenkianti mergina. Dvigubai už mane jaunesnė, o su viskuo susidoroja bent dešimt kartų geriau nei aš. Padėjau ragelį, ir čia širdį gnybtelėjo šioks toks liūdesys: žinojau, kad niekada jos nebepamatysiu. Tarsi stebėčiau, kaip iš kadaise klestinčio ir prašmatnaus, o dabar bankrutavusio viešbučio darbininkai išneša sietynus. Vienas po kito užkalami langai, nukabinamos užuolaidos...
Sugrįžau pas merginą ant sofos.
— Ar kaukolė švyti, reaguodama į tave? — paklausė ji.
— Taip jau atrodo, ar ne?
Miegančiame priešaušrio pasaulyje viešpatavo miško gūdumos tyla. Dirstelėjau į grindis, kur voliojosi ant kilimo išblaškyti mūsų drabužiai: mano marškiniai, kelnės ir kaklaraištis pramaišiui su jos suknele, apatinuku, kojinėmis. Tarsi nusinerta trisdešimt penkerių gyvenimo metų oda — jo kulminacija.
— Kas yra? — paklausė ji.
— Tie drabužiai... Dar visai neseniai jie buvo mano dalis. O dabar — jau nebe. Dabar tai visai kiti drabužiai, priklausantys kitam asmeniui. Aš jų net nebeatpažįstu, nebesuvokiu, kad jie mano.
— Tai dėl sekso, — ji nusišypsojo. — Geras seksas visuomet pažadina polinkį į savistabą.
— Ne, ne visai taip, — atsakiau ir pakėliau tuščią taurę. — Aš anaiptol nepradedu raustis savyje. Juntu, tarsi imčiau kreipti ypatingą dėmesį į smulkmenas — į menkiausias šio pasaulio daleles. Tokias kaip sraigės, lietaus lašų barbenimas ar metalo dirbinių krautuvėlės vitrina.
— Gal nori, kad apsitvarkyčiau?
— Ne, tegul viskas lieka taip, kaip yra. Tie drabužiai ant grindų atrodo visiškai natūraliai.
Pasisiekiau cigarečių pakelį, prisidegiau degtuku iš dėžutės, kurią įsigijau alaus bare. Paskui dar kartą apžvelgiau mūsų drabužius. Marškinių rankovės tysojo apglėbusios kojines, aksominė suknelė voliojosi sulenkta per juosmenį, plonytis apatinukas priminė sugniaužytą vėliavėlę. Grandinėlė ir laikrodis bet kaip nusviesti ant kušetės, juoda rankinė ilga rankena parvirtusi ant šono guli ant stalo tolimame kampe. Netgi nusimesti drabužiai išsaugo tam tikrą pastovumą, kuris nepasiekiamas jų nešiotojams.
— Kodėl nusprendei tapti bibliotekininke? — paklausiau.
— Man visuomet patiko bibliotekos, — atsakė ji. — Jose tylu, be to, pilna knygų, gausybė žinių. Puikiai žinojau, kad nenoriu dirbti nei banke, nei kokioje prekybos bendrovėje, o būti mokytoja — ir išvis košmaras. Taigi biblioteka man — pats tas.
Читать дальше