Харуки Мураками - Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas

Virš galvos plytėjo beribis švytintis dangus tarsi išgryninta idėja, kurios teisingumu žmogui neskirta abejoti. Aš gulėjau ant žemės, ir iš tokios padėties dangus atrodė lyg logiška visos egzistencijos kulminacija. Tą pat galima pasakyti ir apie jūrą. Jeigu dienų dienas žvelgi vien tik į jūrą, nelieka nieko kita, tiktai jūra. Daugmaž taip ir rašė Džozefas Konradas. Mažytė valtelė, atitrūkusi nuo iliuzinio mano laivo. Betikslis, neišvengiamas plūduriavimas, iš kurio neišsivaduosi.

Šunys nematė tos literatūros. Išsiurbiau paskutinę alaus skardinę, surūkiau cigaretę. Metas pamąstyti apie kur kas konkretesnius dalykus. Man liko kiek daugiau nei valanda.

Nunešiau tuščias skardines į šiukšlių dėžę. Tada išsitraukiau kreditines korteles ir uždegiau degtuku. Stebėjau, kaip riečiasi ir šnypščia plastikas, galiausiai pajuosta, suanglėja... Degindamas kreditines korteles pajutau tokį džiaugsmo antplūdį, kad jau gundžiausi kartu sukūrenti ir savąjį „Paul Stuart“ firmos kaklaraištį. Bet tuoj pat persigalvojau. Labai jau įtariai į mane dėbsojo toji jauna išsipusčiusi mamytė.

Patraukiau prie kiosko ir nusipirkau dešimt maišelių spragintų kukurūzų. Devynis čia pat išbarsčiau ant žemės — balandžiams; dešimtąjį, prisėdęs ant suoliuko, ėmiausi triaukšti pats. Prie mano gardėsių supuolė tiek balandžių, kad jų būtų pakakę Spalio revoliucijai pakartoti. Aš pats jau ištisus šimtmečius nebuvau valgęs spragintų kukurūzų. Visai skanu.

Madingoji mamytė su dukrele stabtelėjo prie fontano. Žvelgdamas į jas kažkodėl prisiminiau aną kažin kada prapuolusią savo bendraklasę — tą pačią, kuri ištekėjo už revoliucionieriaus, pagimdė du vaikus ir paskui dingo. Ji niekad negalėjo atsivesti savo vaikų į parką. Žinoma, dėl viso to ji išgyveno, tačiau dabar, kai netrukus turėsiu išnykti pats, mintis apie ją kažkodėl liūdino. Galbūt — netgi labai tikėtina — ji nieku gyvu nesutiktų, kad mudu sieja kažkas bendra. Juk ji pasitraukė iš šio gyvenimo savo pačios sprendimu, o iš po manęs kažkas ištraukė paklodę man miegant.

O gal ji ir sutiktų pasidalyti su manimi savo minčių nuotrupomis. Po šimts, o ką gyvenime tu esi pasirinkęs pats? — paklaustų. Ir ji būtų teisi. Taip ir nerasčiau nieko, ką būčiau nusprendęs pats, laisva valia. Vieninteliai du dalykai, kuriuos rinkausi iš kelių variantų, buvo sprendimas atleisti profesoriui ir nepermiegoti su jo dukraite. Bet kas man iš to? Ar sugebėčiau savo egzistencijoje atkapstyti ką nors, kas priešintųsi jos pačios išnykimui?

Kadre šiuo metu jau beveik nieko nebeliko. Bendras planas: balandžiai, fontanas, motina su dukrele. Ir man visiškai nesinorėjo šitos scenos palikti. Nerūpėjo, koks bus tasai manęs laukiantis pasaulis. Nė pats nežinau, kodėl apniko tokia nuotaika, bet ėmiau visiškai nebesuprasti, kaip galima štai šitaip paprasčiausiai imti ir išeiti iš gyvenimo. Staiga pasirodė, kad šitaip pasielgti — labai jau neatsakinga.

Net jeigu niekas manęs nesiilgės, net jeigu išeidamas nepaliksiu nė ruoželio tuštumos niekieno širdyje, net jeigu niekas nepastebės, kad manęs nebėra, išeiti man vis vien nesinori. Praradimams nereikia jokių ypatingų gebėjimų, praradimai nėra gyvenimo matas. Ir vis vien man atrodė, kad turiu ką prarasti.

Užsimerkiau; pajutau, kaip mano sąmone nuvilnijo raibulys. Toji banga pranoko bet kokį liūdesį ar vienatvę — tai buvo gili visa apimanti aimana, virpesiu atsiliepusi mano kauluose. Ji jau nebenuslūgs. Aš pasistengiau suimti save į nagą, alkūnėmis įsirėmęs į parko suolelio atlošą. Niekas negali man padėti — taip pat kaip ir aš niekam negaliu padėti.

Panorau užsirūkyti, bet neberadau cigarečių. Kišenėje — tik dėžutė degtukų, o ir tų pačių belikę vos trys. Uždegiau juos vieną po kito ir numečiau žemėn.

Vėl užsimerkiau. Aimana nutilo. Galva buvo tuštut tuštutėlė, joje neliko nieko, tik sūkuriuojančios tylos dulkės. Jos nei kyla, nei sėda — judėjimas be jokios krypties. Pabandžiau pūstelėti — dulkės neišsisklaidė. Jų išpūkšnoti neįstengtų net vėjo šuoras.

Pagalvojau apie savąją bibliotekininkę. Apie jos aksominę suknelę, kojines ir apatinuką, dryksančius ant kilimo. Ar teisingai pasielgiau, neatskleisdamas jai visos tiesos? Gal ir ne. Bet argi kas nors šiame pasaulyje trokšta tiesos? O apie kokią prasmę galima kalbėti, jeigu niekas nėra teisinga? Jeigu niekas nebėra sąžininga?

Teisingumas — sąvoka, tinkama tik tam tikrose apibrėžtose situacijose. Bet mes vis vien siekiame ją pritempti, pritaikyti net ten, kur ji visiškai nedera. Nuo sraigių ir metalo dirbinių krautuvėlių iki santuokinio gyvenimo. Galbūt niekas teisingumo nesuranda, galbūt niekas net nepasigenda, bet iš tikrųjų jis — toks pat kaip ir meilė. Kai gauni, paaiškėja, kad gavai anaiptol ne tai, ko troškai.

Aš pats, savaime aišku, irgi turiu dėl ko apgailestauti. Dar viena forma atkurti teisingumą — arba sąžiningai viską išdėlioti į lentynėles. Ir vis dėlto — o ko turėčiau gailėtis? Argi tai sąžininga viso to, ką turiu palikti, atžvilgiu? Ir dar — argi ne šito iš tikrųjų pats norėjau?

* * *

Nusipirkau pakelį cigarečių, paskui dar kartą paskambinau į savo butą. Nesitikėjau, kad kas nors galėtų atsiliepti, bet pamaniau, jog tai būtų gražus atsisveikinimo mostas — paskambinti sau į namus. Įsivaizdavau telefoną, skambantį, skambantį ir skambantį tuščiame kambaryje. Tiesiog mačiau jį — taip nepaprastai aiškiai.

Tačiau vos po trijų pyptelėjimų ragelyje kažkas atsiliepė — putlioji mergina rausvais drabužiais.

— O, tu vis dar čia? — išsprūdo man.

— Bene juokauji? — atsakė ji. — Buvau išėjusi. Ir jau grįžau. Norėjau baigti skaityti knygą.

— Balzaką?

— Taip. Nuostabi knyga. Tarsi būtų parašyta kaip tik man.

— Kaip laikosi tavo senelis? Ar viskas gerai?

— Žinoma. Apsisukome be jokio vargo. Senelis puikiai nusiteikęs. Siunčia tau linkėjimų.

— Perduok ir jam linkėjimų, — paprašiau. — Tad ką tavo senelis nutarė daryti?

— Jis iškeliavo į Suomiją. Japonijoje jį užgriūtų pernelyg daug rūpesčių. Čia jis niekad nebegalėtų ramiai dirbti savo darbo. Taigi ketina įsirengti laboratoriją Turku. Sako, tai tyki, žavi vietelė. Net šiaurės elnių yra.

— O tu? Neišvykai su juo?

— Nutariau likti čia ir pagyventi tavo bute.

— Mano bute?

— Taip, teisingai išgirdai. Man čia iš tikrųjų patinka. Įsistačiau naujas duris, įsigijau naują šaldytuvą, vaizdo grotuvą ir panašių dalykų. Tiesą sakant, beveik niekuo iš tavo daiktų nebebuvo galima naudotis. Ar neprieštarausi, jei patalynę ir užuolaidas pakeisiu rausvomis?

— Jauskis kaip namie.

— Manau, netgi užsiprenumeruosiu laikraštį. Man praverstų televizijos programa.

— Tik neužmiršk, kad ten gyventi gali būti pavojinga. Ims ir užgrius ar semiotekai, ar Sistemos vyrukai.

— Aš jų nebijau. Juk manęs jiems nereikia — jie vaikosi tik senelį ir tave. O kas jiems aš? Tiesa, ką tik nubaidžiau tokius du tipus, vienas — peraugęs drimba, kitas — išsičiustijęs neūžauga pašlemėkas. Tai bent porelė.

— Kaip tu sugebėjai juos išprašyti?

— Pykštelėjau kartelį. Nunešiau gremėzdui ausį. Tikriausiai jam sprogo ausies būgnelis.

— Nejaugi visas namas nesulėkė pasižiūrėti, kas čia šaudo?

— Ne, — atsakė ji. — Kai šauni vieną kartą, visi pamano, kad kam nors sprogo automobilio variklio cilindras. Štai jeigu šaudytum daugiau, tuomet neišvengiamai atkreiptum į save dėmesį. Bet man visai pakanka ir vieno šūvio — žinau, ką darau.