Джудит Макнот - Lemties piršlys

Ji atsirėmė į jį, atsakydama į jo bučinį desperatiška aistra, o suknelė nuslydo jos rankomis, atidengdama krūtis. Mitčelas ketino kiek galima ilgiau pratęsti šį svarbų susijungimą, todėl atitraukė lūpas, apgaubė delnais jos krūtis ir sekė jos dailaus veido išraišką, prispausdamas pirštus prie spenelių. Ji aiktelėjo ir prikando lūpą... o tada sugriovė jo planą neskubėti, prisimindama jo užtrauktuko vietą.

Miegamasis buvo toli, sofa — arčiau, tačiau kilimas buvo minkštas ir ji išsitiesė po Mitčelu, prisitaikydama prie jo kūno. Mitčelas užsimerkė, stengdamasis susivaldyti, pasirengęs įeiti į jos kūną, tačiau, užuot tai padaręs, jis palenkė galvą prie jos krūtinės, pasiryžęs suteikti jai preliudijos malonumą. Jos rankos atsargiai suėmė jam veidą, kilstelėjo jį nuo krūtinės ir ji pažvelgė į jį nuostabos kupinomis akimis, o jos ilgi pirštai švelniai glostė plaukus prie jo smilkinių.

— Mitčelai, — sukuždėjo ji, — prašau.

— Ne, — kimiu balsu atsiliepė jis, o ji tuo tarpu švelniai pajudino klubus, kviesdama jį pas save, ir jo kūną nutvilkė geismas.

Ji lėtai, su pasitikėjimu linktelėjo ir išlenkė nugarą kankindama jį.

Stengdamasis šypsotis, Mitčelas įslydo šiek tiek, tada dar giliau. Jo šypsena užgeso, kai kūnas pradėjo judėti prieš jo valią, lėtai, ritmiškai verždamasis į ją. Jo rankos sugriebė jos šlaunis, prispausdamos jas prie savęs, ir jis įėjo į ją su didžiule jėga. Jos kūnas suvirpėjo ir jis skverbėsi dar giliau, kol ji susirietė, išsilenkė ir suriko. Jis išsiliejo joje su tokia jėga, kad net aiktelėjo, o tada pagarbiai nuleido galvą, negalėdamas patikėti. Sukaupdamas likusias jėgas, Mitčelas nusirito į šoną ir švelniai prisitraukė ją į glėbį, atsargiai nubraukdamas šlapius plaukus jai nuo pečių.

— Kerėtoja, — sušnibždėjo jis su šypsena.

54 skyrius

Hole atidarė Keitės šaldytuvą, išėmė du buteliukus vandens ir ištiesė vieną Kaliui.

— Nori vandens? — paklausė ji.

Kalis pažvelgė į ją, mandagiai nusišypsojo, papurtė galvą ir atsakė itališkai:

— Tu labai graži. Labiau norėčiau tavęs.

Suprasdama tik neigiamą galvos papurtymą, Holė tarė:

— Kaip suprantu, ne, — ir padėjo buteliuką atgal į šaldytuvą.

Ji metė žvilgsnį per petį, nes iš miegamojo išėjo Keitė, vilkėdama jau trečią galimą drabužių komplektą, ruošdamasi vakarienei su Mitčelu. Kiti du buvo persverti ant sofos svetainėje. Vienuoliktą valandą Mitčelas išsivedė Denį apsipirkti ir jie iki šiol nebuvo grįžę.

— Per puošniai? — paklausė Keitė, sukinėdamasi priešais Holę, o Kalis žiūrėjo į jas iš virtuvės.

— Ne, bet mėlyna vilna man patiko labiau.

Susierzinusi ir abejodama, Keitė nutarė paklausti nuomonės to žmogaus, kuris žinojo Mitčelo skonį. Priėjusi prie sofos, ji paėmė kitas dvi sukneles ir pakėlė po vieną, tuo pat metu klausiamai žiūrėdama į Kalį.

— Mitčelui? — klausė ji.

Kalis išsišiepė, tvirtai parodė į juodą aptemptą suknelę ir itališkai paaiškino:

— Mitčelas šįvakar nekantraus ją nuo tavęs nuvilkti, o mėlynojoje per daug mažų sagučių.

— Puiku, tada juodą aptemptą, — tarė Keitė. — Grazie, — pridūrė ji šiltai šypsodamasi, ištardama vieną iš dviejų jai žinomų žodžių italų kalba.

Kalis linktelėjo ir pasakė:

— Tavo lūpos sutvertos bučiniams, bet Mitčelas man kaip brolis. Be to, jis išplėštų man širdį, jei suprastų, kad aš tai pastebėjau.

— Kad pasakytum ką nors itališkai, reikia labai daug žodžių, — pastebėjo Holė, o tada labai rimtai pridūrė: — Keite, tu jau vėl įsimylėjai Mitčelą, ar ne?

— Ne, neįsimylėjau, — tvirtai atsakė Keitė.

Kalis pakreipė galvą, ir nustebęs bei sunerimęs suraukė antakius.

— Kurgi ne.

Keitė susmuko ant sofos, abiejose rankose laikydama nukarusias pakabas ir sukneles, ir linktelėjo.

— Jis kaip narkotikas. Jei galėčiau užsitraukti jį ant savęs kaip antklodę ir jame susisukti, taip ir padaryčiau, bet net ir tada norėčiau būti dar arčiau — kūnu ir siela. Tačiau man dar sunkiau dėl to, kad aš tikrai manau, jog jis jaučiasi taip pat.

— Tu taip manei ir aną kartą.

Keitė pakilo nuo sofos ir pažvelgė į ją su šypsena.

— Ir aš buvau teisi. Tu vis pamiršti, kad jis dėl nieko nebuvo kaltas.

— Kada jis grįžta?

Dirstelėjusi į laikrodį, Keitė atsakė:

— Jis skambino ir sakė, kad jiedu su Deniu vėluoja, bet bus čia šeštą. Aštuntą aš turiu būti apačioje, kad pasveikinčiau merą ir jo partiją, o tada mudu su Mitčelu eisim kur nors pavakarieniauti.

Holė atsistojo.

— Jau pusė šešių, tai aš geriau eisiu. Ar dabar, kai policija žino, jog Bilis Vajatas kažkur Floridoje, tu vis dar ketini likti viešbutyje?

— Taip, — atsiliepė Keitė, jau eidama savo miegamojo link, pasidėti drabužių. Ji jau pasidažė ir susišukavo, kad atrodytų gražiai, kai Denis ir Mitčelas grįš, todėl dabar turėjo laiko. — Mitčelas nori, kad mes ten gyventume, kol policija sučiups Bilį. Aš visą dieną seku žinias, tikėdamasi išgirsti pranešimą, kad jis sulaikytas.

— Kaip laikosi Molė?

— Visai neblogai. Ji nori jau rytoj grįžti į darbą, bet aš norėčiau, kad ji dar porą dienų pabūtų namuose ir pailsėtų.

— Mamyte, žiūrėk...

Jau šypsodamasi, Keitė nuskubėjo koridoriumi iš savo miegamojo, kad pažiūrėtų, ką Mitčelas ir Denis nusipirko per savo išvyką. Denio, stovinčio viduryje kambario ir laukiamai besišypsančio, vaizdas beveik privertė jos širdį sustoti. Jo ilgos garbanos ir drabužėliai iš BabyGap buvo dingę. Juodi plaukai sušukuoti lygiai kaip Mitčelo, jis vilkėjo kostiumą, liemenę, ryšėjo kaklaraištį ir avėjo juodus blizgančius batus. O visa tai vainikavo jo laikysena — jis stovėjo pozuodamas, laikydamas vieną ranką kišenėje, o kitą už nugaros.

Nuo tokio vaizdo jos širdį užplūdo pasididžiavimas, o tada ji susitraukė, bejėgiškai ilgėdamasi mažo vaikučio, koks jis buvo vos prieš kelias valandas.

— Jūs apsipirkinėjot Baby Brooks Brothers! — pajuokavo Keitė.

— Turiu tau dovaną, — tarė Denis ir ištraukė ranką iš už nugaros, išdidžiai ištiesdamas jai apipešiotą saulutę, ir pribėgęs įteikė.

— Kokia graži, — pasakė Keitė ir šypsodamasi pažvelgė į Mitčelą.

Jis taip pat nusišypsojo ir paragino Denį:

— Duok mamytei ir kitą dovaną.

Šypsodamasis Mitčelo šypsena, Denis pasirausė savo kostiumo kišenėje ir ištraukė puošnų auksinį medalioną ant plonos grandinėlės. Keitei žiūrint į dailią širdelę, jos rankos šiek tiek drebėjo. Ją vis giliau ir giliau įtraukė fantazijos apie šeimą, apie tai, kad ją myli ir brangina juodaplaukis vyras, kuris jau mokė savo sūnų atnešti mamytei gėlių.

Ji pakėlė akis, norėdama padėkoti Mitčelui, tačiau jo dėmesį staiga patraukė televizorius ir jis skubiai nužingsniavo prie jo, padidindamas garsą.

„Šiandien ketvirtą valandą Floridos pareigūnai sulaikė septyniolikmetį Bilį Vajatą, kuris įtariamas vakar iš miesto parko pagrobęs Danielį Donovaną. Šaltiniai Policijos departamente praneša, jog Vajatas prisipažino pagrobęs vaiką, tačiau jis kaltina Čikagos advokatą Evaną Bartle tą pakišus jam tokią mintį. Pasak minėtųjų šaltinių, idėja pagrobti Danielį Donovaną Vajatui kilo po to, kai Bartletas parodė jam neseną straipsnį laikraštyje su Dantelio ir jo mamos, restorano savininkės Keitės Donovan, nuotrauka. Bartletas tariamai pasakė Vajatui, jog Dantelio tėvas yra Mitčelas Vajatas, kurį Bilis jau seniai kaltina dėl savo nelaimių.