Джудит Макнот - Lemties piršlys

Jam priėjus iš už nugaros ir švelniai uždėjus ranką jai ant juosmens, Keitė šypsodamasi pakėlė į jį akis. Jis luktelėjo, kol pokalbis apie Denį nutrūko, o tada kreipėsi į Žaką ir Džuliją:

— Mudu su Keite susitikom salose prieš trejus metus, kai aš buvau apsistojęs jūsų jachtoje.

— Tikrai? — atsiliepė Žakas, o Džulija nusišypsojo.

— Man rodos, jūs tuo metu viešėjot mano bute Romoje, — pasufleravo Mitčelas.

Žakas prisiminė, kokį filmą tada kūrė, pasakė jo pavadinimą ir vėl nutilo. Štai tada Mitčelas pavėluotai suprato, jog būdami taktiški Benediktai nieko nesakys, nes bijos dabartinės Keitės akivaizdoje prasitarti apie „netikusią Keitę“. Todėl jis reikšmingai pažvelgė į Džuliją, kuri atidžiai jį stebėjo, ir tarė:

— Aš paskambinau jums į Romą ir, man rodos, užsiminiau apie Keitę. Mes kalbėjome, jog jai turėtų patikti pasiplaukioti jūsų jachta.

Džulija atsargiai žiūrėjo į jį, tačiau Žakas pagaliau suprato, ką Mitčelas stengiasi padaryti, ir nuostabiai sureagavo.

— Tai tu esi ta Keitė! — sušuko. Apdovanodamas ją pačia plačiausia kino žvaigždės šypsena, jis prisipažino: — Dieve mano, mes su Džulija nekantravom su tavimi susipažinti.

— Kodėl gi? — pasiteiravo Keitė.

— Todėl, kad tuomet paskambinęs Mitčelas pasakė, jog norėtų, kad dienomis tu plaukiotum jachta, o vakarais sustotum uostuose, kurių pakilimo takai būtų pakankamai ilgi jo lėktuvui nutūpti. Jis pasakė, jog ketina kas vakarą parskristi ir būti su tavimi, o iš ryto vėl skristi į Čikagą. Aš jam pasakiau, kad tu turėtum būti viena iš dešimties milijonų. Jis atsakė, jog taip ir yra, — užbaigė Žakas.

Mitčelas ranka pajuto, kad Keitė įsitempė, tarsi atremdama smūgį, tada trumpam nuleido galvą. Jis pažvelgė į laikrodį, pamatė, kad jau be penkiolikos aštuonios, ir nuvedė Keitę prie savo tetos.

Keitė ėjo paskui jį, o jos jausmuose po Žako Benedikto žodžių vyravo sumaištis. Ji suprato, kad Mitčelas paragino jį prabilti, tačiau neatrodė, jog Žakas būtų buvęs nenuoširdus ar pakartojęs išmoktą tekstą. Antra vertus, jis juk buvo aktorius. Ji buvo tokia prislėgta, jog jai iš tiesų palengvėjo priminus sau, kad jachta tebuvo smulkmena. Tačiau tada ji suprato — jeigu Žakas Benediktas sakė tiesą, tai Mitčelas laukė jos prieplaukoje tik dėl vienos priežasties — tada ji jam buvo tokia pat svarbi kaip ir jis jai.

Keitė stengėsi dėtis besiklausanti Mitčelo ir jo tetos pokalbio, tačiau jai sudiegė pilvą ir ji krūptelėjo.

— Ar kas nors negerai, mieloji? — pasiteiravo Olivija Hebert, palenkdama galvą į šoną.

Ji sėdėjo krėsle, baltus plaukus, kaip įprasta, susisukusi į kuodelį, kaklą pasidabinusi perlais, spindinčiomis akimis. Apsupta Bartletų draugų ji buvo tikra ikona ir Keitė buvo susitikusi su ja įvairiuose priėmimuose, tačiau pastebėjo, kad Mitčelui kalbinant, Olivija džiugiai šypsojosi.

— Ne, viskas gerai, — patikino ją Keitė.

— Aš ką tik kai ką supratau, — prabilo Mitčelas ir to užteko, kad Olivija su lūkesčiu jam nusišypsotų. — Tu stovėjai greta manęs per Sesilio gimtadienio pobūvį, kai Evanas Bartletas užsiminė, kad jiedu su Keite ruošiasi į Angiliją.

Kol teta nepažvelgė į jį atsargiai tylėdama, Mitčelas neprisiminė seniai jai duoto griežto perspėjimo nekalbėti su juo apie Keitę Donovan. Buvo akivaizdu, jog Olivija pasirengusi skrupulingai laikytis susitarimo, nors Keitė stovėjo greta jo, o Olivija kelias minutes žavėjosi Deniu. Ji turėjo suprasti, kad aplinkybės pasikeitė, tarė sau Mitčelas. Tačiau, antra vertus, juk ji nežinojo, kokia situacija buvo prieš tai.

Jis susimąstęs paėmė nuo kavos staliuko lėkštutę su užkandžiais ir atsargiai nukreipė pokalbį tik prie Evano ir Keitės, save palikdamas nuošaly.

— Ar Evanas Bartletas nusipirko lėktuvą? — pasiteiravo jis. — Kaip pamenu, jis sakė, jog ketina, tačiau tada atsiprašė turįs išeiti į Keitės tėvo laidotuves.

— Ne į laidotuves, o į budynes, — pataisė Olivija. — Jis pasakė, kad mirė klientas, ir jis turi išeiti į jo budynes. — Ji pažvelgė į Keitę ir pridūrė: — Aš prisimenu, nes buvau nustebusi, kad jis nepasakė tavo tėvo pavardės.

Nepavykus išgauti jos pareiškimo apie Keitę, Mitčelas tyčia pateikė klaidingą informaciją, tikėdamasis, kad ji neįstengs susilaikyti neištaisiusi jo klaidos.

— Kadangi jis jau buvo man pasakęs Keitės pavardę, nebuvo jokio reikalo sakyti jos tėvo...

— Brangusis, jis apskritai neminėjo jokių vardų. Aš tikrai prisimenu, kad pamaniau, jog jis labai slapukauja. Maniau, jog taip elgiasi dėl to, kad pajuto trintį, kai pristačiau tave jo tėvui, ir nusprendė... Keite, mieloji, tu labai išblyškusi.

Keitė pastatė savo taurę ant staliuko greta Olivijos.

— Atsiprašau už nemandagumą, — tarė ji stebėtinai ramiu balsu, turint omenyje jos emocinę būklę. — Man labai gaila, bet negaliu pasilikti. — Ji atsisuko į Mitčelą, jos žalios akys buvo apstulbusios ir bemaž kaltinančios. — Aš... aš turiu eiti. Pasikalbėsim vėliau, — pridūrė ji.

— Keitė turi pasimatymą, — tarė Mitčelas tetai, po vingriu paaiškinimu slėpdamas savo nuostabą ir skausmą.

— Ką tokį? — žioptelėjo Olivija.

Keitė atsiprašė Benediktų ir Farelų, pasiėmė rankinę, o tada suprato, jog Mitčelas mandagiai lydi ją prie durų.

— Aš grįšiu kaip galėdama greičiau, — dar kartą nevykusiai atsiprašė ji.

Mitčelas linktelėjo.

Su gėrimu rankoje jis stovėjo prie langų į gatvę. Tą dieną Sen Martene, kai ji išėjo, buvo šviesu ir saulėta ir jis matė ją sėdant į taksi. Dabar langus plovė lietus ir jis vos galėjo įžiūrėti per pėdą nuo jų. Mitčelas negalėjo patikėti, kad ji išėjo. Jos išėjimas ir jo paaiškinimas, jog ji turinti pasimatymą, sugadino vakarėlio nuotaiką ir atsisukęs jis pamatė, kad svečiai jau sukruto namo.

Jiems išėjus, Mitčelas paskambino kambarių tarnybai, kad ši sutvarkytų apartamentus, o po pusvalandžio jiems baigus, pasijuto besantis vienas ir belaukiantis grįžtant moters, kuri niekada neturėjo išeiti. Lijo kaip iš kibiro, o jis stovėjo prie lango, žiūrėjo, kaip žaibas veria dangų, nenoromis pripažindamas realybę:

Jeigu jis iš tiesų rūpėtų Keitei, tai faktai, kuriuos ji šįvakar išgirdo, turėtų ją nuraminti ir grąžinti į jo glėbį. Kitos galimybės nebuvo, tačiau jis vis tiek stengėsi ją apsvarstyti, susikišdamas rankas į kišenes ir spoksodamas į audrą. Stikle sujudėjo atvaizdas ir jis susiraukė, nes vaizdas buvo šiek tiek iškreiptas.

— Mitčelai, — jam už nugaros tarė Keitė, kalendama dantimis iš šalčio, apkabinusi save rankomis.

Mitčelas staigiai apsisuko ir jai žiūrint į jį su nebylia kančia ir didžiuliu apgailestavimu, suvokė, kodėl ji taip skubiai išėjo. Jis šypsodamasis nubraukė šlapių plaukų sruogą jai nuo skruosto.

— Kalbėk, brangioji, tu gali, — sukuždėjo jis.

Jos pečiai virpėjo nuo ašarų ir juoko, ir ji puolė jam į glėbį, iš visų jėgų apkabindama jį per pečius ir prisispausdama skruostu prie jo krūtinės.

— Aš labai atsiprašau. Aš labai labai atsiprašau.

Mitčelas apglėbė ją, prisitraukė prie savęs visu kūnu ir panardino veidą į jos šlapius plaukus.

— Aš taip tavęs ilgėjausi, — sušnibždėjo jis. — Man trūko tavo magijos.

Ji suvirpėjo ir pakėlė veidą. Jis palinko prie jos pravirų lūpų, prisimindamas jų švelnumą ir formą, o jo rankose tuo metu atgijo prisiminimai apie jos kūno linkius... ir užtrauktuko vietą.