Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mūsų žurnalistas, Sidnis Solomonas, šįvakar susitiko su Bartletu“ Gleneagles“ užmiesčio klube. “

Keitė atsisuko ir žengė atgal, išsigandusi sukąsto Mitčelo žandikaulio ir liepsnojančių akių, kuriomis jis žiūrėjo, kaip Evanas, laikydamas rankoje teniso raketę, pareiškia apie advokato ir kliento pokalbių konfidencialumą ir nužingsniuoja žaisti teniso.

— Tas kalės sūnus! — pro dantis iškošė Mitčelas.

— Kalės sūnus! — jausmingai pakartojo Denis.

Mitčelas nesėkmingai pamėgino dėl Denio išlikti ramus; tada atsisveikindamas pabučiavo Keitę, nors vargu, ar suvokė jos buvimą. Tarpduryje jis atsisuko ir tarė:

— Turiu sutvarkyti vieną reikalą, užeisiu tavęs aštuntą.

55 skyrius

— Aš atidarysiu, Kali, — sušuko Keitė, kai šiek tiek po devynių pasigirdo beldimas į apartamentų duris. Kalis nesuprato ir neatkreipė į ją dėmesio, todėl pirmas priėjo prie durų. Mitčelas jau valandą vėlavo ir tarpduryje išvydusi detektyvą Makneilą ir Grėjų Eliotą, ji puolė į paniką.

— Dieve mano, kas nutiko? — suriko ji.

— Evanas Bardetas ligoninėje su sulaužytu žandikauliu ir keliais lūžusiais šonkauliais, — prabilo Grėjus, įdėmiai žiūrėdamas pro ją apartamentų vidun. — Ar mes galime įeiti?

— Žinoma galit, — atsakė Keitė.

— Kur Vajatas, Keite?

Jam dar nebaigus klausimo, Keitė žinojo, kur link jis suka, ir jos protas įsiaudrino, stengdamasis sugalvoti, kaip apginti Mitčelą.

— Ar Evanas teigia, jog tai padarė Mitčelas? — paklausė ji stengdamasi, kad klausimas nuskambėtų labai pašaipiai.

— Evanas nematė, kas jį užpuolė. Užpuolikas laukė jo automobilių stovėjimo aikštelėje prie Gleneagles užmiesčio klubo, kai jis baigė žaisti tenisą.

— Evanas treniruojasi sporto salėje, jis gali apsiginti, — pareiškė Keitė, stengdamasi laimėti laiko ir mėgindama sugalvoti alibi Mitčelui, tačiau Grėjus uždavė neišvengiamą klausimą.

— Kur Vajatas? — dar tvirčiau pakartojo jis.

— Aš nesuprantu, kodėl jūs ieškote Mitčelo... aaa... Ar jūs turite kokių nors įrodymų, kad tai buvo jis?

— Užpuolikas mūvėjo plonas gumines pirštines, kokias naudoja tavo virtuvės darbuotojai.

— O, na, štai jums ir įrodymas, kad tai ne Mitčelas. Jis nėra buvęs mūsų virtuvėje.

— Oficianto padėjėjas sakė, kad jis buvo užsukęs apie šeštą valandą ir paprašė stiklinės vandens.

Neįstengdama mąstyti blaiviai, — ar, tiksliau sakant, suktai — Grėjaus akims kiaurai veriant ją, Keitė ištarė:

— Ar galėčiau minutėlę atsiprašyti? Tai labai slegia.

Ji apsisuko ant kulno ir patraukė į miegamąjį. Sunerimo, išgirdusi Grėjaus žingsnius ant kilimo, tačiau jis buvo per toli, kad pamatytų, kur ji eina. Įsmukusi į miegamąjį, Keitė atsirėmė į uždarytas duris, mėgindama sugalvoti įtikinamą alibi.

Jai į galvą šovė mintis, tad ji nuskubėjo prie lovos ir ištampė apklotus; tada nutraukė čiužinio kampą nuo lovos karkaso, kad jis nusvirtų į grindis. Keitė įvertino vaizdą, tada pribėgo prie sienos lovos galvūgalyje ir šonu pakreipė du ten kabojusius paveikslus. Stovėdama šalia naktinio staliuko, ji atsargiai apvertė lempą, kad jos gaubtas kabėtų virš krašto. Užbaigusi nulėkė į gretimą vonios kambarį, suvilgė vandenyje rankšluostėlį ir parslinko atgal į svetainę, tapšnodama juo veidą.

— Prašau man atleisti, — tarė ji. — Nebegaliu pakelti viso šito smurto. Aš blogai jaučiuosi. Bet kokiu atveju, tai negalėjo būti Mitčelas, nes jis visą laiką buvo su manimi.

— Kur jis dabar?

— Jis išėjo prieš minutę sutvarkyti kažkokio reikalo.

— Šią popietę Floridos policija suėmė Bilį Vajatą.

Keitė išpūtė akis.

— O, tikrai?

— Tikrai, — sausai atsakė Grėjus. — Ar tu nieko prieš, jei detektyvas Makneilas apsižvalgys kituose kambariuose?

— Visiškai nieko, — pareiškė Keitė, nuoširdžiai tapšnodama veidą ir nervingai slinkdama Makneilui iš paskos. — Nepažadinkit Denio, — perspėjo ji. — Jis miegamajame dešinėje.

Labai rimtai žiūrėdamas į savo, kaip Denio asmens sargybinio, pareigas, Kalis ėjo iškart už Makneilo ir susiraukęs tarpduryje stebėjo, kaip detektyvas tylomis atrakina Denio spintą ir vonios kambarį.

— Kas šitame kambaryje? — pasiteiravo Makneilas.

— Mano miegamasis.

— Ar galiu? — paklausė jis, uždėjęs ranką ant durų rankenos. Keitė prasižiojo sakyti „Žinoma!“, tačiau po to apsigalvojo ir ištarė:

— Nenorėčiau, kad ten eitumėt.

Ji palaukė, kol Makneilas pažvelgė į ją, tartum sakydamas AI galiu gauti kratos orderį, o tada, vaidindama sutrikusią, atsiduso:

— Ak, darykit, ką norit, detektyve.

Makneilas atidarė duris, įjungė šviesą ir sustingo. Kalis prasispraudė prie jo, kad pamatytų, į ką jis žiūri, ir garsiai nusijuokė. Žiūrėdama į Grėjų, Keitė stipriai ir nuoširdžiai nuraudo.

— Ką reiškia šis žvilgsnis? — švelniai paklausė jis, žiūrėdamas čia į Keitę, čia į Makneilą su Kaliu, kuris net nesistengė nuslėpti šypsenos.

Sukiodama rankose rankšluostį, Keitė pamėgino paaiškinti:

— Mitčelas ir aš... mes... aaa... praleidom vakarą lovoje.

— Neišpūskim iš to didelio burbulo, — pasakė Grėjus. — Kai Mitčelas grįš, pasakyk, kad mums paskambintų.

— Ir ką jūs tada su juo padarysit? — paklausė Keitė, o jos balse buvo juntamas įtarimas, baimė, pyktis ir šiek tiek nuostabos, kad Grėjus pavadino Mitčelą vardu.

— Mes apžiūrėsim jo pirštų sąnarius. Jei jie nesumušti ar nesutinę, mes žinosim, kad užpuolikas ne jis.

— A, gerai. Tai paprasta.

— Taip, bet kartu tai įrodymas, kurio neįmanoma nuslėpti ar užmaskuoti.

— Grėjau, o kodėl tu ėmeisi tokio smulkaus reikalo? — paklausė ji.

Jis spustelėjo jai ranką.

— Pradėjau žiūrėti į save kaip į šeimos draugą, — paaiškino jis ir apsisuko išeiti su Makneilu jam įkandin.

— Pasakysiu Mitčelui, kad paskambintų jums, vos tik jis grįš, — pažadėjo Keitė jiems išeinant. — Gali būti, kad pakeliui jis užsuks paimti šuns maisto ir kelių daiktų.

Išėję iš apartamentų, Makneilas ir Eliotas leidosi laiptais.

— Kokia ten istorija miegamajame? — paklausė Grėjus.

Užgniauždamas šypseną, Makneilas atsakė:

— Sprendžiant iš vaizdo, Vajatui niekaip negalėjo likti jėgų užpulti Bartletą.

— Jei manyčiau, jog pavyks išsisukti nuslepiant šį menką epizodą, taip ir padaryčiau, — prabilo Grėjus. — Tiesą sakant, jei manyčiau, jog pavyks išsisukti iškaršus kailį Bartletui, galbūt pats būčiau pamėginęs tai padaryti. Deja, be visa kita, jis yra advokatas ir net būdamas sukabintu žandikauliu šaukiasi Vajato kraujo.

— Ką nori daryti dabar?

— Mes turime tęsti Vajato paiešką ir dokumentais patvirtinti mūsų pastangas, — atsidusęs atsakė Grėjus. — Jei aš to nepadarysiu, Bartletas pavers tai skandalu ir mes atrodysim blogai. Kad ir kaip norėčiau pro pirštus pažiūrėti į tai, ką šįvakar iškrėtė Vajatas, aš negaliu. Antra vertus, mes neturim būti per daug uolūs. Bartleto užpuolimas — tai ne kokia didžiulė žmogžudystės byla. Vajatas atskrido čia komerciniu reisu, nes jo nuosavas lėktuvas buvo remontuojamas. Mes pranešėm O’Haros oro uostui sulaikyti jį, jei mėgintų praeiti pro apsaugą. Tokio stropumo iš mūsų pusės pakanka. Aš neketinu pastatyti užtvarų keliuose vien dėl to, kad Bardetas yra susirūpinęs ir nepatenkintas.

Ant šaligatvio prie restorano, kur jų laukė Caildresas, Grėjus stabtelėjo ir pakėlė akis į dangų.