Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Gražus vakaras, — tarė jis. — Kaip gaila, kad turiu grįžti į kontorą.

— Vajatas pasirodys, — pažadėjo Caildresas, kaip visada akylas.

— Paskambinkit man, jei ką nors pamatysit ar išgirsit, — tarė jiems abiem Grėjus ir trumpai pamojavęs nuėjo.

Keitė kamavosi su savo sunkiu čiužiniu, mėgindama nustumti jį atgal į vietą, tačiau jos mintys sukosi apie Mitčelą ir ji nerimavo. Nerimavo dėl jo ir dėl savęs.

Kalis virtuvėje klausėsi jam duodamų nurodymų. Padėjęs ragelį, jis nusinešė į Denio kambarį kelis didelius plastikinius maišus šiukšlėms ir tyliai pradėjo į juos krauti berniuko drabužėlius ir mylimus žaislus. Baigęs išėjo į koridorių, įsitikino, kad Keitė vis dar savo miegamajame, o tada nunešė maišus laiptais žemyn ir pro užpakalines duris į skersgatvį už restorano. Jis paliko maišus ten, tada apėjo pastatą ir vienam iš patarnautojų prie paradinių durų liepė pasitikti išnuomotą mašiną, kuri galėjo pasirodyti bet kurią akimirką, atvaryti ją prie užpakalinio išėjimo, o tada paskambinti jam į mobilųjį.

Dešimtą valandą Keitė jau tiesiogine prasme grąžė rankas dėl keblios Mitčelo padėties. Ji negalėjo sugalvoti jokios priežasties, kodėl Mitčelas turėjo dingti net nepaskambinęs, išskyrus tą, jog jis ir buvo Evano „užpuolikas“. Arba — o tai irgi buvo įmanoma — Mitčelas turėjo įprotį išnykti iš moterų gyvenimo, kai viskas tapdavo per daug komplikuota arba atsirasdavo kokių nors jausmų.

— Mitčelas nori atsisveikinti su tavimi ir Deniu. Jis yra oro uoste ir turi skubiai išvykti verslo reikalais. Aš turiu jus ten nuvežti.

Keitė staigiai atsisuko, ištikta šoko, išgirdusi Kalį kalbant angliškai su mažyčiu žavingu itališku akcentu, tačiau jos protas šiuo metu buvo sutelktas vien į skausmingą suvokimą, jog Mitčelas išvyksta. Tačiau, tarė ji sau tvirtai, jai bus daug lengviau, jei jis išvyks ir gyvens kitur. Buvo akivaizdu, jog sukurti su juo kokių nors santykių neįmanoma. Šį kartą, galvodamas apie Denį, jis nors oficialiai atsisveikina.

Tvirtai laikydamasi šios minties, ji pažvelgė į Kalį ir nerūpestingu balsu pasiteiravo:

— Ar tu išskrendi su juo?

— Taip.

— Mums tavęs trūks, — tarė ji. — Aš pažadinsiu Denį.

— Aš privažiuosiu mašina prie užpakalinių durų, — pasakė Kalis, jau eidamas durų link su savo lagaminu rankoje. — Prie paradinių sukiojosi keli žurnalistai, — sumelavo jis.

Sutelkęs dėmesį į skaitomus dokumentus, Grėjus Eliotas ištiesė ranką ir pakėlė telefoną. Makneilo balse buvo girdėti kruopščiai slepiamas nusivylimas.

— Aš ką tik buvau išėjęs kavos, o Čaildresui tuo metu kilo mintis paskambinti į LaGuardia oro uostą.

— Ir? — susierzinęs paklausė Grėjus.

— Atrodo, Vajato lėktuvas pakilo prieš valandą, pilotai buvo nurodę, jog skrydžio tikslas yra Indianapolis, tačiau prieš kelias minutes jis buvo pakeistas į Čikagos Midway oro uostą.

— Šūdas. Palik tai Čaildresui.

— Taip, jo instinktai puikūs, — atsargiai tarė Makneilas. — Mes jau pakeliui į Midway oro uostą.

Grėjus atsilošė kėdėje, mąstydamas apie tai, jog Bartletas pamišusio Bilio Vajato rankomis organizavo Denio Donovano pagrobimą ir galimą mirtį, taip pat per jį visiems tapo žinoma, jog Keitė buvo vieno iš Čikagos Vajatų nesantuokinio sūnaus motina. Dabar jis norėjo pamatyti, kaip bus teisiamas Mitčelas Vajatas. Pašokęs Grėjus apsisprendė ir tarė:

— Manau, pats tuo pasirūpinsiu. Perduok Čaildresui, kad aš sakiau, jog jis šauniai padirbėjo.

— Žinoma, — atsakė Makneilas. — Aš jam perduosiu. Jam dėl sinusito skauda galvą ir jis neprieštaraus prižiūrėti restoraną, kol mes su tavim žaisim gaudynes su Vajato lėktuvu tarp O’Haros ir Midway oro uostų. Prasta mintis tau mėginti viską sutvarkyti pačiam, be detektyvo pagalbos. Kai auka yra advokatas, labai svarbu laikytis protokolo.

— Ačiū, Makai, — sujaudintas tarė Grėjus.

— Aš užvažiuosiu tavęs. Mes vos už kelių kvartalų nuo tavo kontoros. Manau, turėsim važiuoti tavo mašina.

56 skyrius

— Kali, kodėl tu apsimetei, kad nekalbi angliškai? — paklausė Keitė, kai jau nebegalėjo galvoti apie nieką kita, kad atitrauktų mintis nuo artėjančio atsisveikinimo su Mitčelu. Padėjęs galvą jai ant kelių, Denis greitai vėl užmigo, o jos pirštai nejučiom vis ieškojo jo garbanų, kai tik padėdavo ranką jam ant galvos.

— Greta tų, kurie nekalba jų kalba, žmonės šneka atvirai ir Mitčelas norėjo, kad aš slapta pasiklausyčiau pareigūnų.

Jie jau buvo Midway oro uoste ir važiavo pro angarus su privačiais lėktuvais, išsimėčiusiais ant plento. Kalis įjungė posūkio signalą ir įsuko pro atvirus vartus, tada vėl pasuko ir nuvažiavo prie didelio ryškiai apšviesto angaro. Priešais jį ant plento stovėjo blizgantis reaktyvinis lėktuvas strėliniais sparnais su užrašu „1 2 T L“ didelėmis juodomis raidėmis ant uodegos. Jo laipteliai buvo nuleisti, o viduje įjungtos šviesos.

— Aš paimsiu Denį, — pasisiūlė Kalis, pasilenkdamas prie užpakalinės sėdynės ir paimdamas miegantį berniuką, lyg jis būtų besvoris.

Įpusėjus laiptelius, kažkas užstojo šviesą, plūstančią pro duris ant laiptų, ir Keitė pakėlė galvą. Ten stovėjo Mitčelas, o jo aukšta, plačių pečių figūra užpildė visą tarpą. Štai ir atsisveikinimas, pamanė Keitė ir ši mintis staiga pasidarė tokia nepakeliama, jog ji vos įstengė kvėpuoti.

Jis žengė pirmyn ir ištiesė jai ranką.

— Sveika, — tarė jis, švelniai šypsodamasis jai į akis. — Ar tu pasirengusi kelionei?

— Kur mes keliaujam? — sutrikusi paklausė ji.

Užuot atsakęs, jis paėmė Denį iš Kalio rankų ir grįžo į lėktuvą, kur atsisėdo ant ilgos pilkos odinės sofos ir prisitraukė šalia savęs Keitę. Keitė pamiršo, kad jis neatsakė į jos klausimą, nes užsižiūrėjo, kaip jis atsargiai ant kelių pasiguldo miegantį sūnų ir švelniai priglaudžia savo didelę ranką Deniui prie skruosto. Savo didelę ranką... su nubrozdintais krumpliais. Jis pakėlė kairę ranką ir apkabino Keitę per pečius.

— Mes skrisim į mažą kaimelį netoli Florencijos, Italijoje.

Kalis ištarė kažką itališkai ir Mitčelas pasilenkė pirmyn, žiūrėdamas pro priešais esantį lėktuvo langą. Tada pakėlė telefono ragelį ir, kaip Keitė spėjo, ta pačia kalba kažką pasakė pilotams, nes telefonas neturėjo nei disko, nei mygtukų.

Po akimirkos ji išgirdo keistą triukšmą lėktuvo gale, tada šypsodamasis atėjo Kalis. Jis praėjo pro ją ir atsisėdo į didelį atsilenkiantį odinį krėslą šalia lakūno kabinos.

Lėktuvas lengvai trūktelėjo į priekį, Keitė pažvelgė pro langą ir suprato, jog jis pradeda judėti. Iškart po langu lėkė mašina su mirksinčiu švyturėliu ant prietaisų skydo. Ji skubėjo vartų, esančių greta jų angaro, link. Lėktuvo varikliai padidino apsisukimus ir pradėjo zvimbti, tada jis ėmė didinti greitį. Pro garsiakalbius pasigirdęs antrojo piloto balsas atsakė į Keitės klausimą ir kreipėsi į skrydžio dispečerį:

— Žeme, čia lėktuvas Galfstrym Vienas Du Tango Lapė, prašau leidimo skubiai išvykti, jei tik įmanoma. Mes lauksim pakilimo take.

— Rodžeri, Vienas Du Tango Lapė, — vidaus ryšiu atsiliepė balsas. — Riedėkit į trisdešimt pirmą pakilimo taką.

Jei jau rengėsi išskristi į Italiją, Keitė turėjo palikti nurodymus, bet tai galėjo palaukti iki rytojaus. Dabar svarbiausia buvo tai, jog Mitčelas norėjo, kad ji ir Denis būtų kartu, o tai reiškė, kad praėjusį vakarą jis apie savo jausmus nemelavo.