Джудит Макнот: Lemties piršlys

Iš anglų kalbos vertė

Dalia Žukauskienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrių

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

51 skyrius

52 skyrius

53 skyrius

54 skyrius

55 skyrius

56 skyrius

57 skyrius

58 skyrius

Išnašos

Holei ir Klei — su meile

1 skyrius

Apsnigtos kalvos viršūnėje stovintis didžiulis Vajatų namas atrodė tarsi karališkoji karūna: akmeninės gotiškos smailės stiebėsi į dangų, o vitražo langai žėrėjo lyg brangakmeniai.

Už mylios nuo namo išsirikiavę limuzinai ir prabangūs automobiliai lėtai judėjo link uniformuoto apsauginio, budinčio prie teritorijos vartų. Kiekvienam iš jų priartėjus, šis patikrindavo keleivių vardus pagal svečių sąrašą, tada mandagiai perduodavo nurodymą vairuotojui:

— Apgailestauju, bet dėl sniego ponas Vajatas nenori, kad šįvakar automobilius statytų namo teritorijoje.

Jei vairuodavo vairuotojas, apsauginis pasitraukdavo į šalį, leisdamas jam įsukti į keliuką, pravažiuoti vartus ir nuvežti svečius iki namo, paskui laukti pagrindiniame kelyje, vedančiame į parką.

Jei mašiną vairuodavo jos šeimininkas, apsauginis jį nukreipdavo prie juodų spindinčių Range Rover, išrikiuotų kryžkelėje ant kalvos ir leidžiančių dūmų spirales pro išmetamuosius vamzdžius.

— Prašau truputį pavažiuoti ir palikti automobilį patarnautojui, — nurodydavo apsauginis. — Jus nuveš iki namo.

Tačiau kiekvienas svečias greitai suprasdavo, kad šis procesas nebuvo nei toks paprastas, nei patogus, kaip atrodytų. Nors aplink lūkuriavo daugybė paslaugių patarnautojų ir laisvų Range Rover automobilių, didžiulės pusnys ir sustatytos mašinos buvo taip užkimšusios keliuką namo link, jog vietomis jis buvo siauras pravažiuoti, o nuolatinė lėtai judančių mašinų vilkstinė suplakė tądien nenukąstus keturis colius sniego į tirštą pliurzę.

Tokia netvarka visus nervino ir erzino. Visus, išskyrus detektyvus Čaildresą ir Makneilą, kurių Chevrolet sąraše nebuvo, todėl juos nugrūdo įkalnėn, už šimto penkiasdešimties jardų nuo įvažiavimo į Vajatų rezidenciją. Šie detektyvai priklausė rūpestingai atrinktai komandai, tądien sudarytai šiek tiek anksčiau. Jų užduotis — visą parą stebėti Mitčelą Vajatą.

Aštuntą valandą vakaro jie atsekė įkandin Mitčelui čionai, į Sesilio Vajato rezidenciją, kur jis staiga pasuko į šoną nuo apsauginio, bandžiusio jį sustabdyti, įvažiavo į privatų keliuką ir dingo iš akių. Vajatui pranykus, Čaildresui ir Makneilui neliko nieko kita, kaip pasistatyti mašiną ir fiksuoti asmenis, su kuriais jis bendrauja. Kad būtų lengviau, Čaildresas stebėjo aplinką pro naktinio matymo žiūronus, pranešdamas Makneilui automobilių numerius ir įvairią kitą informaciją, o šis viską užsirašinėjo į užrašų knygelę.

— Prie starto linijos artėja naujas pretendentas, — sumurmėjo Čaildresas, kai dar viena priekinių žibintų pora pasiekė apsauginį prie vartų. Jis garsiai perskaitė numerį, tada apibūdino automobilį ir vairuotoją. — Baltas Mercedes AMG, šių metų modelis, o gal pernykštis. Vairuotojas — kaukazietis, šešiasdešimties su trupučiu, keleivė — kaukazietė, šiek tiek per trisdešimtį, meiliai prigludusi prie savo turtingo dieduko.

Makneilui neatsakius, Čaildresas žvilgtelėjo į jį ir suprato, jog šis dėmesį sutelkęs į kalvą dešinėje, nuo kurios lėtai leidosi automobilis.

— Turbūt kas nors, čia gyvenantis, — tarstelėjo Čaildresas. — Ir jis ne tik turtingas, bet ir smalsus, — pridūrė, kai juodas Lincoln Town sustojo tiesiai priešais keliuką, kuriame jiedu buvo sustoję, ir išjungė šviesas.

Atvėręs juodas dureles išlipo bent keturiasdešimtmetis vyras, vilkintis tamsų paltą. Čaildresas nuleido langą, ketindamas atsiprašyti, kad čia sustojo, tačiau, kai vyras pakėlė mobilųjį telefoną prie ausies, Čaildresas jį pažino.

— Čiagi Grėjus Eliotas. Ką jis čia veikia?

— Gyvena netoliese. Tikriausiai pakviestas į pobūvį.

— O gal nori pasisiūlyti padėti mums sekti, — pajuokavo Čaildresas, tačiau balsas išdavė susižavėjimą. Praėjus vos metams po paskyrimo Kuko apygardos valstijos prokuroru, Grėjus Eliotas buvo policininkų didvyris — talentingas prokuroras, nebijantis imtis sunkių, rizikingų bylų. Tai, kad jis, pasiturintis aukštuomenės atstovas, pasirinko valstybės tarnybą užuot didinęs turtus, dar pridėjo žavesio jo herojiškam įvaizdžiui.

Makneilas irgi jį mėgo dėl viso to — jis visada mėgo Grėjų, — net ir tada, kai šis buvo neatsakingas nutrūktgalvis paauglys, kurį Makneilas kelis kartus buvo suėmęs už nedidelius jaunatviškus prasižengimus.

Eliotas baigė pokalbį, priėjo prie mašinos ir pasilenkęs žvilgtelėjo vidun.

— Jūs tikriausiai Čaildresas, — ištarė jis, užuot pasisveikinęs, tada atsisuko į Makneilą. — Makai, norėčiau su tavim šnektelėti.

Makneilas išlipo ir nuėjo už mašinos. Vėjas nurimo, o įjungtas variklis pūtė šiltus dūmus jiems į kojas.

— Paprašiau, kad tau paskirtų šią bylą, — pradėjo Grėjus, — nes tu tyrei Viljamo Vajato dingimą ir pažįsti visus veikėjus.

— Ne visus, — įsiterpė Makneilas, nepajėgdamas suvaldyti smalsumo. — Iki šios dienos nebuvau net girdėjęs apie Mitčelą Vajatą. Kas, po velnių, jis toks ir kodėl mes jį stebim?

— Netikras Viljamo Vajato brolis, ir, manau, jis susijęs su Viljamo dingimu.

— Netikras brolis? — pakartojo Makneilas ir abejodamas suraukė antakius. — Viljamui dingus, apklausiau visus šeimos narius, visus jo draugus. Niekas net neužsiminė apie netikrą brolį. Tiesą sakant, kai apklausiau Sesilį Vajatą, senis kelissyk man pakartojo, kaip svarbu, kad rastume jo vienintelį vaikaitį ir grąžintume jį žmonai ir sūnui.

— Tave sąmoningai klaidino arogantiškas suktas senis. Jis visai neketino pasakyti turįs vaikaitį, kurio niekada nepripažino. Pažįstu Vajatų šeimą visą savo gyvenimą, bet ir aš niekada negirdėjau, kad Viljamas turi netikrą brolį. Tiesą sakant, iki praėjusio birželio to nežinojo ir Viljamas.

Pagal tai, ką man ką tik papasakojo, Viljamo tėvas Edvardas turėjo romaną su savo sekretore. Tada Viljamui buvo pora metų, o jo mama merdėjo nuo vėžio. Sekretorė pastojo, po kelių mėnesių Viljamo mama mirė, tačiau, kai sekretorė pradėjo spausti Edvardą ją vesti, kaip buvo žadėjęs, jis delsė. Galop nepripažino, kad kūdikis jo. Tada ji pradėjo kerštauti grasindama parduoti šią nešvarią istoriją Tribune laikraščiui.

Suskambo Elioto mobilusis telefonas, jis tylomis žvilgtelėjo į ekraną ir pasakojo toliau.

— Tuo metu Sesilis buvo numatęs Edvardui didelę politinę ateitį, o skandalas ją būtų sugriovęs. Taigi leisti „neišauklėtai paleistuvei“ atitekėti į jų šeimą buvo neįsivaizduojamas dalykas. Sesilis bandė ją papirkti, bet toji nenusileido reikalaudama pripažinti savo vaiką teisėtu, pavadinti Vajatu ir būti auginamam kaip Vajatas. Ji pasisamdė advokatą ir galop buvo sutarta: Edvardas ją ves prieš pat gimstant vaikui, o iškart po gimdymo jiedu išsiskirs. Ji atsisakė visų teisių į vaiką, perduodama visišką globą Sesiliui. Sesilis savo ruožtu įsipareigojo garantuoti, kad kūdikis bus auginamas „su visomis privilegijomis, kurias suteikia Vajatų pinigai ir socialiniai ryšiai,“ įskaitant geriausią išsilavinimą, keliones į užsienį ir taip toliau. Ji gavo nemažą pinigų sumą su sąlyga, kad niekada nė žodžiu neprasitars apie tai, kas įvyko, ir niekada nebandys susisiekti su kuriuo nors iš susijusių asmenų, taip pat ir kūdikiu.