Джудит Макнот: Lemties piršlys

Patenkinta, kad Grendžeris suprato ir pritarė, Olivija Hebert atsilošė minkštoje odinėje savo mašinos sėdynėje iš bejėgiško pykčio. Kaip ir visiems kitiems, kurie pažinojo jos brolį, jai buvo gerai žinomas jo įprotis staiga susikurti neperkalbamą „ekscentriškumą“ — jis nuolatos prisigalvodavo tokių vien tam, kad primestų savo valią sau lygiems, kad dar kartą sau įrodytų, jog jis vis dar viršesnis už visus iki vieno.

— Negaliu patikėti, kad po aštuoniasdešimties metų žmonės vis dar taikstosi su jo arogantišku elgesiu, — karčiai tarė ji. — Tiesą pasakius, stebiuosi, kad visi šitie žmonės neapsisuko ir neišvažiavo namo, vos tik suprato, kad kelias nukastas! — pridūrė ji, bet tai nebuvo tiesa. Ji puikiai suprato, kodėl Sesilio svečiai nusiteikę taikstytis su beprasmiškais šio vakaro nepatogumais. Pirma, Sesilis dosnus rėmėjas, paaukojęs dešimtis milijonų dolerių jų mėgstamiems labdaros fondams. Antra, jie atvyko pabūti kartu su Sesiliu per jo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį ne tam, kad padėtų jam švęsti, bet kad padėtų jam išgyventi šią progą, kurią aptemdė jo mylimo trisdešimt šešerių metų vaikaičio Viljamo dingimas.

— Be viso to, šįvakar jis dar naudojasi žmonių užuojauta, štai ką jis daro, — pridūrė Olivija, kai jie sustojo priešais namą, žiūrėdama į žmones, lipančius iš Range Rover automobilių.

Užuot atsakęs, Grendžeris tausojo jėgas varginančiai kelionei pro mašinos priekį prie jos užpakalinių durelių. Jo pečiai buvo palinkę nuo amžiaus naštos, nugara ir keliai susukti artrito, plaukai — retėjantys sidabriniai kirpčiukai po vairuotojo kepure, o liesas jo kūnas pranyko juodame palte, kuris pastaruoju metu pasidarė jam per didelis. Jis atidarė poniai dureles ir ištiesė gumbuotą ranką, padėdamas jai išlipti. Olivija įdėjo į ją savo pirštinėtą ranką.

— Reikės persiūti tau paltą, — tarė ji, išlipdama iš mašinos ir siekdama lazdelės. — Truputį per didelis.

— Atleiskit, ponia.

Dešine ranka suspaudusi lazdelę, o kaire sugriebusi jo palto rankovę, Olivija leidosi lėtai vedama namo link, kur apšviestame tarpduryje jau laukė Sesilio liokajus.

— Pasistenk daugiau valgyti, Grendžeri. Už tiek, kiek dabar kainuoja drabužiai, aš kadaise nusipirkdavau naują mašiną.

— Taip, ponia. — Padėjęs jai užlipti trimis plokštėmis grįstais laiptais, vedančiais prie paradinių durų, vairuotojas paklausė: — Kaip aš žinosiu, kada man privažiuoti jūsų paimti?

Olivija sustojo, įsitempė ir nuožmiai pažvelgė į jį.

— Net nemanyk pasitraukti iš šito keliuko! — įspėjo ji. — Bent jau mes nenusileisim niekingo tirono užgaidoms. Pastatyk mašiną ten po portiku.

Sesilio liokajus tai girdėjo ir padėdamas Olivijai nusivilkti paltą, šaltakraujiškai davė priešingą nurodymą.

— Jūsų mašina turės laukti už vartų, o ne po portiku, — įsakmiai metė jis Grendžeriui, kai šis pasisuko ir lėtai pajudėjo laiptų link. — Prašau liepti savo vairuotojui...

— Nedarysiu nieko panašaus! — piktai nutraukė ji, įbrukdama savo lazdelę ir pati nusivilkdama paltą. — Grendžeri, — šūktelėjo ji vairuotojui.

Grendžeris apsisuko ant antro laiptelio ir pažvelgė į ją, klausiamai kilstelėjęs žilus antakius.

— Kol stovėsi po portiku, jei kas nors bandytų prie tavęs artintis, pervažiuok juos mano mašina! — patenkinta ji lediniu žvilgsniu perliejo liokajų. — Po portiku stovi juoda užsienietiška sportinė mašina, — tarė ji. — Kieno ji?

— Pono Mitčelo Vajato, — atsakė liokajus.

— Taip ir maniau! — piktdžiugiškai šūktelėjo Olivija, brukdama liokajui paltą ir išplėšdama jam iš rankų lazdelę. — Jis irgi nepasiduoda niekingo tirono kaprizams, — išdidžiai pareiškė ji liokajui. Visu svoriu atsirėmusi į lazdelę, ji pradėjo nerangiai eiti per grublėtas skalūnines prieškambario grindis, iš svetainės sklindančių balsų link. Liokajus už nugaros jai pranešė:

— Ponas Sesilis liepė jums palaukti jo kabinete.

Nors trumpai pademonstravo drąsą, Olivijai buvo nelengva susidurti su grėsmingu broliu akis į akį. Jis turėjo keistą savybę — nujausdavo pasipriešinimą dar prieš jam atvirai pasireiškiant. Užuot ėjusi tiesiai į jo kabinetą, Olivija pasuko svetainės kairėje link. Sustojusi po skliautuotu įėjimu, ji ištiesė kaklą tikėdamasi išvysti sąjungininką — nepaprastai aukštą tamsiaplaukį, kuris taip pat nepakluso Sesilio nurodymui ir pasistatė automobilį po portiku.

Svetainė buvo pilna svečių, tačiau Mitčelo nematyti. Nebuvo jo ir valgomajame, kur dar daugiau svečių vaišinosi gausybe užkandžių. Ji jau ėjo per svetainę atgal, kai Sesilis, pakėlęs akis nuo žmonių, su kuriais kalbėjosi, ją pamatė. Brolis įsistebeilijo į ją šalta, mįslinga seno priešininko išraiška, tada staigiu galvos judesiu parodė jai tuojau pat eiti į kabinetą. Olivija kilstelėjo smakrą, bet pakluso.

Sesilio kabinetas buvo priešais svetainę, kitapus skalūnu kloto prieškambario, už pagrindinių laiptų, einant į užpakalinę namo dalį. Sunkios, plokštėmis apmuštos kabineto durys per didelius pobūvius paprastai būdavo uždarytos, kad svečiams nekiltų noro susirinkti privačiose Sesilio valdose, tačiau šįvakar pro tarpdurį skverbėsi plonytis švelnios šviesos ruoželis. Uždėjusi ranką ant durų rankenos, Olivija stabtelėjo, leisdama kojoms ir plaučiams trumpai pailsėti; tada ji ištiesė nugarą, pakėlė galvą — ir sustingo iš nuostabos, išvydusi sceną, atsivėrusią jai prieš akis apšvietus siauram šviesos spinduliui.

Mitčelas stovėjo apkabinęs Viljamo žmoną, Karolina buvo skruostu prigludusi jam prie krūtinės, o rankoje suspaudusi laikė nosinaitę.

— Nežinau, ar dar ilgai galėsiu šitai tverti, — trūkčiojamu balsu tarė ji, pakeldama veidą.

— Mes neturim pasirinkimo, — atsiliepė jis be jokių emocijų, bet ne šaltai.

Trumpai Oliviją apėmęs šokas užleido vietą supratingai užuojautai. Vargšė Karolina atrodė tokia sulysusi ir išbalusi kaip benamis gyvūnėlis. Savaime suprantama, ji ieškojo šeimos vyriškio paguodos ir paramos, bet jos tėvas palaidūnas leido medaus mėnesį kažkur Europoje su savo penktąja žmona, o iš Sesilio ji tegalėjo sulaukti vien trumpų pamokymų apie tai, kaip sunkiu metu reikia būti stipriems. Karolinos keturiolikmečiam sūnui pačiam reikėjo visos paguodos, kokią tik galėjo suteikti motina, ir dėl jo jinai vaidino stiprią, bet pati visiškai neturėjo į ką atsiremti — nieko, išskyrus Mitčelą.

Oliviją užliejo dėkingumas, kad Mitčelas grįžo į šeimą kaip tik laiku, kad padėtų Karolinai ir Sesiliui ištverti jų sielvartą. Deja, Olivija nujautė, kad Mitčelas, galėdamas pasirinkti, neišneštų Sesilio iš degančio namo. Jis akivaizdžiai neturėjo jokio noro palaikyti ryšį su savo šeima ar susipažinti su jų draugais, ir — visų blogiausia — Olivija buvo įsitikinusi, kad jis ketina išvykti iš Čikagos labai greitai, net neįspėjęs žodžiu kitu nė vieno, išskyrus Karoliną.

Olivija puikiai suprato, kodėl jis taip jaučiasi. Vajatai atsikratė Mitčelo kūdikystėje, tarsi jis būtų tik bjauri šiukšlė, sujaukusi jų idealius tvarkingus gyvenimus. Tuo metu ji nedaug težinojo apie nepageidaujamo Edvardo kūdikio likimą ir nieko nepadarė, kad jį pakeistų, todėl priėmė Mitčelo panieką kaip pagrįstai pelnytą. Tačiau ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis netrukus išvyks iš Čikagos. Ji norėjo, kad prieš išvykdamas Mitčelas susipažintų su ja ir suprastų, jog gali ja pasitikėti. Ji norėjo, kad prieš juos palikdamas, pavadintų ją „teta Olivija“. Tik vienas „teta Olivija“, ir ji būtų patenkinta. Tačiau buvo dar kai kas, ko Olivija norėjo daug labiau, kai kas, ką ji turėjo gauti, kol dar ne per vėlu — tai atleidimas.