Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Sėskitės, — įsakė jis.

Mitčelas priėjo prie Olivijos ir pritraukė jai kėdę; tada atsistojo prie Sesilio stalo kampo, susikišo rankas į kelnių kišenes ir pakėlė antakius.

— Aš liepiau sėstis, — perspėjo jį Sesilis.

Mitčelo lūpomis perbėgo ledinė šypsena ir jis apsidairė aplink.

— Ko tu ieškai? — paklausė Sesilis.

— Jūsų šuns, — atsiliepė Mitčelas.

Olivija sustingo, o Karolina giliai įkvėpė. Sesilis pažiūrėjo į jį griežtai, pasipiktinęs... tada beveik pagarbiai.

— Kaip nori, — tarė jis, tada nukreipė žvilgsnį į Oliviją ir Karoliną. — Norėjau, kad judvi dalyvautumėt, nes jaučiu, jog privalau pasakyti tai Mitčelui visos šeimos akivaizdoje, o likimas taip lėmė, jog mes esam vieninteliai suaugusieji, likę šioje šeimoje.

Vėl akimis grįžęs prie Mitčelo, jis tęsė:

— Prieš daug metų išdidumas ir pyktis paskatino mane padaryti tau didžiulę skriaudą ir aš noriu dabar tai pripažinti tavo tetos ir tavo brolienės akivaizdoje. Mano pyktis visiškai nebuvo susijęs su tavim, pykau ant savo sūnaus ir ant tos moters, kuri buvo tavo motina. Mano sūnus Edvardas buvo mergišius ir aš negalėjau pakęsti šios jo savybės. Kol jauna jo žmona merdėjo nuo vėžio, kita moteris — tavo motina — pradėjo lauktis jo kūdikio ir aš negalėjau jam šito atleisti. Aš taip pat negalėjau žiūrėti pro pirštus į tai, jog tavo motinos visiškai negraužė sąžinė. Ji susidėjo su mano neištikimu sūnum, puikiai žinodama, kad jo žmona miršta, ir jai taip trūko paprasčiausio padorumo, jog ji net nesugebėjo suprasti, kaip būtų paniekintas mirusios Edvardo žmonos atminimas, jei jis būtų ją vedęs ir susilaukęs vaiko praėjus vos šešiems mėnesiams po pirmosios žmonos mirties.

Sesilis nutilo, o Olivija susirūpinusi tyrinėjo Mitčelo veidą, svarstydama, kaip jis jaučiasi girdėdamas bjaurią tiesą apie savo tėvus, bet jis atrodė nešališkas — tarsi būtų klausęsis šiek tiek nemalonios istorijos, kuri visiškai neturėjo nieko bendra su juo. Jei Olivija nebūtų pastebėjusi labai nežymaus žandikaulio įsitempimo, būtų pamaniusi, kad jam visiškai nuobodu.

Nekreipdamas dėmesio į tokius išraiškos niuansus, Sesilis paklausė:

— Ar galiu ir toliau kalbėti taip tiesiai?

— Žinoma, prašom, — atsiliepė Mitčelas su pašaipiu mandagumu.

— Aš buvau pasipiktinęs, ne, pasibjaurėjęs tavo tėvų elgesiu, bet kai tavo motina nusisamdę prastą advokatą, kad pabandytų išplėšti iš manęs pinigų ir priversti mane auginti jos pavainikį kaip Vajatą, mano pasibjaurėjimas ja virto neapykanta ir aš būčiau padaręs bet ką, kad jai sutrukdyčiau. Bet ką. Ar tu gali suprasti mano jausmus šioje situacijoje?

— Puikiai.

— Jei tavo motina būtų tiesiog norėjusi pinigų auginti savo sūnui ir padoriai gyventi, būčiau tai supratęs, — pridūrė Sesilis, ir Olivijai pirmąkart pasirodė, jog paslaptingame Mitčelo veide šmėstelėjo nuostaba ar kažkokia kita emocija. — Bet jos kūne nebuvo nė kruopelytės motiniško jausmo. Jai buvo svarbu tik pinigai ir „būti šalia turtingų žmonių“, ir ji nusprendė, kad jos vaikui taip pat turėtų to užtekti.

Sesilis atsistojo. Olivija pastebėjo, jog jis turėjo atsiremti rankomis į stalą, tarsi jautėsi silpniau, nei būtų norėjęs parodyti.

— Tavo tėvai buvo silpnavalis vyras be charakterio ar padorumo ir klastinga gobši šliundra. Niekada nebūčiau pamanęs, kad, įvertinant visa tai, iš tavęs galėtų išeiti kas nors gero, bet aš klydau, Mitčelai. Persidavė stiprūs ir nesugadinti Vajatų genai. Aš mylėjau tavo brolį Viljamą, jis buvo geras vyras ir tėvas, bet jis buvo minkštas, jam, kaip ir Edvardui, trūko ambicijų. Tu, Mitčelai, grįžti prie protėvių šaknų. Aš išmečiau tave į pasaulį, nedavęs nieko, išskyrus galimybę mokytis ir užmegzti ryšius, o tu per dešimtmetį pavertei tai įspūdinga nedidele finansų imperija. Gebėjimą tai pasiekti tu paveldėjai iš Vajatų. Gal tu ir nebuvai auginamas kaip Vajatas, bet tu juo esi.

Užbaigęs Sesilis su viltimi pažvelgė į Mitčelą.

Užuot atrodęs pamalonintas, Mitčelas, rodės, smaginosi.

— Ar turėčiau tai vertinti kaip komplimentą?

Sesilis suraukė antakius, išgirdęs linksmą gaidą Mitčelo balse; tada jo plonų lūpų kampučius kilstelėjo pasitenkinimo šypsena.

— Žinoma, ne. Tu esi Vajatas, o mes, Vajatai, nesiekiant ir mums nereikia kitų pritarimo. — Tarsi staiga supratęs, jog nė kiek nepalenkė jaunojo vyro, Sesilis pakeitė taktiką. — Kadangi esi Vajatas, tu taip pat suprasi, kaip man sunku pripažinti, jog prieš daugelį metų mano pyktis ir išdidumas privertė mane padaryti pražūtingą klaidą. Klaidą, už kurią tu turėjai mokėti visą savo gyvenimą. Nesitikiu, kad man adeisi, nes Vajatai nepasitenkina paprasčiausiais atsiprašymais už tai, kas neatleistina, o man jau aštuoniasdešimt, taigi nebeturiu pakankamai laiko kaltei išpirkti. Aš taip pat esu Vajatas, taigi negaliu prašyti atleidimo, jei neturiu teisės jo gauti. Galiu prašyti tik štai ko... — Senis ištiesė ranką ir ji lengvai sudrebėjo. — Ar paspausi man ranką?

Olivija iš susijaudinimo vos neverkė, Karolinos apatinė lūpa drebėjo nuo padrąsinamosios šypsenos, bet Mitčelas ignoravo Sesilio gestą.

— Ne, kol nesužinosiu, dėl ko rankas sukertam.

— Šiandien mano aštuoniasdešimtas gimtadienis, — pavargusiu balsu ištarė Sesilis, leisdamas rankai nusvirti prie šono. — Aš esu atsakingas už Oliviją, Karoliną ir jaunąjį Bilį, bet kai manęs nebebus, nebeliks nieko, kas jais pasirūpintų. Žinau, kad Olivija pajuto tau prieraišumą. Be abejonės, ji mato tavyje sąjungininką, nes jūs abu pamanėt esant tinkama ignoruoti mano prašymą palikti mašinas gatvėje.

Mitčelas metė nuostabos kupiną žvilgsnį į Oliviją, ir šiai pasirodė, kad jo akys linksmai suspindo, prieš jam vėl nukreipiant visą dėmesį į Sesilį.

— Aš žinau, kad Viljamas pajuto ryšį tarp jūsų vos tik tave sutikęs, o mūsų Viljamas buvo puikus žmonių žinovas. Karolina ir jaunasis Bilis man sako, jog tu praleidi su jais daug laiko dabar, kai Viljamas mi... dingęs, ir aš manau, kad tu, kaip ir jie, vertini mylinčios šeimos dėmesį. — Jis nutilo, tačiau Mitčelas nei pritarė, nei prieštaravo, todėl Sesilis vėl ištiesė ranką ir spaudė jį toliau. — Patinka tai tau ar ne, tu esi mano vaikaitis. Ir aš turiu žinoti — taip pat jie turi žinoti... — pabrėžė jis, — kad tu prisiimi šitą atsakomybę ir sutinki pasirūpinti jais, jei man kas nors nutiktų. Ar sukirsim rankas dėl šito?

Olivija žavėjosi tuo, kaip gudriai Sesilis perfrazavo savo prašymą, tarsi prašytų Karolinos ir jos vardu, ir ji buvo nepaprastai patenkinta, kad šį kartą Mitčelas tik akimirką sudvejojo prieš ištiesdamas ranką per stalą, kad paspaustų ranką seneliui.

— Tada sutarta, — nukirto Sesilis nusimesdamas bejėgiškumo skraistę, tarsi ji būtų netinkantis apdaras. — Olivija, Karolina, nusiveskit Mitčelą į svetainę ir pasirūpinkit, kad jis susipažintų su reikiamais žmonėmis.

Olivija suraukė antakius.

— Ar tu ketini padaryti kokį nors pranešimą apie tai, kas jis toks ir kur buvo visą tą laiką?

— Žinoma, ne! Oficialus pranešimas atvertų duris papildomiems klausimams, į kuriuos aš neturiu jokio noro atsakinėti. Aš jau užsiminiau keletui žmonių, kad Mitčelas buvo toks malonus, jog, nepaisydamas savo verslo reikalų Europoje, atvyko praleisti kelių savaičių su mumis. Kai nusivesit Mitčelą į svetainę, elkitės taip, tarsi manytumėte, jog jie jau žino, kas jis toks, ir, tiesą sakant, tikriausiai buvo sutikę jį čia anksčiau.