Джудит Макнот - Lemties piršlys

Patenkintas, kad reikalas išspręstas, Sesilis patraukė durų link.

— Kaip, dėl Dievo, aš tai padarysiu? — paklausė Olivija.

Jis apsisuko ir irzliai pademonstravo, kaip tai daryti:

— Tu prieini prie grupelės žmonių ir sakai jiems, „Jūs visi pažįstat Mitčelą, ar ne?“ O kai jie atsako neigiamai, tu vaidini nustebusią. Jie praleis likusį vakarą svarstydami, kaip ir kada taip mane įžeidė, kad liko su juo nesupažindinti. — Jis vėl nusisuko, žengė kelis žingsnius, tada atsigręžė, o jo lūpas buvo perkreipusi vylinga šypsena. — O dar geriau, kartkartėmis, privedusi Mitčelą prie kurio nors, pradėk taip: „Mitčelai, tu pameni tokį ir tokį, tiesa?“ Jie, aišku, neprisimins, jog buvo kur nors jį sutikę, bet bus dar labiau sukrėsti, kad jis neprisimena. Taip Mitčelas gaus kelis papildomus balus.

Tai pasakęs, jis išėjo.

Olivija pažvelgė į Mitčelą norėdama sužinoti jo reakciją, tačiau šis atkakliai spoksojo į Sesilio nugarą, taigi ji tarė:

— Sesilis pilnas rafinuotų, bet suktų juokelių.

— Sesilis pilnas... — Mitčelas metė žvilgsnį į pašiurpusį Olivijos veidą ir nebaigė sakinio. Karolinos žodžiai išblaškė jų dėmesį.

— Aš šįvakar tikrai nenusiteikusi tuštiems plepalams ar lavinai klausimų apie Viljamą, į kuriuos nėra naujų atsakymų. Geriau palauksiu čia.

— Parvešiu tave namo, — greitai tarė Mitčelas, bet ji papurtė galvą ir nusišypsojo jam. — Sesilis teisus, geriausia tave pristatyti šiandien, kai susirinkę tiek daug Sesilio draugų.

— Aš nesu kokia debiutante, — ištarė ji sarkastiškai.

— Niekas ir nepalaikys tavęs debiutante, — ironiškai atkirto Karolina, — bet kai kurios iš ten esančių moterų žiūrės į tave, tarsi būtum dieviškai mįslingas ir dailus saldainis.

Jis ištiesė jai ranką, norėdamas padėti atsikelti nuo kėdės.

— Gal kada kitą kartą.

Karolina dar tvirčiau įsitaisė kėdėje ir ryžtingai papurtė galvą.

— Tai geriausias būdas ir geriausias laikas. Eik su Olivija. Prašau, padaryk tai dėl manęs... — įtikinėjo ji, nes jis vis dar atrodė nenusiteikęs. — Po šio vakaro mes su Biliu galėsim visur su tavim važinėti ir man nereikės jaudintis dėl žmonių, manančių, kad aš jau pakeičiau Viljamą nauju vaikinu.

— Penkiolika minučių, — nekantriai sutiko Mitčelas, tada pasiūlė Olivijai parankę, ir ši į ją įsikibo.

3 skyrius

Prie svetainės durų Olivija sustojo, leisdama jam gerai įsižiūrėti į ten buvusius elegantiškus diduomenės atstovus, tuo pat metu pateikdama pikantiškos informacijos apie jų aukštą kilmę ir reikšmingus pasiekimus.

— Džentelmenas, su kuriuo ką tik šnekėjo Sesilis, yra kompanijos „Pasaulinis kaučiukas“ įkūrėjo vaikaitis. Jis ketina kandidatuoti į senatorius ir mes visi manom, jog vieną dieną taps prezidentu. Simpatiška brunetė su juo — ta, kuri dabar žiūri į mūsų pusę — jo žmona.

Mitčelas leido jai kalbėti, bet jis jau vos metęs žvilgsnį suprato, kas buvo šie žmonės ir kokie jie buvo: išpuikę, susireikšminę vyrai, įsitikinę, jog „gera kilmė“ iškelia juos aukščiau visų kitų; tuščios, nuolaidžiaujančios savo silpnybėms moterys, besibodinčios savo gyvenimais ir savo vyrais, o prablaškančios save labdara ir aistringais romaniūkščiais. Šito kambario vaizdas Mitčelui anaiptol nebuvo naujas, nebent tai, jog jam trūko tautinės įvairovės, prie kurios buvo įpratęs. Taigi vaizdas labiau priminė šiek tiek provincialią miniatiūrą iš jo paties gyvenimo.

— Džentelmenas tamsiai pilku kostiumu ir kaštoniniu kaklaraiščiu yra Grėjus Eliotas, — toliau pasakojo Olivija, — Jis kilęs iš puikios senos Čikagos šeimos ir yra jauniausias kada nors išrinktas Kuko apygardos valstijos prokuroras. Jis jau įrodė savo užsidegimą ir pelnė labai gerą vardą. Priešais jį Evanas Bardetas ir jo tėvas Henris. Bartletai tvarko Vajatų šeimos teisinius reikalus nuo tų laikų, kuriuos aš galiu prisiminti, net dar ilgiau — kartų kartoms.

Mitčelas pažvelgė į vyresnįjį Bartletą ir pamanė, jog Henris tikriausiai sutvarkė visas keblias smulkmenas, susijusias su jo gimimu — suklastotą gimimo liudijimą, skyrybų sąlygas, išmoką jo motinai.

— ... jaunasis Evanas yra nuostabus advokatas, — entuziastingai čiauškėjo Olivija, — kuris jau dabar perima vadeles iš Henrio...

Jaunasis Evanas, ironiškai tarė sau Mitčelas, rytoj nuodugniai išnagrinės senus dokumentus, kai tėvas jam papasakos, ką atsimena apie Mitčelą Vajatą.

Olivija nutilo, norėdama patyrinėti Mitčelo veidą ir įvertinti jo reakciją.

— Ar tau jau nuobodu? — paklausė ji nusiminusi.

Mitčelui buvo daugiau nei nuobodu, tačiau ji taip akivaizdžiai stengėsi padaryti jam įspūdį ir priversti jį užsinorėti tapti viso šito dalimi, kad jis nejučiom atsakė:

— Ne, visai ne.

Olivija neatrodė įtikinta.

— Ar tu ketini greitai mus palikti? — tiesiai paklausė ji.

— Taip, po dviejų savaičių.

Ji tučtuojau nusigręžė, jos ranka stipriai suspaudė jam alkūnę, o visą kūną tuo metu purtė drebulys. Mitčelas automatiškai apkabino ją per nugarą, kad prilaikytų, ir apsidairė, ieškodamas artimiausios kėdės.

— Jums negera... — pradėjo jis, bet šis epizodas praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradęs.

— Man retai būna negera, — šaltai atsakė ji, — o jei jau taip būtų, niekada neleisčiau, kad tai nutiktų svečių akivaizdoje!

Ketindama tai įrodyti, ji kilstelėjo veidą ir pažvelgė į jį, o jos išblukusiose gintarinėse akyse švietė iššūkis ir spindėjo ašaros.

Išvydus ašaras, Mitčelo žandikaulis įsitempė. Jis nepripažino jos teisės nuliūsti dėl jo išvykimo. Sesilio kabinete jis suprato, kodėl ji norėjo, kad jis apžiūrėtų savo giminaičių portretus. Jis žinojo, kodėl ji taip stipriai troško šįvakar nusivesti jį į svetainę ir pristatyti visiems kaip sūnėną. Per paskutinius trisdešimt ketverius metus ji net nepamėgino atsiųsti jam slapto raštelio, paaiškinančio, kas jis toks ar kas tokia jam ji, o dabar ketino atitaisyti tai keliais nieko nereiškiančiais gestais. Jos susisielojęs veidas ir tvirtai įsitvėrusi ranka nerodė nuoširdaus prieraišumo, tai buvo tiesiog jos kaltės ir baimės apraiška.

Ji buvo išsigandusi sena moteris, žiūrinti mirčiai į akis su nešvaria sąžine; ji buvo arogantiška, manipuliuojanti sena moteris, norinti greitai išpirkti kaltę, ir jai nesinorėjo, kad jis sugriautų jos planus per anksti išvykdamas. Tiesą sakant, ji beveik tučtuojau atsigavo po savo tariamo sielvarto priepuolio ir ramiu bejausmiu tonu paklausė:

— Grįši į Londoną ar į Paryžių?

— Nei vienur, nei kitur, — atkirto Mitčelas, nusprendęs įtaisyti ją artimiausioje kėdėje ir atsisakyti susipažinimų svetainėje. — Darosi vėlu ir aš noriu parvežti Karoliną namo.

— Ar tu ketini kada nors grįžti į Čikagą?

— Po poros savaičių, — atsakė Mitčelas, ketindamas jėga nutempti ją į nepatogiai atrodančią senovinę kėdę prie pat įėjimo į svetainę.

Ji sukliudė jam žengti pirmąjį žingsnį kėdės link, užkišdama lazdelę priešais kelius.

— Grįši po kelių savaičių?

Mitčelas pažvelgė žemyn į jos ekstazės pagautą veidą ir šviesias ašarotas akis, ir akmuo ištrūko iš abejingumo sienos, kurią jis visą gyvenimą statė prieš savo nežinomos šeimos narius. Ji džiugiai jam šypsojosi ir spaudė jo ranką, tarsi negalėtų jos paleisti.

Jinai jam priminė mielą voriuką, nepaisantį aukštesnio negu jo ūgio ir pasirengusį įveikti bet kokį pavojų, iškylantį tiems, kurie atsiduria priešais griūvančias sienas. Jis būtų galėjęs numesti ją nuo rankovės vienu pirštų sprigtelėjimu ir kaip tik tada, kai ketino būtent taip ir padaryti, išgirdo save raminamai tariant: