Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Aš statausi namą Angilijoje4. Turiu praleisti ten kelias savaites, tada grįšiu.

— Aš taip džiaugiuosi! — sušuko ji ir impulsyviai prispaudė savo pergamentinį skruostą prie jo rankos, kad tai įrodytų. — Girdėjau, kad Angilija labai graži sala. Ten yra viešbutis, apie kurį visi nuolat šneka. Henris Bartletas dažnai ten važiuoja, — pridūrė ji, tačiau jos dėmesys jau po truputį grįžo prie malonios užduoties, kurios ji ėmėsi ir turėjo ją užbaigti. — Štai ten Metju Farelas ir jo žmona Meredit Bankroft. Jie ką tik grįžo iš kelionės po Kiniją. Neabejoju, tu esi apie juos girdėjęs, tiesa?

— Taip, — atsakė Mitčelas, su nuostaba supratęs, jog šiame kambaryje yra du žmonės, kuriuos jis jau pažįsta ir netgi mėgsta.

Ištiesusi kaklą, Olivija rengėsi vesti jį į mūšį.

— Na, kam pirmajam tave pristatyti?

— Metju Farelui, — greitai atsakė Mitčelas.

— Labai gerai, bet mes turėsim praeiti pro Evaną ir Henrį Bartiems, todėl pradėkime nuo jų. — Ji įsikibo jam į parankę, nekantriai nusišypsojo ir paragino eiti. Neturėdamas kitos išeities, Mitčelas nutaisė mandagią veido išraišką ir leido jai imtis iniciatyvos.

Akivaizdu, jog Sesilis buvo prasitaręs, kad Mitčelas dalyvauja pobūvyje, ir žinia pasklido labai greitai, nes tą akimirką, kai Mitčelas su Olivija už parankės įžengė į svetainę, susižavėję veidai atsisuko į juos ir pradėjo tyrinėti nuo galvos iki kojų. Pokalbiai pritilo, o tada prasiveržė linksmi šnabždesiai.

Olivija iškart pastebėjo, jog jis daro palankų įspūdį, ir pradėjo eiti mažyčiais, lėtais žingsneliais, kad kuo ilgiau galėtų jį parodyti.

— Tu sukėlei tikrą sąmyšį tarp damų! — sušnabždėjo ji patenkinta. Dar kartą paslapčia apžvelgusi kambarį, ji pridūrė: — Net tarp ištekėjusių.

Ypač tarp ištekėjusių, kandžiai tarė sau Mitčelas. Jis buvo naujas eržilas, vedamas į arklidę, ir grynaveislis, nes buvo Vajatas. Kaip potencialus meilužis, būdamas grynakraujis, jis atrodė daug labiau geidžiamas nei įprastiniai teniso instruktorius, treneris ar neturtingas menininkas.

Visą gyvenimą jis žaidė aukščiausiose lygose su tokiais žmonėmis kaip šie. Jis išmanė visus žaidimus ir mokėjo juos žaisti. Taip pat žinojo, kaip juos laimėti. Jis nei didžiavosi, nei gėdijosi savo praeities laimėjimų ir jam nebuvo įdomu bandyti juos pakartoti.

Tiesą sakant, vienintelė jo reakcija į pilną kambarį moterų, kurios dabar jį apžiūrinėjo, buvo palengvėjimas, jog Olivija per daug senoviška, kad galėtų įsivaizduoti, apie ką kai kurios iš jų šiuo metu galvoja.

Ji suspaudė jam ranką, kad atkreiptų dėmesį, ir Mitčelas palenkė prie jos galvą.

— Aš žinau, apie ką moterys galvoja, — pasakė ji.

Apstulbęs Mitčelas atsargiai paklausė:

— Tikrai?

Ji palinksėjo galva ir slopiu balsu patenkinta sušnabždėjo:

— Jos galvoja, kad tu gražuolis!

Henris Bartletas nemanė, kad Mitčelas gražuolis. Henris Bartletas puikiai žinojo, kas toks tas Mitčelas Vajatas, ir jis norėjo, kad Mitčelas tai žinotų. Olivijai ištarus „Henri, tu esi sutikęs Mitčelą, tiesa?“, kaip Sesilis ją mokė, Bartleto ledinė šypsena virto kvailu šypsniu.

— Taip, — atsakė jis storžieviškai susikišdamas dešinę ranką į kišenę, užuot ištiesęs ją Mitčelui. — Tačiau tada Mitčelas buvo daug mažesnis.

Netikėtas jo atsakymas visiškai suglumino Oliviją.

— Henri, — tarė ji, — tu tikriausiai kažką painioji. Tu nepažinojai Mitčelo, kai jis buvo mažas...

— Aš manau, kad Henris teisus, — įterpė Mitčelas pastabą Olivijai, o pats tuo metu šaltakraujiškai stebeilydamas į Bartletą. — Tiesą sakant, galiu lažintis, jog Henris mane pirmą kartą paskraidino lėktuvu.

— Aš tave tik nuvežiau iki lėktuvo, o ne skraidinau juo.

— Dabar Mitčelas turi nuosavą lėktuvą, — sklandžiai įsiterpė Olivija, aiškiausiai leisdama Mitčelui suvokti, jog ji nesuprato nieko, ką Henris pasakė, tačiau pajuto povandenines sroves ir jos jai nepatiko. Ji pasisuko į Bartleto sūnų ir tarė: — Mitčelai, tai Evanas Bartletas, Henrio sūnus. Tada suprato padariusi klaidą ir nevikriai pridūrė: — Tu prisimeni Evaną, tiesa...

— Mes nebuvome susitikę, — šiukščiai atkirto Mitčelas, o jos pirštai pradėjo nervingai bėgioti perlų vėriniu ant kaklo.

Evanas Bartletas buvo geriau išauklėtas nei jo tėvas. Jis paspaudė Mitčelui ranką, nieko neklausinėjo ir sumaniai pasinaudojo tema apie privačius lėktuvus pokalbiui pradėti.

— Mes apžiūrinėjame dvejų metų senumo Gulfitream G-3 savo firmai. Skraidymas komercinėmis oro linijomis užima tiek daug laiko ir tapo tikra kankyne, todėl manom, jog jau atėjo laikas, kai turėti savo lėktuvą yra ekonomiškiau.

Mitčelas negarbingai keršijo Henriui, leisdamas jo sūnui kapstytis. Užuot atsakęs, jis kilstelėjo antakius ir toliau tylėjo.

— Tik problema ta, — po nejaukios pauzės tęsė Evanas, — kad sunku pagrįsti G-3 kainą, kai modelis Lear mus taip pat nuskraidintų ten, kur reikia.

— Bet ne taip patogiai, — pagaliau atsakė Mitčelas.

— Tiesa. Žinoma, jei svarbiausia būtų komfortas ir prabanga ir galėtume visiškai negalvoti apie pinigus, tai G-5 yra vienintelis lėktuvas, kurį verta turėti. Dieve, va čia tai nuostabus paukštis. Aš įsigeidžiu jo kaskart, kai tik pamatau ant pakilimo tako. Į jį žiūrėdamas susijaudini kaip ir žiūrėdamas į gražią moterį. Ar jūs kada nors buvote viduje?

Mitčelas darė prielaidą, jog jis kalba apie lėktuvą, o ne apie moterį. Jei šalia nebūtų buvę Olivijos, jis būtų paprašęs patikslinti, vien tam, kad pasilinksmintų, matydamas Evano reakciją. Tačiau ji buvo čia, todėl jis tik ištarė:

— Taip.

— O kokį lėktuvą jūs turit? — toliau atkakliai klausinėjo Evanas.

— G-5.

Olivija linksmai suprunkštė ir pati išsigando.

— Mitčelas porai savaičių išvyks į Angiliją, — leptelėjo ji. — Tu dažnai ten lankaisi, tiesa, Henri?

— Kelis kartus per metus, — už tėvą atsakė Evanas, kai šis neatsiliepė. — Aš pats pirmąkart važiuosiu ten po trijų savaičių. Norėjau važiuoti lapkritį, bet negalėjau gauti kambario Salos klube iki pat vasario pirmos. Ten beveik neįmanoma apsistoti, jei nesi nuolatinis svečias. Ar jūs taip pat apsistosit Salos klube?

— Ne. — Norėdamas sukliudyti Olivijai pranešti jiems, jog jis statosi namą Angilijoje (o jautė, kad ji troško tai padaryti), Mitčelas greitai pridūrė: — Mano draugas turi ten laivą, jame ir apsistosiu.

— Tikiuosi, jog man neteks atšaukti kelionės, — tarė Evanas. — Netikėtai mirė mūsų klientas ir jo duktė, suprantama, labai nusiminusi. Ji gali ne... — jis nutilo, pažvelgė į laikrodį ir susiraukė. — Jei jau prakalbau apie mūsų kliento mirtį, tai šįvakar turiu apsilankyti budynėse ir jau labai vėluoju.

Evanas atsisveikino su tėvu ir Mitčelu, tada pakštelėjo į skruostą Olivijai ir pradėjo skintis kelią per pilnutėlį kambarį priekinių durų link.

Olivija pasinaudojo jo išėjimu ir nutempė Mitčelą nuo Henrio, prieš tai šaltai jam linktelėjusi.

— Nagi, pažiūrėkim, kur yra Metju Farelas, — tarė ji, ištempdama kaklą. — O, pažvelk, jis eina mūsų link. Man rodos, jis labai nori su tavim susipažinti.

— Kodėl jūs taip manote? — paklausė Mitčelas, mėgaudamasis sumišusią šypsena draugo veide.

— Pats pažiūrėk — jis tau šypsosi.

— Jis tikriausiai galvoja, kad aš gražuolis, — pajuokavo Mitčelas, nes malonus laukimas nuvijo šalin paskutinių minučių susierzinimą ir nuobodulį.