Джудит Макнот - Lemties piršlys

Jis mėgo kaštoninės spalvos odos kėdes su spindinčiomis žalvarinėmis vinių galvutėmis, skausmingai prisiminė ji...

Ir padavėjus ką tik išlygintais smokingais...

Ir blizgančias graviruoto krištolo taures...

Ir spindinčius žalvarinius strypus kojoms prie baro...

Keitė liovėsi rašiusi ir nykščiu bei smiliumi suspaudė tarpuakį, kad sulaikytų ašaras, dilgčiojančias akyse. Kiemelyje suskambėjęs juokas nuvilnijo per restoraną. Keitė sumirksėjo ir pakėlė galvą.

— Linkėjimai nuo jaunųjų ponaičių, — pranešė padavėjas.

— Neškit atgal ir pasakykit, jog aš nenoriu, — liepė Keitė įsitempusiu balsu. Ji žvilgtelėjo atsiprašydama žiūrovų restorane, tada vėl nuleido galvą ir atvertė naują bloknoto puslapį. Ėmėsi sudarinėti sąrašą darbų, kuriuos reikėjo padaryti tėvo namuose.

Tuo tarpu kiemelyje vaikinai nusiminę sudejavo, kai padavėjas išėjo iš restorano, ant padėklo nešdamas nepaliestą stiklinę sulčių.

Mitčelas Vajatas, sėdintis prie gretimo staliuko, nusisuko, kad paslėptų juoką, ir žvilgsniu susidūrė su taip pat besišypsančiais restorano lankytojais jam iš kairės. Dabar jau kiekvienas, sėdintis kiemelyje, žinojo apie pakartotinius berniukų meilės bandymus padaryti įspūdį moteriai, sėdinčiai viduje.

Nors Mitčelas matė ją prie baro, ją slėpė tamsus šešėlis, todėl jis nė neįsivaizdavo, kaip ji atrodo. Pasak vaikinukų, kurie daug kartų pareiškė savo nuomonę visiems aplinkui, ji buvo „Toookia karšta“ ir „Tokia žavi“.

Padavėjas pastatė stiklinę pomidorų sulčių ant jų stalo ir griežtai pranešė:

— Ponia nebenori dar vienos stiklinės pomidorų sulčių.

Bandydamas nekreipti dėmesio į juoko protrūkį ir jaunatviškus nusivylimo šūksnius po padavėjo žodžių, Mitčelas pakėlė sąmatas, kurias jam buvo davęs jo rangovas, tačiau jauniausias berniukas akivaizdžiai nusprendė paklausti vyresnio, labiau patyrusio vyro patarimo. Pasilenkęs Mitčelo pusėn, jis bejėgiškai iškėlė delnus ir paklausė:

— Ką jūs darytumėt, mumis dėtas?

Šiek tiek susierzinęs, kad vėl yra atitraukiamas, Mitčelas nužvelgė ne itin viliojamai atrodančias pomidorų sultis ir tarė:

— Aš pridėčiau stiebelį saliero ir taurelę degtinės.

— Taip! — susižavėjęs šūktelėjo vaikis, žiūrėdamas į padavėją.

Padavėjas klausiamai žvilgtelėjo į asmens sargybinį, kuris kartu su jais sėdėjo prie staliuko ir bandė skaityti laikraštį. Berniukai atsisuko į jį su viltimi.

— Padėk mums, Dirkai, — meldė vienas.

Asmens sargybinis atsiduso, padvejojo, tada linktelėjo padavėjui ir tarė:

— Bet tik vieną.

Vaikinukai apsidžiaugė ir susidaužė delnais.

Vyras prie staliuko iš kairės juokdamasis prisipažino Mitčelui:

— Negali jų kaltinti, kad bando. Velniai griebtų, būčiau nevedęs, aš irgi nerčiausi iš kailio. Ji atrodo kaip Džuliana Mur5.

Mitčelas pasipiktinęs liovėsi bandęs susikaupti prie sąmatų ir apsižvalgė ieškodamas padavėjo, kad šis atneštų jam sąskaitą. Padavėjo nesimatė, jis buvo grįžęs į restoraną.

Nieko nenutuokdama apie sujudimą kiemelyje, Keitė žiūrėjo į sąrašą darbų, kuriuos reikėjo padaryti tėvo namuose, o viduje vis augo ir augo skausmas. Atiduoti drabužius Gelbėjimo armijai. Jos tėvo kostiumai... Jo mėgstamiausias žalias megztinis, kurį vilkint jo akys atrodydavo dar žalesnės. Jo buvo tokios nuostabios akys... šiltos, besišypsančios, airiškos akys. Ji niekada nebeišvys šitų akių.

Keitė su siaubu suprato, jog tuoj pravirks. Ji turi iš čia sprukti. Keitė užvertė bloknotą ir pakilo nuo baro kėdės. Kaip tik tuomet, kai padavėjas priešais ją pastatė „Kruvinąją Merę“, iš kiemelio vidun įžengė vyras ir patraukė jos link.

— Linkėjimai nuo jaunųjų ponaičių, — paaiškino padavėjas.

— Pomidorų sultys buvo miela, — tarė ji. — „Kruvinoji Merė“ — nebemiela. Taip elgtis vaikams netinka, tai bjauru.

— Tai buvo ne jų sumanymas, ponia, — greitai paaiškino padavėjas.

— Kieno tada? — griežtai paklausė Keitė, nekreipdama dėmesio, jog visi restorane, o turbūt ir kiemelyje, stebėjo ją, norėdami sužinoti, ką ji darys su „Kruvinąja Mere“.

— Mano, — visai šalia jos atsiliepė ką tik įėjęs vyras.

Iš žemo balso Keitė suprato jį esant pakankamai suaugusį, kad suprastų, jog tokie juokai nedera, todėl net nepažvelgė į jį.

— Jūs padedat tiems paaugliams pirkti alkoholį. Toks elgesys smerktinas.

Kaire ranka ji iš už lėkštės pagriebė bloknotą ir knygą; tada prakišo dešinę pro ilgas žalios drobės krepšio rankenas ir paėmė „Kruvinąją Merę“, ketindama atiduoti ją atgal.

— Man šito nereikia... — krepšio rankenos užkliuvo už kėdės atlošo ir ji jas nekantriai trūktelėjo, tuo pat metu brukdama jam gėrimą.

Raudonas skystis šliūkštelėjo iš stiklinės ir kiaurai permerkė jo baltų marškinių priekį.

— O, ne... — šūktelėjo Keitė, nustelbdama jam išsprūdusį keiksmažodį ir žiūrovų aiktelėjimus. — Aš labai atsiprašau!

Numetusi viską, išskyrus „Kruvinąją Merę“, ji pastatė pusiau tuščią stiklinę ant baro, greit pačiupdama stiklinę su lediniu vandeniu ir medžiagine servetėle.

— Nuo pomidorų sulčių liks dėmė, jei tuoj pat jų nenuvalysim, — murmėjo, neįstengdama pakelti į jį akių.

Kai Mitčelo šilkinius marškinius apipylė lediniu vandeniu, jis krūptelėjo, o jai pradėjus servetėle pašėlusiai plekšnoti per dėmę ir atsiprašinėti, jo susierzinimas nejučia virto linksmumu. Tačiau kai ji liepė aplink besisukinėjančiam padavėjui atnešti gazuoto vandens, Mitčelas nubrėžė ribą:

— Neduokit jai daugiau nieko, ką galėtų ant manęs išpilti, — perspėjo jis. — Geriau atneškit mums rankšluostį.

Ji išvertė gėrimą jo akims dar nespėjus apsiprasti su prieblanda ir nuo to laiko nepakėlė žvilgsnio aukščiau jo krūtinės, todėl Mitčelas net nenumanė, kaip ji iš tiesų atrodo, išskyrus tai, jog buvo maždaug penkių pėdų ir šešių colių ūgio, ilgais tamsiai raudonais plaukais, kurie buvo labai tankūs, drėgni ir banguoti. Be viso šito, viskas, ką jis galėjo matyti iš dabartinės savo pozicijos, buvo tai, jog jos antakiai ir blakstienos buvo tokios pat spalvos kaip ir plaukai. Jis palenkė smakrą ir kreipėsi į jos blakstienas:

— Ar jūsų niekas nemokė pasakyti „Maloniai dėkoju, bet ne“?

Keitė pagaliau suprato, jog jis nėra įsiutęs, tačiau jos palengvėjimą nusvėrė gėda.

— Bijau, kad jūsų marškiniai sugadinti, — tarė ji, dešine ranka imdama iš padavėjo rankšluostį, o kairės pirštus kišdama tarp marškinių sagų ir jo nuogos odos. — Aš pasistengsiu išvalyti kaip galima geriau.

— Skamba geriau nei bandymas juos nuskandinti.

— Blogiau pasijusti jau nebeįmanoma, — sušnibždėjo ji slopiu balsu.

— Ne, įmanoma, — paprieštaravo Mitčelas, bet jo dėmesys buvo nukreiptas į jos numestą knygą ir jis stengėsi perskaityti jos pavadinimą aukštyn kojomis.

— Kaip?

— Šnekėdamasis su berniukais aš nenorėjau pasakyti, kad jie turėtų nusiųsti jums „Kruvinąją Merę“, — paaiškino jis ir suprato, jog knyga vadinasi Kaip įveikti sielvartą.

Visiškai palaužta, ji pagaliau pakėlė veidą ir viskas akimirksniu paaiškėjo. Dabar Mitčelas puikiai suprato, kodėl trys paaugliai taip ėjo dėl jos iš proto. Įrėmintas kupetos auksinių banguotų plaukų ir be menkiausio makiažo pėdsako jos veidas buvo nepaprastas — dramblio kaulo spalvos oda, iškilūs skruostikauliai ir mažas kvadratinis smakras su intriguojančia duobute. Nosis buvo tiesi, lūpos švelnios ir plačiai pravertos. Tačiau jos akys jį užbūrė akimirksniu: po grakščiai išlenktais tamsiai rudais antakiais ir tankiu ilgų rusvų blakstienų krašteliu jos didelės žalios akys buvo stulbinamos šlapių lapų spalvos. Šiek tiek per vėlai Mitčelas suprato, jog šiose akyse spindi ašaros ir jis pajuto aštrų, kvailą apgailestavimo dūrį, kad ir jis padėjo joms atsirasti.