Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Savaime suprantama, aš sumokėsiu už jūsų marškinius, — tarė ji žengdama atgal ir nusisukdama.

— Nieko kito ir nesitikėjau iš žmogaus su tokiais griežtais principais, — švelniai atsakė Mitčelas, žiūrėdamas, kaip ji deda ant baro rankšluostį ir ima krepšį. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog ji nemūvi žiedo ant kairės rankos.

Keitė suprato, jog jis juokauja, ir negalėjo patikėti, kad yra toks mielas. Ir toks nepaprastai gražus. Atsukusi jam nugarą, Keitė iš krepšio išsiėmė čekių knygutę ir apgraibomis ieškojo rašiklio.

— Kokiai sumai išrašyti čekį?

Mitčelas dvejojo. Susimąstęs jis stengėsi kuo greičiau įvertinti savo pastebėjimus: Salos klubas buvo nepaprastai brangus elitinis viešbutukas, tačiau jos laikrodis ir žiedas ant dešinės rankos nebuvo brangūs, o ant jos krepšio puikavosi knygyno pavadinimas, bet ne dizainerio ženklas. Tai reiškė, jog ji tikriausiai atvyko su kažkuo, kas apmoka visas jos išlaidas. Su tokia stulbinama išvaizda ji, be abejonės, turėjo daug turtingų gerbėjų, pasiryžusių parodyti jai gražiausius pasaulio kampelius ir geriausias pramogas... tačiau jos maudymosi kostiumėlis buvo mažumėlę per kuklus „pasilinksminimų merginai“. Be to, ji atrodė švelni, pažeidžiama ir gal net šiek tiek... rimta?

Jam neatsiliepus, Keitė apsisuko ir klausiamai į jį pažvelgė.

— Tai nepaprastai brangūs marškiniai, — rimtai pradėjo jis, bet jo lūpų kamputyje šmėstelėjo šypsena, — jumis dėtas, aš geriau pasisiūlyčiau nusivesti mane vakarienės.

Apstulbusios Keitės viduje kaupėsi juokas, nustumdamas į šalį skausmingą pastarųjų dviejų savaičių kančią.

— Jūsų marškiniai tokie brangūs?

Jis linktelėjo apsimesdamas, jog labai apgailestauja.

— Bijau, kad taip. Patikėkit manim, kvietimas vakarienės piniginiu požiūriu būtų išmintingiausias sprendimas.

— Po viso to, ką jums padariau, jūs norite su manim vakarieniauti? — Keitė nelabai galėjo tuo patikėti.

— Taip, bet tik su sąlyga, jog aplink bus vien kietas maistas. Jokių jums pasiekiamų skysčių.

Neįstengdama išlaikyti rimtos veido išraiškos, Keitė nuleido galvą, o jos pečiai drebėjo iš juoko dėl jo išgąstingo tono.

— Kaip suprantu, tai reiškia, jog jūs esate pasirengusi apmokėti savo skolą, sakykim, šįvakar aštuntą? — ramiai tęsė Mitčelas, apgailestaudamas, jog nemato jos veido išraiškos.

Ji akimirką svyravo; tada linktelėjo ir pagaliau pakėlė veidą. Mitčelo žvilgsnis nuslydo nuo jos akių prie kerinčios šypsenos ir jam sustojo širdis. Kai ji šypsojosi, jos lūpos buvo romantiškiausios ir patraukliausios, kokias jam kada nors teko matyti.

— Aš Keitė Donovan, — prisistatė ji, o jai tiesiant ranką jos dailias lūpas nušvietė draugiška šypsena.

Jos rankos paspaudimas geras, nusprendė Mitčelas jos ilgiems pirštams slystant jo delnu ir suspaudžiant ranką.

— Mitčelas Vajatas, — atsiliepė jis.

Keitės galva jau buvo užimta praktiniais klausimais. Tam vakarui Evanas buvo iš anksto rezervavęs staliuką nuostabiame stikliniame viešbučio restorane „Kelionės“ prie pat vandens.

— Susitikim aštuntą valandą „Kelionėse“, — pasiūlė ji.

— Verčiau susitikim priešais viešbutį. Aš esu numatęs kitą restoraną.

Keitę apėmė miglotas nerimas, bet tą akimirką jai labiau rūpėjo jo sugadinti marškiniai, gražus įdegęs veidas ir staiga atėjęs suvokimas, jog visi restorane juos stebi arba jų klausosi.

— Gerai, — sutiko ji ir susirinko daiktus.

Užuot išėjusi pro kiemelį ir pražingsniavusi pro paauglių staliuką, Keitė pasuko išėjimo jai už nugaros link. Taip ji galėjo kirsti paplūdimį įstrižai ir atsidurti prie vilos, kurioje buvo apsistojusi. Nuėjusi pusę kelio, ji pažvelgė per petį ir, už savęs neišvydusi aukšto vyro su didele raudona dėme ant marškinių, suprato, jog jis išėjo iš restorano pro pagrindinį išėjimą. Užplūdus kaltės jausmui, ji svarstė, kokias paauglių pašaipas jam teko iškęsti kiemelyje, einant pro jų staliuką.

5 skyrius

Stovėdama vonioje priešais veidrodį, apsisiautusi baltu viešbučio vonios chalatu, Keitė baigė tramdyti savo garbanotus plaukus, suguldydama juos švelniomis bangomis, tada išjungė džiovintuvą ir priėjo prie spintos apžvelgti turimų drabužių. Dauguma Angilijos restoranų buvo paprasti, bet buvo ir keli gana elegantiški, o ji net nenumanė, ką vilkės jos palydovas — džinsus ir marškinėlius, o gal sportinę striukę ir ilgas laisvas kelnes.

Kadangi tokias kelnes, baltus marškinius ir pusbačius jis vilkėjo per priešpiečius, atrodė tikėtina, jog jis ne prasčiau apsirengs ir vakarienei, galbūt net ir dar geriau. Padariusi tokią išvadą, Keitė išsirinko šilkines kelnes su miglotu Monet Vandens lelijų atvaizdu šviesiai mėlyname fone, priderino pagal spalvą palaidinukę pečius atidengiančia iškirpte ir šviesiai mėlyną atlasinį diržą. Ir vis dėlto ji ir toliau stovėjo dvejodama su pakaba rankose.

Užuot toliau bandžiusi nuspėti jo aprangą, ji pakabino apdarus atgal į spintą ir priėjo prie telefono, stovinčio svetainėje ant stalo. Švelnus vėjelis dvelktelėjo nuo parko pro atviras terasos duris, kai ji, spustelėjusi mygtuką, susisiekė su viešbučio operatoriumi ir paprašė sujungti su Mitčelo Vajato kambariu.

— Apgailestauju, — trumpai patylėjęs tarė vaikinas, — bet ponas Vajatas neapsistojęs mūsų viešbutyje.

— Jūs tuo tikras? — pasiteiravo Keitė.

— Taip, visiškai.

Miglotas nerimas, apėmęs Keitę, kai jis pasakė turįs „kitą omeny restoraną“, jai padėjus ragelį virto panika. Tuščiu žvilgsniu spoksodama į viešbučio informacinį bukletą, gulintį šalia telefono, ji permąstė situaciją: viešbutyje ji sutiko vyrą — nepažįstamąjį, apie kurį visiškai nieko nežino — ir sutiko sėsti į automobilį ir kažkur su juo važiuoti. Tas vyras buvo nepaprastai gražus, nepriekaištingai žavus ir labai iškalbingas — ideali kombinacija alfonsui, besisukinėjančiam aplink prabangius viešbučius, tikintis užmegzti pažintis su turtingomis moterimis.

Jis gali būti ir daug blogesnis už alfonsą. Jis gali būti prievartautojas. Arba žmogžudys — serijinis žudikas, kuris keliauja iš salos į salą, žiauriai žudydamas savo aukas ir užkasdamas jų kūnus į smėlį.

Išgąsdinta tokių minčių, Keitė išėjo į terasą; jai vos pavyko užgniaužti nervingą aiktelėjimą, kai iš krūmų terasos pakrašty staiga išniro didžiulė šuns galva.

— Maksai, tu mane išgąsdinai! — šūktelėjo ji.

Išgirdęs jos kaltinamą toną, šuo krūptelėjo ir Keitė tuoj pat prabilo švelniu, raminamu balsu.

— Iš tiesų ne tu mane išgąsdinai. Aš jau buvau išsigandusi, nes gali būti, jog sutikau eiti vakarieniauti su Džefriu Dameriu6 arba Džeku Skerdiku7.

Šuo žvilgtelėjo per petį, lyg norėdamas įsitikinti, ar niekas neseka; tada jis apėjo krūmus ir neryžtingai padėjo vieną leteną ant terasos. Tik vieną, atkreipė dėmesį Keitė, ne dvi.

— Aš daugiau neturiu tau maisto, — tarė ji mostelėdama į tuščią stalą šalia savęs. — Matai, čia nieko nėra.

Jis uždėjo ant terasos antrą leteną, vis dar svyruodamas, bet žiūrėdamas į ją įdėmiai, tarsi kažko norėtų. Žengusi artyn, ji uždėjo ranką jam ant galvos.

— Nieko tau neturiu, — pakartojo, bet jai prisilietus jis suvizgino uodegą.

— Tu nori šito? — nustebusi paklausė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka nuo jo pakaušio iki kaklo. Atsakydamas jis priglaudė galvą jai prie kojos.

Kai perbraukė ranka trečiąkart, jis atsirėmė į ją visu svoriu. Po ketvirtojo — ramiai užmerkė akis iš pasitenkinimo.