Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Olandų ir gali būti, kad aš didumą supratau klaidingai... — pradėjo aiškinti jis, bet jiems už nugarų sucypę automobilio stabdžiai privertė juos staigiai atsisukti. Kaip tik laiku, kad spėtų pamatyti šunį, lekiantį skersai kelią tarp mašinų, ir du sodininkus golfomobilyje, važiuojančius jam iš paskos. Golfomobilis saugiai sustojo prie šaligatvio krašto, atvykstantis taksi taip pat stabtelėjo laiku, tačiau nuvažiuojantis taksi kitapus skiriamosios juostos didino greitį ir Keitė suriko įspėdama šunį. Išgirdęs jos balsą, Maksas metėsi į tą pusę ir bandė bėgti jos link. Taksi jį partrenkė.

Taksi vairuotojui dar nespėjus išlipti iš automobilio, Keitė jau buvo iššokusi iš mašinos ir bėgo. Mitčelas ją pasivijo ir sugriebė už rankos.

— Leiskit pirma man pažiūrėti, — primygtinai paprašė jis.

— Aš noriu padėti, — paklaikusi sušuko Keitė, bandydama ištrūkti iš jo gniaužtų. — Paleiskit ranką.

Apstulbęs, jog ji nesistengia išvengti vaizdo, kuris gali būti kruvinas, Mitčelas paleido ją ir paspartino žingsnį, kad spėtų kartu.

Kai Keitė atskubėjo prie taksi priekio, jos baimė virto sielvartu. Nejudantis Makso kūnas gulėjo ant šono, galva atremta į šaligatvio kraštą, akys užmerktos. Suklupusi šalia šuns, ji paniškai bandė užčiuopti jo kakle pulsą. Kai pagaliau užčiuopė, ją užliejo palengvėjimas.

— Jis gyvas, — greitai tarė ji, — bet mums reikia pagalbos.

Pakėlusi galvą, ji pažvelgė į sargus ir sodininkus, kurie susibūrė šalia taksi vairuotojo ir Mitčelo. — Tuoj pat skambinkit veterinarui, — nurodė ji viešbučio darbuotojams.

Vienas iš sargų abejingai pažvelgė į sodininkus, tada į kitą sargą. — Veterinarui? — pakartojo jis, Keitei pradėjus nedrąsiai apžiūrinėti kraujuojančią žaizdą Makso galvoje.

— Gyvūnų daktarui, — nekantriai paaiškino Mitčelas angliškai, paskui ir olandiškai.

Sodininkai buvo priblokšti tokio pasiūlymo, o sargai užsispyrę prieštaravo.

— Ne, panele, jokio gydytojo, — pasakė vienas iš jų. — Mes pasirūpinsim šunimi, o jūs eikit ir gerai praleiskit vakarą.

Jis suburbėjo kažką olandiškai savo draugams ir grupelė vyrų pajudėjo pirmyn.

Jų šešėlis kaip tik krito ant Keitės, kai ji suprato, kaip jie buvo nusiteikę „pasirūpinti“ dideliu, viską griaunančiu, nesąmoningu gyvūnu, kuris skleidė erzinamą nepatogumą suaugusiems viešbučio svečiams ir bauginamą grėsmę kai kuriems jų vaikams.

— Ką jūs ketinate daryti? — ryžtingai paklausė ji.

— Pirmiausia mes nuvilksim jį nuo kelio, kad mašinos galėtų pravažiuoti, o tada išgabensim.

— Ne! — paprieštaravo Keitė tvirtai purtydama galvą. — Jo negalima judinti. Mašinos gali jį apvažiuoti. Jam gali būti pažeistas stuburas ar lūžę kaulai.

Suvokė, jog jiems tai visiškai nerūpėjo, todėl skubiai kreipėsi į vyrą, kurį buvo žadėjusi nusivesti vakarienės.

— Mes turime jam padėti!

Mitčelas pažvelgė į jos gražų veidą ir suprato, jog ji tikisi, kad jis būtinai gelbės nusususio, benamio, negrynakraujo šuns gyvybę. Ir staiga jis iš tiesų sutiko — nors tai padaryti privertė jos akys, o ne šuo. Pats nustebęs, kokią didelę įtaką jam turi tos žalios maldaujančios akys, Mitčelas rimtai pareiškė:

— Pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

Mitčelui priėjus, durininkas mandagiai nusišypsojo.

— Labas vakaras, pone Vajatai.

Mitčelas spėjo, jog durininkas bus matęs įvykį kelyje, todėl ignoravo pasisveikinimą ir nieko neaiškindamas tuoj pat ėmėsi dėstyti problemą:

— Šuo sunkiai sužeistas. Kur arčiausiai galima rasti veterinarą?

— Yra vienas Angilijoje, bet jis jau bus baigęs darbą. — Tarsi įrodydamas, jog jau gana vėlu, jis reikšmingai žvilgtelėjo į besileidžiančią saulę.

Mitčelas jau buvo numatęs tokį atsakymą, todėl nužingsniavo pro jį į vestibiulį ir patraukė prie registratūros, kur laukė dvi poros, norėdamos įsiregistruoti, o vienas vyras klausė kelio. Mitčelui nuėjus pusę kelio, pro šonines duris išėjo viešbučio valdytojas, pamatė jį ir atskubėjo pasisveikinti.

— Pone Vajatai! — patenkintas sušuko jis.

Mitčelas įkišo ranką į kišenę.

— Nežinojau, jog apsistojote pas mus, — tarė valdytojas, tiesdamas paspausti ranką. — Buvau užsiėmęs su naujuoju pavaduotoju, nes kitą savaitę jam teks viską prižiūrėti. Rytoj turiu skubiai išvykti į Valstijas ir bijau, jog jis gerokai sukrėstas.

Mitčelas paspaudė ištiestą valdytojo ranką ir įkišo šimto dolerių banknotą jam į delną.

— Džiaugiuosi, kad šįvakar jūs dar čia, Morisai, nes kelyje prie viešbučio įvyko avarija, kuriai reikia ypatingo jūsų dėmesio.

— O, ne! Ar yra sužeistų?

— Taip.

— Kas nors iš mūsų svečių?

— Ne, vienas iš jūsų benamių šunų, — atsakė Mitčelas, jau žingsniuodamas link registratūros telefono, Morisui skubant šalia jo. — Man kuo skubiau reikia greitosios pagalbos automobilio ir gydytojo.

— Jūs... jūs norit, kad aš iškviesčiau greitąją pagalbą ir gydytoją, nes buvo sužeistas benamis šuo?

Atsakydamas Mitčelas pakėlė telefoną ir ištiesė ragelį sutrikusiam valdytojui.

— Noriu, kad jie atvažiuotų kaip galima greičiau. Aš nepaprastai myliu šitą šunį.

Valdytojas paėmė ragelį, nuspaudė vieną mygtuką ir sudvejojo.

— Jie atsisakys gydyti šunį.

— Apeliuokit į jų sąžinę, — su ironija atrėmė Mitčelas, iš kelnių kišenės išimdamas pluoštą grynųjų ir pradėdamas skaičiuoti stambius banknotus, kad paskatintų greitosios pagalbos vairuotoją ir gydytoją apsispręsti kelionei.

Valdytojas akimirką jį stebėjo, tada greitai baigė rinkti greitosios pagalbos numerį.

Mitčelas palaukė, kol jis sėkmingai baigė pokalbį su vairuotoju ir gydytoju, tada paliko „paskatinimo premiją“ valdytojui, kad šis ją išdalytų.

Išėjęs iš viešbučio, Mitčelas iš karto pamatė Keitę Donovan kitapus kelio. Taksi vairuotojas nuvažiavo, sargai ir sodininkai išsiskirstė, o ji sėdėjo ant žolės skiriamojoje juostoje, atsirėmusi į šaligatvio kraštą šalia šuns, po savim parietusi kojas. Apšviesta deglo liepsnos, raudonais plaukais lyg šilkine mantija ant pečių ir ranka, švelniai glostančia sužeistą šunį, ji atrodė nežemiška.

Mitčelui priėjus, ji pakėlė akis, ieškodama jo veide užuominos, ar pasisekė įvykdyti užduotį.

— Pagalba jau kelyje, — pažadėjo jis pritūpdamas ant kulnų šalia jos. — Kaip jaučiasi ligonis?

Atsakydama ji vėl nukreipė dėmesį į šunį, o jos pirštai švelniai glostė gyvūnui petį.

— Kvėpavimas atrodo šiek tiek stipresnis ir reguliaresnis. Neužčiuopiu sulaužytų kaulų ir žaizdos negilios, tačiau gali kraujuoti viduje. Jis pradėjo busti prieš kelias minutes, ar bent jau taip man pasirodė.

Ji nutilo ir Mitčelas nieko nebesakė, nes stengėsi išgirsti tam tikrą garsą. Ir jis labai greitai jį išgirdo — sirena kaukė vis garsiau ir garsiau.

Keitė neatkreipė dėmesio į sireną, nes pajuto silpną raumenų trūkčiojimą po savo pirštų galiukais ir staiga Maksas atmerkė akis.

— Štai ir tu! — džiugiai ištarė ji. — Nejudėk, — tuoj pat įspėjo šunį, prispaudusi jį abiem rankom, kai šis silpnai pabandė apsiversti ant pilvo. — Pagalba jau netoli, — pažadėjo ji. Nepakeldama akių, paklausė Mitčelo: — O kas atvažiuoja?

Jos klausimą beveik užgožė automobilis, atriaumojęs keliu ir cypdamas sustodamas priešais viešbutį.

— Štai kas, — parodė Mitčelas.

Keitė pasilenkė į priekį ir pažvelgė jam už kojų; tada juokdamasi pažvelgė į jį, negalėdama patikėti ir atvirai žavėdamasi.