Джудит Макнот - Lemties piršlys

Ji paskutinį kartą pažvelgė į save veidrodinėje sienoje sau už nugaros, tada išjungė šviesas ir išėjo iš vonios.

Ji tikėjosi rasti Mitčelą terasoje, besimėgaujantį švelnia mėnesiena, bet vis dėlto jis stovėjo šalia miegančio šuns, susikišęs rankas į kišenes ir suglumusia šypsena. Užsižiūrėjusi į jo šypseną, Keitė sustojo tarpduryje, bandydama atspėti, ką jis galvoja, bet tada jai dingtelėjo kitkas; jis atrodė taip pat nepriekaištingai, kaip ir vakaro pradžioje atvykęs į viešbutį. Jo tankūs juodi plaukai buvo gražiai ir madingai kirpti — ir visiškai neišsitaršę; sniego baltumo marškiniai buvo nesusilamdę, kaip ir jo gelsvai rudos kelnės, o rudi pusbačiai spindėjo. Tamsiai mėlyną striukę, kurią anksčiau vilkėjo, jis buvo pasvėręs ant kėdės, o marškinių rankoves atsiraitojęs iki dilbių, tačiau, išskyrus šiuos du išvaizdos pasikeitimus, jis tikrai neatrodė taip, tarsi būtų padėjęs įkelti ir iškelti iš neštuvų didžiulį, sąmonės netekusį šunį.

Anksčiau tądien, blankioje restorano šviesoje, Keitė buvo per daug susigėdusi, jog apipylė jį „Kruvinąja Mere“, kad spėtų įsidėmėti ką nors daugiau, išskyrus tai, kad jis gražus. Šį vakarą ji buvo per daug užsiėmusi Maksu, kad atidžiai ištyrinėtų vyrą, kuris mandagiai atsiliepė į jos pagalbos šauksmą, bet dabar ji suvokė, jog Mitčelas Vajatas nebuvo paprasčiausiai gražus, jis buvo tiesiog nuostabus. Vyras buvo maždaug šešių pėdų ir trijų colių ūgio, nepaprastai plačių pečių, vyriškos krūtinės ir siaurų klubų. Veidas įdegęs saulėje, smakras kvadratinis, tankūs ir tiesūs antakiai virš tamsiomis blakstienomis įrėmintų akių, kurios, kaip ji jau žinojo, buvo tamsios indigo spalvos.

Nepaprastai gražūs vyrai dažniausiai nedarydavo Keitei įspūdžio, nes paprastai jie būdavo arba pasipūtę ir tušti, arba šiek tiek sumoteriškėję, bet šis vyras buvo dėmesingas, malonus ir be galo vyriškas. Visiškai ramiai stovėdamas svetainėje, susikišęs rankas į kišenes, jis aiškiai skleidė vyrišką energiją ir fizinį patrauklumą.

Visos šios savybės, kartu su ironišku humoro jausmu ir abejingu rafinuotumu, privertė Keitę nuspręsti, jog jis visais atžvilgiais yra patraukliausias vyras, kokį ji kada nors buvo sutikusi. Žavios rafinuotos moterys, be jokios abejonės, puldavo jam į glėbį vos šiam pamojus pirštu, pagalvojo Keitė sau slapčiomis šypsodamasi. Tačiau ji nebuvo nei žavi, nei labai turtinga, ir bent kartą buvo visai patenkinta šiais trūkumais, nes tada jo neims pagunda pasitelkti visą savo žavesį ir puikią išvaizdą dėl tokios kaip ji. Vakaras ir taip jau buvo pakankamai nervingas, kad dar reikėtų atremti nenuoširdu mirtinai žavaus vyro dėmesį. Pavėluotai supratusi, jog per ilgai jį tyrinėja, Keitė žengė į priekį ir pranešė apie savo pasirodymą, pasakydama tai, kas šovė į galvą:

— Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau.

Išgirdęs jos balsą, Mitčelas atsisuko, bet užuot atsakęs, lėtai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų pirštų, šypsodamasis ir atvirai vyriškai ją įvertindamas, o tai Keitei buvo taip malonu ir bauginama, jog ji turėjo sutelkti visą dėmesį, kad eidama nesukluptų. Kai jo žvilgsnis vėl įsmigo į jos veidą, ji pasirengė dviprasmiškam komplimentui.

— Jūsų garbanos šįvakar visiškai sutramdytos, — švelniai pastebėjo jis. Nervingi Keitės nuogąstavimai išsisklaidė su palengvėjimu nusijuokus.

— Kankinau jas, kol pasidavė, lygintuvu ir džovintuvu, — atsiliepė ji sustodama šalia jo. — Kaip laikosi ligonis? — pasiteiravo pasilenkdama prie nedidelio įdrėskimo už Makso ausų. Pirštų galiukais ji užčiuopė nežymų sluoksnį miltelių pavidalo medžiagos, kurios anksčiau ten nebuvo, ir pastebėjo, jog miltelių taip pat yra ant kilimo aplink šunį. Keitė nustebusi žvilgtelėjo per petį ir iškėlė miltuotus pirštus.

— Ar jūs žinote, kas tai?

— Milteliai nuo blusų. Liepiau ūkvedžiui jų atnešti, kol jūs persirenginėjote.

— Kodėl jūs galvojate, kad jis turi blusų?

— Todėl, kad jos, man stebint, tempė jį durų link, — pašmaikštavo jis, suspausdamas jai ranką ir ragindamas atsistoti. — Aš laikyčiausi atokiau, kol milteliai atliks savo darbą, kitaip nemiegosit visą naktį, kasydamasi sau už ausų.

Nustebinta ir sujaudinta, kad jis galantiškai pasirūpino dar viena problema už ją, Keitė išsitiesė ir tiriamai pažiūrėjo į jo gražų įdegusį veidą. Ji nesmagiai jautėsi šalia paprasčiausiai todėl, kad jis buvo nežmoniškai žavus ir ji be galo troško jam tai pasakyti, o paskui už tai atsiprašyti. Užuot taip pasielgusi, ji švelniai ir nuoširdžiai pasakė:

— Jūs labai mielas.

Mitčelas reagavo seksualiai, o ne mielai; vis dėlto, pažvelgęs į jos švytinčias žalias akis, jis pagavo save svarstant, ar turi tiesos aksioma, jog akys yra sielos veidrodis. Jo dėmesys beveik tuoj pat nukrypo į jos putlias lūpas, bet vos tik jis pasidavė impulsui jas pabučiuoti, tylą sudrumstė muzikantai paplūdimyje, pradėję mušamaisiais su užsidegimu groti „Atsisveikinimą su Jamaika“.

Keitė nedelsdama atsitraukė, nusišypsojo ir pasuko galvą ta kryptim, iš kurios pro terasos duris sklido muzika.

— Mėgstu kalipsą8. Ar užsakydamas miltelius jūs ir tai užsakėt?

Jos atsigavimas buvo toks sklandus, jog Mitčelas iš tiesų būtų patikėjęs, kad ji nesuprato, kas galėjo nutikti vos prieš akimirką, jei tik jos oda nebūtų buvusi per daug šviesi, kad paslėptų išdavikišką rožinį atspalvį ant iškilių skruostikaulių. Jos apsimetimas pasirodė jam linksmas, bet juokingai nereikalingas. Jie abu buvo suaugę, akivaizdžiai traukė vienas kitą, todėl galų gale jie atsidurs toje viliojančioje didžiulėje lovoje, stovinčioje nišoje. Mitčelas nematė jokios priežasties kuriam nors iš jų apsimetinėti, jog yra ne taip.

— Jei aš būčiau užsakęs tą muziką, — juokaudamas patikino jis, — būčiau jiems pasakęs, jog mėgstu daug lėtesnį tempą... iš pradžių.

Keitės akys išsiplėtė supratus, jog ši replika turi dvejopą reikšmę. Anksčiau ji apkaltino jį „negaištant veltui laiko“, bet net jei jis ir buvo toks, tikrai negalėjo taip greitai peršokti nuo pokalbio apie blusas prie bučinio, kuris nutrūko, paskui prie akivaizdžios seksualinės užuominos.

O gal galėjo?

Keitė nusprendė, jog įkaito jos vaizduotė, ir priminė sau, kad šįvakar jos tikslas — būti gera šeimininke.

— Įpilsiu jums ko nors išgerti, — tarė ji guviai nusišypsodama ir nusisuko į gausiai prikrautą apartamentų barą. — Ko norėtumėt?

— Degtinės su toniku, jei turit ledo. Jei ne, grynos degtinės.

— Esu tikra, jog turim ledo, — pasakė ji ir patvirtino tai, nuėmusi dangtelį nuo ledų kibirėlio. — Personalas čia pasirūpina viskuo. Jie net atneša vėsių rankšluosčių, kai esi paplūdimyje.

Ji išėmė iš šaldytuvo miniatiūrinius degtinės ir toniko buteliukus ir žaliąją citriną.

— Kol jūs rengėtės, kažkas skambino, — tarė jis.

Keitė žvilgtelėjo į raudoną žinutės lemputę, kaltinamai mirksinčią telefone ant stalo, ir atidarė degtinės buteliuką.

— Žinau, vėliau išklausysiu.

— Kada laukiat jo atvykstant?

Nerūpestingas pokalbio tonas ją nustebino taip pat, kaip ir nuovoki jo išvada, jog ji laukė vyro, vis dėlto ji sugebėjo kažkaip pažvelgti per petį, nusišypsoti ir atsakyti į jo klausimą taip pat nerūpestingai.

— Tikriausiai rytoj vakare.

Dėdama ledą į jo stiklinę, Keitė laukė Mitčelo komentarų, tačiau jam tylint pasijuto privalanti užpildyti nejaukią tylą papildoma informacija apie savo draugą, nors apie jį iš tikrųjų visiškai nenorėjo su juo kalbėti.