Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Įvairiose Europos vietose, — patikslino Mitčelas, ketindamas tuojau pat pakeisti temą.

— O kur jūs gyvenat dabar? — paklausė ji, jam nespėjus to padaryti.

— Kur tik mane nuveda mano darbas. Aš turiu butus keliuose Europos miestuose ir Niujorke.

Jo darbas kartais nublokšdavo jį ir į Čikagą, bet jis nenorėjo minėti to Keitei, nes troško išsisukti nuo neišvengiamos diskusijos apie galimus bendrus pažįstamus. Buvo mažai tikėtina, kad ji iš tiesų pažinojo ką nors iš Vajatų aukštuomenės rato, bet jų pavardė buvo žinoma kiekvienam čikagiečiui, kuris skaitė laikraščius. Kadangi Mitčelo pavardė taip pat Vajatas, buvo tikimybė, jog Keitė paklaus, ar jis kaip nors susijęs su anais Vajatais, o jis mažiausiai norėjo pripažinti tą ryšį, jau nekalbant apie tai, koks jis iš tiesų buvo.

Keitė laukė, kol jis duos kokią užuominą apie miestus, kuriuose yra jo butai, arba apie tai, koks yra jo „darbas“. Jam tylint, ji padarė išvadą, jog jis norėtų apeiti šias specifines temas. Tai jai pasirodė keista. Iš patirties žinojo, jog vyrai mėgo kalbėti apie savo darbą ir pasiekimus. Keitė nenorėjo traukti informacijos, kurios Mitčelas nenorėjo jai suteikti, bet ji negalėjo taip paprastai staiga pereiti prie kitos temos, todėl ėmė ir paklausė:

— Tai jokių šaknų?

— Visiškai jokių. — Kai ji keistai į jį pažiūrėjo, Mitčelas pasiteiravo: — Iš jūsų veido išraiškos spėju, jog jums tai atrodo šiek tiek neįprasta?

— Ne neįprasta, o tiesiog sunku įsivaizduoti. — Padariusi prielaidą, jog jai pasidalinus asmenine informacija, Mitčelas bus labiau linkęs pasekti jos pavyzdžiu, Keitė prabilo: — O aš užaugau tame pačiame airių rajone, kuriame ir gimiau. Mano tėvui ten priklausė nedidelis restoranėlis ir daug metų mes gyvenome virš jo. Vakarais rajono gyventojai susirinkdavo ten pavalgyti ir pabendrauti. Dieną aš lankydavau Šv. Mykolo pradinę mokyklą kartu su vaikais iš to paties rajono. Vėliau studijavau Lojolos universitete mieste. Baigusi pradėjau dirbti senojo rajono kaimynystėje, nors per tą laiką jis labai pasikeitė.

Apėmus jausmui, panašiam į linksmą nuostabą, Mitčelas suprato, jog jį beprotiškai traukė miela raudonplaukė airių katalikų mergaitė iš geros, vidutinės klasės amerikiečių šeimos. Jam tai visiškai nebūdinga, todėl nėra ko stebėtis, kad ji jam atrodė tokia mįslė.

— Kokį darbą pradėjote dirbti po universiteto?

— Dirbau socialine darbuotoja Vaikų ir šeimos reikalų departamente.

Mitčelas sutramdė juoką. Tiesą sakant, jį beprotiškai traukė miela raudonplaukė airių katalikų mergaitė su socialinės atsakomybės jausmu.

— Kodėl pasirinkot socialinį darbą, o ne restoranų verslą? Spėju, kad pakankamai jo prisižiūrėjot augdama, — pridūrė jis, pats atsakydamas į savo klausimą.

— Tai buvo ne visai restoranas. Labiau jauki airiška smuklė su nedideliu skanių airiškų patiekalų ir sumuštinių valgiaraščiu. Man ten patiko viskas, ypač vakarai, kai kas nors skambindavo pianinu ir žmonės dainuodavo airiškas dainas. Karaokė, — pridūrė ji šypsodamasi, — jau šimtus metų yra mėgstama laisvalaikio leidimo forma airių smuklėse, tik mes jos niekada taip nevadinome.

Mitčelas žinojo, ką reiškia karaokė, ir buvo gerai susipažinęs su keliomis smuklėmis Airijoje, todėl labai gerai suprato, ką ji turi omeny.

— Tęskite, — paragino jis siekdamas savo vyno taurės. — Jūs mėgote muziką?..

Keitė suprato, jog jis dėmesingas klausytojas. Vis dar puoselėdama viltį, kad Mitčelas taps atviresnis ir daugiau papasakos apie savo gyvenimą, jei ji laisvai kalbės apie savąjį, ji tai ir darė.

— Aš mėgau muziką, bet mano miegamajame ji nelabai girdėdavosi, o nuo penktos valandos vakaro man nebuvo leidžiama sukinėtis apačioje. Taigi, auklei užmigus, aš įslinkdavau į svetainę ir klausydavausi muzikos iš ten. Iki man sukako septyneri, aš jau mokėjau atmintinai visas dainas — liūdnas, revoliucines, nešvankias. Nesupratau visų žodžių, bet galėjau jas padainuoti tarmišku airių akcentu. Tiesą sakant, — prisipažino ji įsidėjusi kąsnį salotų, — per televizorių nuolat žiūrėdavau senus miuziklus ir užaugusi norėjau tapti naktinio klubo dainininke, vilkėti gražias sukneles, kaip moterys tuose filmuose. Įsivaizduodavau, kad mūsų virtuvės stalas yra fortepijonas, ir praktikuodavausi persisverti per jį tuo pat metu dainuodama į įsivaizduojamą mikrofoną — paprastai tai būdavo šluotkotis.

Mitčelas sukikeno įsivaizdavęs Keitės nupieštą paveikslą.

— Ar kada nors pasitaikė proga padainuoti klausytojams apačioje?

— O, taip. Oficialus debiutas įvyko, kai man buvo septyneri.

— Ir kaip sekėsi?

Istorija buvo juokinga, tačiau joje dalyvavo ir Keitės tėvas, todėl ji nusuko akis į sodą, bandydama nuspręsti, ar sugebės ją papasakoti nenuliūsdama.

— Sakykim taip — viskas vyko šiek tiek kitaip, nei aš įsivaizdavau, — galiausiai tarė.

Mitčelui buvo sunku sutelkti dėmesį į maistą. Ką tik ji buvo tokia atvira, jog dabar jos žavi, neryžtinga veido išraiška prisiminus savo dainavimo debiutą bare jį suintrigavo ir jis pasiryžo išgauti detales. Kadangi mandagumas reikalavo, kad jis duotų jai progą nors šiek tiek užkąsti, Mitčelas nuslopino savo smalsumą, laikinai atidėdamas klausimą.

Vyriausiasis Salos klubo virėjas buvo plačiai žinomas ir krevečių bei avokadų salotos, kurias Mitčelas užsakė jiems abiem, buvo patiektos su nuostabiu Parmezano ir kaparėlių padažu. Raudonasis ešerys, kurį jis užsisakė sau, buvo tobulai paskrudęs ir patiektas su pušų riešutais ir šviežiais šparagais, bet raudonplaukė, sėdinti priešais jį, buvo labiau jo skonio, todėl maisto skonio jis beveik nejuto. Mitčelas luktelėjo, kol ji suvalgė šiek tiek salotų ir savo pagrindinio patiekalo, tada pakėlė vyno taurę ir pusiau rimtai prabilo:

— Aš neketinu jums leisti neatsakyti į mano klausimą apie jūsų dainavimo debiutą bare.

Po trumpos tylos staiga nuskambėjęs sodrus jo baritonas įaudrino Keitei jausmus ir ji greitai pakėlė galvą. Bandydama nuslėpti savo reakciją, pažvelgė į jį, kaip pati tikėjosi, linksmai ir išdidžiai.

— Nepasakosiu jums tos istorijos, kol jūs nepapasakosit man kokios nors istorijos, kurioje jūs atrodėte kvailai.

Užuot sutikęs ar liovęsis klausinėti, Mitčelas atsilošė kėdėje, žaisdamas savo taurės kojele, ir tylėdamas ilgai ir susimąstęs į ją žiūrėjo.

Keitė bandė tvirtai atlaikyti jo žvilgsnį, tačiau juokdamasi kapituliavo.

— Pasiduodu — k ą, po galais, jūs galvojat?

— Svarstau, ko griebtis — kyšio ar prievartos.

— Rinkitės kyšį, — pasipiktinusi patarė Keitė, nes buvo rizikuojama tik dėl paprasčiausios istorijos, o ji buvo įsitikinusi, jog Mitčelas pasiūlys kokią nors kvailą pagundą.

— Tokiu atveju, rytoj aš atsinešiu antkaklį ir pavadėlį...

Ji pradėjo vartyti akis, vaidindama pasibaisėjusią.

— Jūs arba labai iškrypęs, arba visiškai nenutuokiat apie aksesuarus. Geriau likit prie kaklaraiščių...

— ... ir padėsiu jums nuvežti Maksą pas veterinarą į Sen Marteną, — tęsė jis, nekreipdamas dėmesio į jos pašaipas.

Keitei viskas paaiškėjo, ir jos juokas nutilo. Ji pažvelgė į jį apimta dėkingumo ir keisto jausmo, jog jiems lemta tapti geriausiais draugais, kad tai tarsi numatyta iš anksto. Jis taip pat žvelgė į ją, jo mėlynos akys šiltai šypsojosi... ne, ne šiltai, suprato Keitė. Intymiai! Ji kuo greičiau pasistengė atitraukti jo dėmesį pajuokaudama.

— Labai gudrus kyšis. O ką būtumėt sakęs, norėdamas padaryti spaudimą?