Джудит Макнот - Lemties piršlys

Jis mąsliai išrietė antakį, o jo lūpas virpino šypsena.

— „Jūs man skolinga“? — ištarė jis.

Keitei norėjosi užsidengti veidą ir ausis, kad jo nematytų ir negirdėtų. Net sėdėdamas atsipalaidavęs savo kėdėje jis tryško galinga seksualine energija. Kai jis juokėsi, atrodė seksualiai. Kai šypsojosi, buvo pavojingai patrauklus. O kai tylėjo ir mąstė, kaip kad prieš akimirką, buvo intriguojantis... ir nuostabus. Jis buvo toks žavus, toks sąmojingas ir rafinuotas, ir toks erzinamai malonus, jog ji labai norėjo juo patikėti ir su juo susidraugauti, nors tikriausiai jis buvo netinkamiausias vyras Karibuose, kuriuo galėtum pasitikėti ar su kuriuo galima susidraugauti viešbučio kambaryje, ypač tokiai kaip ji. Jis buvo tarsi galingas dviejų šimtų svarų magnetas, o ji jautėsi lyg mažytė sąvaržėlė, besipriešinanti jo traukos jėgai, tačiau vis tiek nenumaldomai, colis po colio, traukiama per stalą jo link.

Ji suprato, jog, tiesą sakant, jos nervų sistemai lengviau nukreipti jo dėmesį ir jį linksminti, negu praleisti tris sekundes tyloje stengiantis jam atsispirti, todėl ji nusileido ir nusprendė papasakoti istoriją.

Jis tai suprato tą pačią akimirką, kai ji priėmė tokį sprendimą.

— Kas tai nulėmė? — pasiteiravo jis patenkintai šypsodamasis. — Kyšis ar spaudimas?

— Manęs visiškai neveikia kyšiai, — išdidžiai atsakė Keitė ir ketino pridurti, jog jos taip pat neveikia spaudimas, bet jai nespėjus prabilti, jis tarė:

— Gerai. Užvažiuosiu jūsų rytoj dešimtą ryto. Nagi, pasiklausykim jūsų istorijos apie dainavimo debiutą bare.

Atsidususi Keitė pradėjo pasakoti.

— Buvo Šventojo Patriko diena, todėl septintą valandą baras jau buvo sausakimšas, o dainavimas ir gėrimas jau įsisiūbavę. Žinojau, jog mano tėvas buvo kažkur išėjęs su pavedimu, nes šiek tiek anksčiau jis buvo užlipęs į viršų piniginės, todėl nusėlinau į apačią, nors tvarka buvo tokia, jog nesant tėvo, man į apačią nebuvo galima bet kokiu dienos metu. Mūsų barmenas taip pat žinojo šią taisyklę, tačiau baras buvo pilnutėlis, o aš tokia maža, jog niekas manęs nepastebėjo. Iš pradžių aš tiesiog stoviniavau ant apatinio laiptelio, tyliai niūniuodama kartu su muzika, bet iš ten nieko nesimatė, todėl žengiau truputį gilyn į salę... dar truputį gilyn... ir dar truputį, kol atsidūriau prie baro galo. Man už nugaros ir iš kairės stovėjo fortepijonas, o dešinėje prie baro sėdėjo vidutinio amžiaus pora. Aš nežinojau, jog jie stebėjo, kaip aš niūniuoju, kol vyras pasilenkė prie manęs, nusišypsojo ir paklausė, kokia mano mėgstamiausia daina. Aš atsakiau, jog mano mėgstamiausia „Draugužis Denis“, nes mano tėčio vardas Danielis... — Keitė ištiesė ranką prie vyno taurės, kad paslėptų savo staigią emocingą reakciją paminėjus dainą, kurią ji savo tėvui paskutinį kartą dainavo, stovėdama prie jo kapo, ašaroms plūstant veidu ir laidotuvių dalyviams raudant į nosinaites.

— Aš neleidžiu jums pavalgyti, — atsiprašė Mitčelas.

Keitė suvalgė moliuską ir šiek tiek ryžių, kad turėtų laiko nusiraminti, bet Mitčelas beveik neprisilietė prie maisto. Kaip toks aukštas, raumeningas vyras, kuris šiuo metu jau turėjo mirti iš bado, jis nelabai daug valgė, pamanė Keitė.

— Kai tik būsite pasirengusi tęsti... — paragino jis po kelių minučių.

Jo šypsena buvo taip pakelianti dvasią, jog Keitė nusišypsojo jam ir tęsė pasakojimą nebesmaugiama sielvarto, kurį juto prieš kelias akimirkas.

— Prie baro sėdėjęs vyras pakilo ir tikriausiai davė pinigų skambinusiajam fortepijonu, nes kita daina buvo „Draugužis Denis“. Vos tik ją užgrojo, jis čiupo mane nuo grindų, užkėlė ant savo kėdės ir sušuko visiems nurimti, nes noriu sudainuoti „Draugužį Denį“. — Keitė vėl nutilo, bet šį kartą dėl to, kad stengėsi nepradėti kikenti nuo prisiminimo. — Taigi atėjo lemiama akimirka. Aš taip nervinausi, jog turėjau sunerti rankas už nugaros, kad jos neišnirtų, o kai pabandžiau dainuoti, mano balsas nuskambėjo kaip girgždantis šnabždesys.

— Ir tuo viskas baigėsi?

Ji nusijuokė ir papurtė galvą.

— Deja, ne.

Nekantraudamas sužinoti, kas nutiko, Mitčelas bandė spėti.

— Jūs pagaliau įstengėt padainuoti garsiau ir nusidainavot?

Jo šypsena dingo, kai suprato, koks žiaurus mažam vaikui gali būti pilnas girtuoklių baras tokiomis aplinkybėmis, bet Keitė prieštaraudama papurtė galvą ir tariamai įsižeidusi atrėžė:

— Man labiau patinka mano istorijos pabaiga, o ne jūsų.

— Tai kokia jūsiškė pabaiga?

— Tiesą sakant, galop aš atgavau balsą ir viskas buvo gerai. Šiaip ar taip, pakankamai gerai, nes man dainuojant visi nutilo ir tylėjo dar kelias akimirkas man pabaigus, o paskui prasidėjo plojimai.

— Daug plojo?

— Labai daug. Savaime suprantama, mane tai padrąsino, ir aš jiems padainavau dar vieną dainą — kažką labiau pakeliančio dvasią, manydama, jog taip pademonstruosiu savo puikų tarmišką akcentą. Dainuojant šią dainą kažkas įdavė man žalią nykštuko skrybėlę ir netikrą vėzdą. Ir tada, — sustojo ji, pradėjusi bejėgiškai juoktis, — įėjo mano tėvas. O, Dieve...

— Jis nuliūdo... — spėjo Mitčelas, galvodamas, jog jos tėvas visiškai neturėjo nuliūsti, nes ji akivaizdžiai pasirodė puikiai.

— Jis truputėlį nuliūdo, — patvirtino Keitė, dar stipriau juokdamasi. — Matot, tuo metu, kai jis grįžo, aš jau nebestovėjau ant kėdės, aš stovėjau ant baro, kad visi mane matytų. Mūvėjau žalią skrybėlę ir, atsirėmusi į savo netikrą vėzdą, iš visų plaučių plėšiau įkvepiančią dainos. Ateikit, visi valkatos ir prekiautojai“ versiją. Jei dar neatspėjot, tai pasakysiu, jog kai kurie žodžiai buvo šiek tiek nešvankūs ir aš kaip tik buvau juos įpusėjusi, kai prieš mane išniro tėvo veidas.

— Kas nutiko?

— Mano balsas užsikirto įpusėjus žodį.

— O ką darė jūsų tėvas?

— Jis nutraukė mane nuo baro, o kitą dieną paprašė mano dėdės, pasinaudojus įtaka, nedelsiant įtaisyti mane į Šv. Mykolo mokyklą, kad vienuolės galėtų... mmm.. prisidėti prie mano auklėjimo. Iki tol aš lankiau visuomeninę mokyklą, nes ji buvo daug arčiau, o šeštadieniais Šv. Mykolo mokykloje mokiausi katekizmo.

Pakeldamas prie lūpų vyno taurę, Mitčelas paklausė:

— Ir taip baigėsi jūsų, kaip dainininkės, karjera?

— Panašiai. Nuo tada mano dainavimas apsiribojo bažnyčios choru.

Išgirdęs žodį choras , Mitčelas paspringo vynu.

— Ačiū Dievui, kad vienuolės nesuviliojo jūsų stoti į vienuolyną ir nepavertė viena iš jų, — tarė jis garsiai, iš tikrųjų neketinęs išreikšti šios minties.

Ji sukikeno.

— Įkalbėti mane stoti į vienuolyną? Jos nebūtų manęs priėmusios , net jei aš būčiau maldavusi! Nebuvo taisyklės, kurios aš nebūčiau bandžiusi sulaužyti ar apeiti, ir mane visada visada sugaudavo, taip, kaip dainuojančią ant baro sugavo tėvas. Vėlesnius metus praleidau pasilikdama po pamokų už vieną nusižengimą ar už kitą ir aš praktiškai sutryniau klasės lentą šimtus kartų rašydama „Aš paklusiu mokyklos taisyklėms“ ir Aš nesielgsiu nepagarbiai“. Vienuolės būtų visiškai praradusios dėl manęs viltį, jei mano balsas nebūtų skambėjęs taip „angeliškai“, kai aš giedodavau chore.

Mitčelas vis dar stengėsi susieti angeliškos choro mergaitės įvaizdį su žavia raudonplauke, sėdinčia priešais jį, kai ji švelniai pridūrė:

— Tiesą sakant, nuo išmetimo iš ketvirtos klasės mane tikriausiai apsaugojo dėdės įtaka, o ne mano dainavimo gebėjimai.