Джудит Макнот - Lemties piršlys

Jos balse išgirdęs palengvėjimą, Mitčelas suprato, jog ji tikrai jautėsi nejaukiai, diskutuodama su juo apie neteisėtą seksą ir narkotikus. Tai jį sutrikdė ir nustebino, bet juk beveik viskas, ką ji darė, jį arba suglumindavo, arba suintriguodavo. Paskui valandėlę jis stebėjo, kaip ji palydi padavėjus ir prižiūri įmantrių patiekalų perkėlimą ant stalo terasoje, tarsi visą gyvenimą būtų vadovavusi veiksmui prašmatniuose namuose ir viešbučiuose. Mažiau nei prieš dvi valandas ji klūpėjo šalia sužeisto benamio šuns ir žiūrėjo į Mitčelą su maldaujančiomis ašaromis akyse, o praėjus keletui minučių jis rado ją sėdinčią ant šaligatvio krašto šalia judraus kelio, visiškai nesirūpinančią savo patogumu, drabužiais ar kitų viešbučio svečių reakcija. Dar po kiek laiko, kai jis pranešė, jog pagalba jau pakeliui, ji pakėlė veidą ir nusišypsojo jam su jaudinančiu dėkingumu.

Jis tikrai jai patiko ir ji nesistengė to slėpti... ir vis dėlto jo neapleido jausmas, kad jis vertė ją nervintis. Ji buvo ryški, beveik egzotiškai graži... tačiau jam besižavint tuo, kaip ji atrodė vilkėdama banguojančias šilko kelnes ir baltą palaidinukę, per pečius surištą plonyčiais raišteliais, ji kartu atrodė tokia susidrovėjusi, jog, užuot pagyręs jos išvaizdą, jis tik parodė pastebėjęs jos plaukus. Prieš kelias minutes jie vos nepasibučiavo... tačiau muzikai sutrukdžius, ji atsitraukė ir stengėsi dėtis, jog nieko neįvyko.

Visa tai įvertinęs, Mitčelas pradėjo svarstyti, ar tik nesuklydo dėl jos jausmų advokatui. Galbūt jie išbuvo kartu daug metų, nes ji yra jam atsidavusi, ar bent jau pasiryžusi nenuklysti. Mitčelas karštai tikėjosi, jog nei tas, nei anas nebuvo tiesa, nes jis ją traukė ir ji labai traukė jį.

Tiesą sakant, ji nežmoniškai traukė jį, prisipažino pats sau, žiūrėdamas, kaip įeina padavėjai.

Iš terasos jam už nugaros ji švelniai tarė:

— Vakarienė ant stalo!

Mitčelas atsisuko ir pamatė ją stovinčią žvakių šviesoje šalia stalo, o švelnus salos vėjelis taršė aplink pečius liepsnojančią jos raudonų plaukų mantiją.

Beprotiškai traukė.

Jam priėjus prie stalo, ji pakėlė ranką ir nusibraukė nuo savo švelnaus skruosto neklusnią plaukų sruogą. Jis stebėjo šį nesąmoningą moterišką gestą, tarsi niekada nebūtų matęs šimtus kitų moterų darant tą patį.

— Prašau sėstis, — maloniai tarė ji, kai jis pradėjo eiti aplink stalą, kad atitrauktų jai kėdę. — Jūs ir taip jau labai ilgai laukėt šito valgio.

Ankstesnysis Keitės nerimas dingo. Dabar ji buvo pažįstamoje aplinkoje, stovėjo šalia elegantiško, žvakėmis nušviesto stalo ir sukinėjosi apie ypatingą svečią, kurį norėjo priversti pasijusti nepaprastai svarbiu šį vakarą. Šį vaidmenį ji galėjo atlikti tobulai. To ji išmoko iš meistro ir tik jis galėtų atlikti tai geriau.

Bet ji jau niekada nebeišvys savo tėvo šiame vaidmenyje.

Mirkčiodama, kad sulaikytų staiga akyse sužibusias ašaras, Keitė ištiesė ranką paimti atidaryto vyno butelio nuo staliuko greta savęs.

— Ar galiu įpilti jums vyno? — pasiteiravo ji šypsodamasi jam pro ašarų miglą, per kurią negalėjo įžiūrėti staiga jo veide atsiradusios šypsenos.

— Tai priklauso nuo to, kur jūs planuojate jį pilti ir kaip gerai jūs mokat nusitaikyti.

Keitės jausmai tuoj pat iš sielvarto perėjo į juoką.

— Aš puikiai taikausi, — patikino ji pasilenkdama jo stiklinės link.

— Visi ankstesni įrodymai byloja priešingai, — pastebėjo Mitčelas. Jo nusivylimui, Keitė jam atsilygino, šypsodamasi tiesiai į akis, kol įpylė reikiamą kiekį raudonojo vyno į jo stiklinę.

— Tiesą pasakius, — pareiškė ji, — aną kartą aš taip pat pataikiau būtent ten, kur norėjau.

Nespėjus Mitčelui susivokti, ar ji kalba rimtai, Keitė nusisuko. Jai atsisėdus į kėdę priešais, jis atidžiai tyrinėjo jos veidą, bet jo išraiška buvo romi ir abejinga.

— Ar jūs norit pasakyti, jog tyčia apipylėt mane ta „Kruvinąja Meri“?

— Žinot, ką žmonės sako apie temperamentingus raudonplaukius, — atsakė Keitė išlankstydama savo servetėlę; tada ji pasilenkė į priekį ir pažiūrėjo į jį, tarsi siaubinga, bet kartu ir juokinga, galimybė būtų šovusi jai į galvą:

— Juk jūs tikrai nemanot, kad aš tyčia nusidažiau plaukus šita nepakenčiama spalva?

Mitčelas buvo priblokštas vien minties, kad ji iš tiesų galėjo apipilti jį gėrimu, apimta vaikiško, nesuvaldomo apmaudo. Jis nenorėjo patikėti, jog suklydo dėl jos, ir nenorėjo svarstyti, kodėl jam darėsi taip svarbu, kad ši moteris būtų tokia, kokia jam pasirodė iš pradžių. Vaidindamas abejingą, jis paklausė:

— Jūs tikrai padarėt tai tyčia?

— Pažadat nesupykti?

Jis geranoriškai nusišypsojo.

— Ne.

Nustebusi Keitė vos nesukikeno, išvydusi didžiulį skirtumą tarp jo pritariamos išraiškos ir neigiamo atsakymo.

— Tada gal pažadėsit niekada apie tai nebekalbėti, jei pasakysiu tiesą?

Jo atsakymą lydėjo dar viena šilta šypsena.

— Ne.

Keitė įsikando lūpą, kad nepradėtų juoktis.

— Jūs bent jau sąžiningas ir tiesus, nors ir klaidinantis.

Norėdama atitraukti savo žvilgsnį nuo jo, Keitė paėmė krepšelį su traškiomis bandelėmis ir pasiūlė jam.

— O jūs sąžininga ir tiesi? — linksmai paklausė jis, paimdamas iš krepšelio bandelę. Nors elgesys buvo draugiškas, Keitę staiga apėmė nepaaiškinamas povandeninės srovės pojūtis. Ji suprato, jog jis su ja žaidžia katę ir pelę, ir akivaizdu, jog jis buvo „katė — pasaulio čempionė“, bet ji juto, kad iš tikrųjų jis nesimėgauja žaidimu. Kadangi jos tikslas buvo atsidėkoti už jo begalinį gerumą paverčiant vakarą kaip galima malonesniu, ji padarė galą visai šitai šaradai.

Žiūrėdama tiesiai jam į akis, ji tyliai ir nuoširdžiai ištarė:

— Aš nedariau to tyčia. Aš tik apsimečiau, jog taip padariau, kad atsilyginčiau jums už tai, jog du kartus pasišaipėt iš manęs dėl „Kruvinosios Merės“.

Mitčelas girdėjo jos žodžius, tačiau jos akių švelnumas ir miela veido išraiška trukdė žodžiams pasiekti smegenis, todėl jis nusprendė, jog nesvarbu, kad ji tai padarė tyčia. Tada suprato, jog ji to nedarė, ir tai jam buvo daug svarbiau, nei jis būtų pagalvojęs. Kokia šeima, klausė jis savęs, kokiame mieste, kokioje planetoje užaugino šią linksmą, manieringą, nenuspėjamą moterį su pašėlusiu humoro jausmu, širdį stabdančia šypsena ir didžiule aistra sužeistiems negrynakraujams šunims?

Mitčelas ištiesė ranką, norėdamas paimti peilį sviestui.

— Iš kur, po galais, jūs esat?

— Iš Čikagos, — atsakė ji nustebusi ir šypsodamasi dėl jo tono.

Jis pakėlė akis taip ūmiai ir pažvelgė taip nepatikliai, jog Keitė pasijuto privalanti patvirtinti ir išplėsti savo atsakymą.

— Iš Čikagos, — pakartojo ji. — Ten gimiau ir užaugau. O iš kur jūs?

Iš Čikagos. Mitčelas sugebėjo išstumti nepasitenkinimą jos atsakymu iš savo veido, tačiau pasidarė budrus.

— Aš niekur negyvenau tiek ilgai, kad galėčiau pasakyti, jog esu „iš“ ten, — atsakė jis, duodamas tą patį miglotą atsakymą, kurio visada užtekdavo visiems, kas to klausdavo. Jis žinojo, kad klausimas nenuoširdus. Žmonės to klausė, nes tai buvo tinkama pokalbio tarp nepažįstamųjų tema. Žmonėms niekada iš tikrųjų nerūpėdavo atsakymas. Deja, Keitė Donovan nebuvo iš tų žmonių.

— O kokiose vietose jūs gyvenot vaikystėje? — atkakliai tęsė ji ir erzindama pridūrė: — Bet ne taip ilgai, kad galėtumėt iš tiesų būti „iš“ vienos jų?