Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Jie taip greitai atvažiavo, nes sala labai mažytė.

— Ir dar todėl, kad jūs jiems pažadėjot labai didelius arbatpinigius?

Stengdamasis sulaikyti juoką, Mitčelas sutelkė dėmesį į meniu.

— Ko jūs norėtumėt vakarienei?

Keitė nurodė tą patį nepaprastai skanų patiekalą, kurį buvo užsisakiusi praėjusį vakarą:

— Aš tikriausiai valgysiu moliuskų, krevečių ir avokado salotas, — tarė ji pasilenkdama pažiūrėti, kaip laikosi miegantis šuo.

— Ar norėtumėt, kad paskambinčiau kambarių tarnybai? — pasiteiravo jis.

— Taip, prašau, — atsiliepė Keitė per petį. — Imkite bet ką, ką mėgstat. Imkite viską, ką mėgstat, — pajuokavo ji įsivaizduodama didžiulius arbatpinigius, kuriuos jis turėjo duoti, kad suviliotų greitosios pagalbos vairuotojus ir gydytoją didžiausiu greičiu atlėkti gelbėti sužeisto benamio šuns.

Prilietus Makso nosis atrodė šilta, o jo kvėpavimas buvo negilus ir kiek per greitas, tačiau gydytojas ją įspėjo, jog to galima tikėtis. Keitė girdėjo, kaip jai už nugaros Mitčelas pakėlė telefono ragelį, bet po akimirkos pakabino jį atgal ant svirtelės garsiai tarkštelėdamas. Sumišusi Keitė pažvelgė per petį ir išvydo jį stovintį šalia telefono ir rankoje laikantį lapelį liniuoto bloknoto popieriaus, o jo tamsūs antakiai buvo rūsčiai suraukti.

Lapelis iš bloknoto... jos bloknoto! Jos bloknoto lapelis, kuriame buvo žinutė, jos parašyta, kad padėtų policijai nustatyti jo tapatybę, jei ji pradingtų.

— Aš galiu paaiškinti, — pradėjo ji atsistodama ir eidama jo link.

— Nekantrauju išgirsti, — šaltai atsiliepė jis ir padavė jai lapelį.

Keitė taip jautriai sureagavo į šaltuką jo balse, jog net pati nustebo. Ji nenorėjo jo įžeisti ar kad jis pradėtų blogai apie ją galvoti — tik ne dabar, kai ji jam tokia dėkinga ir jis taip jai patinka. Jo balsas nebuvo toks atžarus ir nedraugiškas net tada, kai ji kaltino jį dėl „Kruvinosios Merės“ ir paskui išpylė kokteilį jam ant marškinių. Bandydama sugalvoti mažiausiai įžeidžiantį paaiškinimą, ji dar kartą perskaitė, ką buvo parašiusi.

„Išėjau vakarieniauti su vyru, kuris prisistato esąs Mitčelas Vajatas. Susipažinau su juo šią popietę Smėlio bare, kai apipyliau jo marškinius „Kruvinosios Merės“ kokteiliu. Padavėjas gali jį apibūdinti.“

Vilkindama laiką, ji padėjo įžeidžiamą raštelį ant stalo.

— Šįvakar, — pradėjo ji užsikirsdama, — aš negalėjau apsispręsti, kaip apsirengti vakarienei, todėl nutariau paskambinti jums ir paklausti, kur mes vakarieniausime.

Ji sustojo nervingai trindama delnus į kelnių šonus.

— Tęskite, — šiurkščiai teištarė jis.

— Kai paskambinau viešbučio operatoriui ir paprašiau sujungti su jūsų kambariu, jis pasakė, jog jūs nesate čia apsistojęs. Tai privertė mane... na... sunerimti. Į galvą pradėjo lįsti visokios galimybės, kurių aš neapsvarsčiau anksčiau, kai maniau, jog jūs esat šio viešbučio svečias ir sutikau su jumis pavakarieniauti.

— Kokios galimybės? — paklausė jis.

Keitė norėjo kaip nors išsisukti, bet tai buvo neįmanoma, kai jo mėlynos akys tarsi rapyra buvo įsmeigtos į ją.

— Kai kurios detalės privertė mane pamanyti, jog jūs galite būti... — ji vos nepaspringo tardama tą žodį, — alfonsas.

Jis dar stipriau susiraukė.

— Kas toks?

— Prašau, pasistenkit pažvelgti į tai mano akimis. Jūs slampinėjote aplinkui labai brangų viešbutį, kuriame nesate apsistojęs, jūs nežmoniškai gražus, neįtikėtinai malonus, absoliučiai žavingas, ir jūs negaištate laiko veltui — pažinodamas mane vos dvi ar tris minutes, paprašėte, kad aš nusivesčiau jus vakarienės.

Jo veido išraiška nė trupučio nesušvelnėjo, o tai reiškė du dalykus: jis nebuvo pamalonintas jos komplimentais apie savo išvaizdą ir žavesį ir laukė paaiškinimo, kodėl ji nurodė asmenims, kurie skaitys jos raštelį, gauti jo apibūdinimą iš padavėjo.

Nusibraukdama nuo kaktos plaukus, ji pripažino visą nemalonią tiesą:

— Aš buvau nusiminusi dėl galimybės, jog buvau apgaule įviliota vakarieniauti su alfonsu, bet tada supratau, jog gali būti dar blogiau.

— Negaliu sugalvoti nieko šlykštesnio kaip būti alfonsu.

— Ne, bet jūs galėjote būti blogiau nei „šlykštus“. Jūs galėjote būti pavojingas. Jūs galėjote būti žudikas, kuris užmezga pažintis su vienišomis moterimis salų viešbučiuose, nužudo jas ir užkasa jų kūnus į smėlį... arba... kažkas panašaus... — Keitė nutilo jausdamasi visiška idiote.

— Taigi jūs palikot raštelį pareigūnams, jei pradingtumėt?

Keitė liūdnai linktelėjo.

— Nes norėjote būti tikra, kad aš neišsisuksiu nuo bausmės už jūsų nužudymą?

Keitė jautėsi tokia pažeminta ir taip pyko ant savęs, kad nepastebėjo linksmo atspalvio jo žemame balse. Neįstengdama atlaikyti jo žvilgsnio, ji nusuko akis į Maksą.

— Tuo metu tai neatrodė taip kvaila, kaip atrodo dabar.

Jau antrą kartą per kelias minutes Mitčelas turėjo tramdyti troškimą griebti ją į glėbį. Norėdamas nuvyti jį šalin, nusisuko ir pakėlė ragelį.

Apstulbinta jo staigaus judesio, Keitė pasiteiravo:

— Kam jūs skambinat?

— Kambarių tarnybai, — švelniai atsakė jis.

— Tuo atveju, — atgailaudama tarė Keitė, — galite pakeisti mano užsakymą į didelę porciją atsiprašymų.

Kai kambarių tarnybos operatorius atsiliepė, Mitčelas vis dar šypsojosi.

8 skyrius

Palikusi Mitčelą kalbėtis su kambarių tarnyba, Keitė nuėjo į prabangią apartamentų drabužinę apsitvarkyti. Sukinėdamasi priešais veidrodžius iki žemės, sukabintus ant vienos sienos, ji nusivalė žolę ir purvą, prilipusius prie kelnių iš nugaros, bet vienoje pusėje šlapia dėmė buvo labai pastebima.

Suprasdama, jog turi nedaug laiko, ji priėjo prie spintos ir apžiūrėjo, ką turinti. Susidėti daiktus jai padėjo Holė, nes tą vakarą, prieš išvykstant į Angiliją, ją buvo ištikęs vienas iš stiprių galvos skausmo priepuolių, kamavusių ją nuo tėvo mirties. Holė buvo išrinkusi drabužius, tinkamus romantiškoms atostogoms su Evanu, ir nė vienas iš jų neatrodė derantis šia konkrečia proga.

Keitė apsistojo prie kreminių laisvalaikio kelnių su plačia marokietiško siuvinėjimo juosta ties siūle ir puošnia kreminės spalvos palaidinuke tiesia iškirpte ir siaurais raišteliais ant pečių. Apdaras atrodė šiek tiek per moteriškas vakarieniauti vienai viešbučio kambaryje su nepažįstamu vyru, bet jis dengė viską, išskyrus rankas, ir iškirptė buvo labai kukli, todėl atrodė, jog tai geriausias pasirinkimas iš jos turimų drabužių.

Keitė greitai persirengė ir įsispyrė į aukso spalvos sandalus. Ji tik akimirką stabtelėjo priešais veidrodį virš žalvarinės kriauklės, kad perbrauktų šepečiu plaukus ir pasidažytų lūpas. Buvo visiškai pasiryžusi atpirkti savo kaltę už viską, ką Mitčelui teko iškęsti, padarydama likusį vakarą tokį malonų, kaip tik buvo įmanoma, o tai reiškė, jog nebuvo galima jo versti laukti vienumoje ilgiau, nei buvo būtina.

Keitei dažantis lūpas, suskambo telefonas ir ji automatiškai ištiesė ranką prie telefono, kuris kabojo ant sienos šalia veidrodžio; tada sudvejojo ir leido jam skambėti toliau. Kiekvieną vakarą maždaug tokiu laiku skambindavo Evanas ir šis skambutis neabejotinai buvo jo. Jei jis skambino pasakyti, jog negalės atskristi į Angiliją rytoj po pietų, tai tikriausiai jam bus lengviau palikti žinutę viešbučio balso paštu. O jei jis skambino patvirtinti, kad atvyks, kaip ir planavo, ji gali išklausyti jo žinutę ir vėliau. O dabar ji turėjo atlyginti gana neatidėliotiną skolą vyrui gretimame kambaryje ir vienintelis būdas tai padaryti buvo pasirodyti kaip galima geresne šeimininke. Tai buvo vienas dalykas, kurį Keitė išmanė gana gerai, nes buvo užaugusi restoranų versle.