Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Jūs iškvietėt greitąją pagalbą ?

Ji būtų kalbėjusi toliau, tačiau Mitčelas jau žingsniavo greitosios pagalbos automobilio link, o partrenktas šuo jau nerimo, blaškydamasis ir iš paskutiniųjų stengdamasis atsistoti ant kojų. Ramindama Maksą balsu ir rankomis, Keitė žiūrėjo, kaip du vyrai iššoko iš automobilio, o tuo metu keliu atskubėjo tamsiai žalia mašina ir truktelėjusi sustojo už jų. Mašina dar tebedrebėjo, kai vairuotojas atplėšė jos dureles ir iššoko, laikydamas rankoje didelį juodą portfelį.

Keitė iškart suprato, jog tai gydytojas terapeutas, tačiau jos džiaugsmą slopino baimė, jog ir jis, ir greitosios pagalbos automobilio vairuotojai sušoks atgal į mašinas ir išvažiuos, vos tik Mitčelas jiems paaiškins, kas iš tikrųjų yra jų pacientas. Ji įsitempusi stebėjo Mitčelą rodant į šunį, kurį ji bandė nulaikyti ant žemės.

Keitė sulaikė kvėpavimą.

Gydytojas apsisuko ir pradėjo eiti jos link. Vairuotojai nuskubėjo prie savo autobusiuko galo ir išsitraukė neštuvus.

Keitę užliejo nuostaba ir optimizmas, ir ji sušnabždėjo šuniui:

— Manau, jog mes labai gerose rankose, Maksai.

Ji buvo tuo įsitikinusi, kai gydytojas pritūpė šalia, pažvelgė į nervingą, nepatikliai jį nužiūrinėjantį šunį ir atsidarė juodą portfelį.

— Mūsų vietinis veterinaras atostogauja, bet aš prieš išvažiuodamas paskambinau savo draugui veterinarui į Sen Marteną ir atsivežiau kelis daiktus, kuriuos jis rekomendavo. Nagi, — ramiu balsu tarė jis, — šunys paprastai mane mėgsta. Tikėkimės, šitam taip pat patiksiu, nes kol kas nenoriu leisti jam raminamųjų. Galvos traumos, — tęsė jis, lėtai tiesdamas ranką šuns link, — gali būti...

Šuniui iš gerklės išsiveržė žemas, prikimęs urzgimas, o iššiepti nasrai atidengė baltas iltis.

Gydytojas atitraukė ranką.

— Sužeisti gyvūnai dažnai puola bet ką, kas prieina per arti, — paaiškino jis Keitei, tada vėl ištiesė ranką šuns link, tik šįkart atsargiai, po truputį. — Bet šis draugužis leidžia jums prisiliesti, tai turėtų leisti ir man. Tiesą sakant, jis truputėlį manęs prisibijo... ir visas tas urzgimas yra tiktai... blefas.

— Ne, nemanau, kad tai... — Keitės perspėjimą nustelbė gydytojas, surikęs iš skausmo.

7 skyrius

— Šuo turėtų pasveikti, — tarė gydytojas Keitei ir Mitčelui, dairydamasis aplinkui savo juodojo portfelio.

Greitosios pagalbos vairuotojai jau buvo išvažiavę, po to, kai padėjo įkurdinti šunį ant grindų šalia kavos staliuko svetainėje.

— Turėtų miegoti visą naktį, jei daviau jam tinkamą dozę. Rytoj turėtumėt nuvežti jį į Sen Marteną, kad veterinaras apžiūrėtų ir padarytų kaukolės bei peties rentgeno nuotraukas.

— Nežinau, kaip jums atsidėkoti, — nuoširdžiai tarė Keitė, — labai apgailestauju dėl jūsų rankos.

— Įkandimas ne toks gilus, bet gana skausmingas, — šaltai atsiliepė jis, imdamas tvarsčius ir antiseptiką nuo stalo šalia terasos durų. — Ir, suprantama, reikia turėti omenyje pasiutligę.

Keitė užgniaužė šypseną, kuri slėpė nerimą ir gėdą.

— Bet jūs sakėte, jog asmuo ligoninėje, su kuriuo ką tik kalbėjote, sakęs, kad saloje jau daug metų nebuvo pasiutligės atvejų?

— Taip. Tačiau labai svarbu, kad iki išvažiavimo jūs laikytumėte šunį pas save. Vėliau aš juo pasirūpinsiu. Būtų geriau, jei jūs jau dabar leistumėt man jį pasiimti.

— Aš noriu pati jį prižiūrėti, kol dar esu čia, — atsakė Keitė. Nuojauta jai kuždėjo, jog gydytojas norėtų užmigdyti Maksą, kad galėtų tuoj pat išsiaiškinti, ar jis sirgo pasiutlige, o ne laukti dešimt dienų, kad pamatytų, ar Maksui atsirado kokių nors simptomų.

— Jei iki tol atsiras nors menkiausių pasiutligės simptomų, aš tuojau pat turiu apie tai sužinoti, kad galėčiau pradėti gydymą. Sutarta?

— Taip, žinoma, — patvirtino Keitė ir dar linktelėjo.

— Ir jūs gerai žinot, kokie tai simptomai?

— Aš juos užsirašiau štai čia, — atsakė Keitė laikydama bloknotą.

— Jei šuo dingtų nepraėjus dešimčiai dienų, — toliau dėstė gydytojas, — aš turėčiau gydytis, nesvarbu, ar šuo sirgo pasiutlige, ar ne.

Mitčelas jau užtektinai prisiklausė apie šią labai menkai tikėtiną galimybę, į kurią nereikėjo kreipti tiek dėmesio, nebent ji taptų mažai tikėtina realybe. Šuo buvo toks silpnas ir apsvaigęs, jog jo įkandimas vos įdrėskė gydytojui odą, bet pastarasis rėkė iš skausmo ir apsibintavo sau ranką tarsi būtų buvusi pažeista pagrindinė arterija.

— Mes puikiai suprantam, — maloniai patikino Mitčelas, lydėdamas gydytoją durų link. — Eidami laukan, laikysim jį už pavadėlio, — pridūrė jis ir plačiai atvėrė duris.

Tarpduryje gydytojas sudvejojo ir apsisuko.

— O jūs turit pavadėlį?

— Nupirksiu rytoj.

Gydytojas vis dar spyriojosi.

— Nusipirksit iš pat ryto?

— Auštant, — patvirtino Mitčelas ir, mikliai uždėjęs ranką ant gydytojo alkūnės, apsuko jį ir be ceremonijų išstūmė pro duris.

Keitė stebėjo šį manevrą iš kito kambario galo ir buvo patenkinta bei sužavėta Mitčelo abejingu šaltakraujiškumu ir greita reakcija sunkiu metu. Per pastarąsias kelias valandas nuo jų pažinties ji smarkiai — ir neteisingai — kritikavo jį dėl „Kruvinosios Merės“, išpylė gėrimą jam ant marškinių, netesėjo žodžio dėl puikios vakarienės, kurią buvo skolinga, ir vietoj to įvėlė jį į dramatišką šuns gelbėjimo operaciją. O jis su viskuo susitvarkė ramiai ir labai labai maloniai. Prieš valandą ji įsivaizdavo, jog jis gali būti žudikas, dabar žiūrėjo į jį kaip į draugą ir sąjungininką.

Nuoširdžius Keitės jausmus išdavė šilta jos šypsena, kai ji prabilo:

— Aš vis dar skolinga jums vakarienę. Galėčiau paskambinti kambarių tarnybai ir mes galėtume pavakarieniauti terasoje, jei jūs norėtumėt. — Kadangi Evanas planavo atvykti jau kitą vakarą, Keitė pasiūlė vienintelę įmanomą alternatyvą. — O gal jūs labiau linkęs pamiršti vakarienę ir leisti man sumokėti už marškinius? — Ji suko galvą, ar Mitčelas atkreips dėmesį į tai, jog yra apribotas tik šiais dviem pasirinkimais, bet jis prakalbo taip nerūpestingai, jog Keitė nusprendė, kad jis arba nepastebėjo, arba jam buvo vis tiek.

— Vakarienė terasoje bus puiku, — atsakė Mitčelas. — Jūs skolinga man vakarienę, — pridūrė jis švelniai, — o aš visada susirenku savo skolas.

Akivaizdu, jog ji laukia rytoj atvykstant savo vaikino, suprato jis, kitaip būtų paaiškinusi, kodėl negali pavakarieniauti su juo kokį kitą vakarą.

Keitė laisvai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir linksmai į jį pažvelgė:

— Nejaugi?

— Visada, — patikino jis, siekdamas nuo stalo informacinio viešbučio bukleto.

— Tai kiek tada aš jums skolinga už gydytoją ir greitąją pagalbą?

— Nieko, — atsakė Mitčelas, atsiversdamas skyrių Kambarių tarnyba.

— Argi jūs jiems nepasiūlėte pinigų, kad jie sutiktų atvažiuoti ir gydyti šunį?

— Aš apeliavau į jų sąžinę.

— Štai kaip, — tarė Keitė apsimesdama, jog patikėjo jo pasakojimu. — Ir todėl jie taip greitai atvažiavo? Turiu omenyje, jog jie buvo čia nepraėjus nė dešimčiai minučių po to, kai jūs įėjote į vestibiulį.

Mitčelas žvilgtelėjo į ją akies krašteliu. Keitė stebėjo jį su gudria šypsenėle ir jis pajuto staigų, visiškai neapgalvotą impulsą apglėbti ją rankomis ir priglusti prie šitų gundančių lūpų savosiomis. Nuo tokios minties ir jo lūpų kamputyje pasirodžius šypsenai, jis gūžtelėjo pečiais ir tarė: