Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Aš taip pat vieniša, Maksai, — sušnibždėjo Keitė.

Po tėvo mirties ji tapo tokia jautri, jog vien supratimas, kad šis šuo taip pat vienišas, sujaudino ją iki ašarų. Bandydama nukreipti dėmesį kitur, ji glostė Maksui galvą ir mąstė apie galimus savo neapgalvoto sprendimo pavakarieniauti su nepažįstamuoju padarinius. Kai galų gale ji pažvelgė į laikrodį, buvo be penkiolikos minučių aštuonios.

— Aš turiu eiti, — tarė ji ir patapšnojo šunį prieš pasitraukdama.

— Žinai ką, — pridūrė ji stengdamasi jam atrodyti linksma, — jei šįvakar grįšiu sveika ir gyva, rytoj pusryčiausim kartu ir aš tau užsakysiu atskirus pusryčius, vien tik iš mėsos. Kaip tau tai patinka?

Didelės rudos akys maldaujamai pažvelgė į ją ir šuo suvizgino uodegą. Jis norėjo daugiau glamonių ir tai buvo taip aišku, tarsi jis būtų tai pasakęs. Keitė atbula įžengė į kambarį ir uždėjo ranką ant stumdomųjų stiklinių durų, ketindama jas uždaryti. Lėtai traukdama duris, ji įvairiais pažadais nevykusiai bandė papirkti nelaimingąjį šunį, kad šis pasijustų geriau, o ji nesijaustų tokia kalta.

— Užsakysiu tau kumpio ir dešrelę. Dar geriau — užsakysiu kepsnį su kaulu, kurį galėsi pasiimti ir užsikasti! O dabar tau jau tikrai reikia eiti, — paragino ji, iki galo užstumdama duris. Šuo už stiklo įdėmiai į ją žiūrėjo. Keitė nenoromis nusisuko.

Po dešimties minučių, vilkėdama iš pradžių pasirinktus drabužius, Keitė pasilenkė įsispirti į melsvas basutes siaurais dirželiais, tada pasiėmė prie apavo derančią teatrinę rankinę. Atėjo metas sužinoti, ar ji padarė kvailiausią ir galbūt pavojingiausią savo gyvenimo klaidą, sutikdama vakarieniauti ne viešbutyje su visiškai nepažįstamu vyru. Jei šįvakar jį negrįš ir bus rasta negyva, niekas niekada nesužinos, kas ją nužudė.

Pusiaukelėje durų link jai kilo mintis ir ji grįžo. Savo žaliame drobės krepšyje susiradusi rašiklį ir bloknotą, į kurį rašė anksčiau, išplėšė tuščią lapą. Ant jo didelėmis raidėmis užrašė „Išėjau vakarieniauti su vyru, kuris prisistato esąs Mitčelas Vajatas. Susipažinau su juo šią popietį Smėlio bare, kai apipyliau jo marškinius „Kruvinosios Merės“ kokteiliu. Padavėjas gali jį apibūdinti.“ Patenkinta, ji atrėmė lapelį į telefoną svetainėje, kur jį lengvai pastebėtų policija, jei tirtų jos dingimą. Perskaitę jos raštelį, jie tikrai apklaus padavėjus Smėlio bare, ir vienas ar keli iš jų sugebės smulkiai apibūdinti jos pagrobėją.

Prie durų Keitė vėl stabtelėjo ir pažvelgė per petį į terasos duris. Maksas buvo pasitraukęs nuo jos terasos į žolę ir ketino pasišalinti. Matyt, jis buvo per daug gudrus, kad slampinėtų jos terasoje jai išėjus, ir Keitė tuo džiaugėsi. Ji spėjo, jog, kaip paprastai, jis patrauks į saugią vietą miške ir prisijungs prie savo draugų, bet jai nuėjus vos kelis žingsnius nuo baltai tinkuotos vilos, kurioje buvo apsistojusi, iš už namo išniro rudas šuo ir pribėgo tiesiai prie jos. Keitė sunerimusi sustojo ir jis pritūpė.

— Tu tampi per daug drąsus, — griežtai įspėjo ji. — Prižiūrėtojai tave seka, o aš negalėsiu tavęs apginti, jei manęs čia nebus.

Rodydama į mišką ji liepė:

— Eik!

Jis pažvelgė jos rodoma kryptim, tada vėl į ją.

— Aš žinau, kad tu mane supranti, — tvirtai tarė Keitė, — nes žmonės nuolat tave veja ir liepia eiti šalin, o tu taip ir darai. Nagi, aš rimtai.

Nesusilaikiusi ji patapšnojo jam per galvą, tada vėl parodė į medžių liniją ir griežtai įsakė:

— Eik šalin!

Jis lėtai atsistojo.

— Nagi, eik iš čia! — šiukščiai sušuko Keitė ir, kad būtų tvirčiau, dar suplojo rankomis; tada atsuko jam nugarą ir ryžtingai nuėjo takeliu pagrindinio įėjimo į viešbutį link.

Akies kampučiu ji stebėjo, kaip jis nubėgo link medžių, tačiau pasukdamas ta pačia kryptim, kuria ėjo ji. Ji susižavėjusi atkreipė dėmesį, kad jis buvo toks didelis ir vikrus, jog be jokių pastangų nubėgdavo didelį atstumą lengvai liuoksėdamas. Tačiau jei jis ketino bandyti susitikti su ja prie įėjimo į viešbutį, už pasirodymą tenai pateks į bėdą. Keitė prisiminė, kaip visai neseniai jis buvo prisiglaudęs prie jos ir užmerkęs akis, glostant jam galvą, ir pasijuto esanti žiauri ragana, kad vos po kelių minučių taip jį nuvijo.

6 skyrius

— Labas vakaras, panele, — pasisveikino durininkas, kai likus kelioms minutėms iki aštuonių Keitė praėjo pro pagrindinio viešbučio pastato vestibiulį. Šventiški deglai, išrikiuoti abipus ilgo įvažiavimo, nušvietė įėjimą. Nuolatinis srautas atvykstančių ir išvykstančių porų, kai kurie pasipuošę vakarienei viešbutyje, kiti vilkintys šortus ir traukiantys į naktinius barus saloje.

— Gal iškviesti jums taksi?

— Ne, ačiū.

Keitė nužvelgė laukiančiųjų mašinų eilę. Dauguma buvo nedidelės raudonos arba baltos, iš nuomos punktų, tingiai pastebėjo ji. Tada prisiminė, jog mėgstamiausi serijinių žudikų automobiliai yra Volkswagen vabalai. Jei Vajatas vairuos tokį, ji nelips vidun, nusprendė Keitė. Užuot ėjusi į vestibiulį ir palaukusi ten, ji lėtai vaikštinėjo šaligatviu, kurio kairėje kerojo didžiuliai krūmai, o dešinėje driekėsi pagrindinis įvažiavimas į viešbutį. Artėdama prie krūmų galo, ji pamatė juodą kabrioletą nuleistu viršum įsukant į keliuką, bet kitoje krūmų pusėje staiga pratrūkę pikti vyriški šūksniai sukėlė jai blogą nuojautą ir privertė pagreitinti žingsnį jų kryptimi.

Pro ją nuskubėjo du pasiuntinukai, akivaizdžiai reaguodami į riksmus. Keitė išgirdo, kaip vienas iš jų ištarė šuo, ir pasileido bėgti kaip tik tą akimirką, kai Mitčelas Vajatas staigiai sustabdė savo kabrioletą prie šaligatvio krašto šalia jos. Lėkdama pro mašiną Keitė matė nustebusią jo veido išraišką, tačiau neturėjo laiko sustoti ir paaiškinti.

Pribėgusi krūmų galą, Keitė sustojo šalia pasiuntinukų, ir jos baimė greit virto nevalingu juoku. Du pikti sodininkai šaukdami ratais vaikėsi Maksą mojuodami grėbliais, bet jis lengvai nuo jų pasprukdavo.

Mitčelas Vajatas su ironija prabilo jai už nugaros:

— Akimirką buvau pamanęs, kad bėgat mano mašinos link, nes labai džiaugiatės vėl mane matydama.

Keitė per petį metė į jį išsiblaškiusį, linksmą žvilgsnį:

— Pasijutot pamalonintas ar išgąsdintas?

— Jūs prabėgote pro mane man net nespėjus susivokti. — Po akimirkos jis juokaudamas pridūrė: — Jei norėtumėt lažintis dėl baigties, statau už šunį, dešimt prieš vieną.

— Dvidešimt prieš vieną, nors tai ir netikęs statymas, — atšovė Keitė drąsiai šypsodamasi.

Jis nusišypsojo iš jos sąmojo ir staiga ankstesni Keitės nuogąstavimai, kad jis gali būti žiaurus nusikaltėlis, pasirodė absurdiški. Ji palaukė dar kelias minutes, norėdama įsitikinti, kad Maksui tikrai negresia pavojus būti pagautam, tada apsisuko ir nuėjo su Mitčelu jo automobilio link.

— Norėčiau, kad jie nustotų jį vaikytis, — tarė ji. — Viena kambarinė man pasakojo, jog kai kuriose aplinkinėse salose kyla bėdų dėl aplink besibastančių šunų gaujų, bet šis šuo nepavojingas. Jis tiesiog alkanas. Jis nedaro nieko blogo.

— Jei aš gerai supratau neseniai kalbėjusius pasiuntinukus, tas šuo pridaro daug žalos sodams, nes jis toks didelis, — paaiškino Mitčelas, atidarydamas jai mašinos dureles. — Ir jis gąsdina viešbučio svečius. Praėjusią savaitę pribėgo prie mažos mergaitės ir jai prasidėjo isterija.

— Jis vienišas, — liūdnai tarė Keitė, galvodama apie tai, kaip jis prisiglaudė prie jos ir palaimingai užmerkė akis, kai glostė jam galvą. Sėsdamasi į keleivio vietą ji pasiteiravo: — Kokia kalba kalbėjo durininkas? Daugelis darbuotojų kalba prancūziškai, bet šis nebuvo prancūzas.