Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Todėl, kad aš būčiau beprotiškai laiminga manydama, jog tu užmezgei romaną su vienu iš jų, kol Evanas mokėjo už prakeiktą viešbutį, — piktdžiugiškai paaiškino Holė.

Keitė užgniaužė juoką.

Gerai.

Pyktis Holės balse virto nuostaba.

— Tu taip ir padarysi?

— Ne, — atsakė Keitė nusišypsojusi, — bet leisiu tau manyti, jog padariau, jei dėl to tu būsi „beprotiškai laiminga“.

Geraširdiškai juokaujant su Hole, Keitės nuotaika šiek tiek pasitaisė ir padėjusi ragelį ji pamėgino nuspręsti, ko būtų geriausia imtis. Ji galėtų eiti paplaukioti, o tada vėlyvų priešpiečių į Smėlio barą, mažą jaukų restoranėlį dengtu vidaus kiemu ir su maurų arkomis. Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas į įlanką, o jei ji nebūtų nusiteikusi spoksoti į vandenį, galėtų skaityti knygą, kurią nusipirko O’Haros oro uoste — Kaip įveikti sielvartą.

Jei nenorėtų ir skaityti, galėtų pradėti sudarinėti sąrašą tų darbų, kuriuos reikės padaryti vos tik grįš į Čikagą. Ji turėjo reikalų, kuriuos reikėjo sutvarkyti restorane, ir begalę dalykų, susijusių su tėvo mirtim ir jo palikimu, kuriais taip pat reikėjo pasirūpinti.

Dažniausiai paprastas dalykų surašymas į tvarkingus sąrašus padėdavo Keitei pasijusti daug geriau ir daug pajėgesnei susitvarkyti su užduotimis. Tiesą sakant, ji sudarinėdavo sąrašus kaskart, kai patirdavo įtampą — užduočių sąrašus pagal svarbumą, argumentų „už“ ir „prieš“ sąrašus, kai turėdavo priimti sunkų sprendimą. Holė erzindavo ją sakydama, jog ji yra pamišusi sąrašų sudarinėtoja, tačiau Keitei tai padėdavo.

Turėdama popietės planą, Keitė pasijuto geriau ir energingiau. Kol vėl nepalaužė liūdesio ir bejėgiškumo priepuolis, ji užsivilko geltoną maudymosi kostiumėlį ir aplink liemenį apsijuosę derančios spalvos sarongo stiliaus skraistę. Tada, iš stalčiaus išsiėmusi knygą ir bloknotą, susidėjo juos į žalios drobės krepšį, kurį naudojo tarsi rankinės ir paplūdimio krepšio kombinaciją, ir patraukė į pliažą. Pirmiausia gaivinamasis pasiplaukiojimas, tada nepaprastai skanūs priešpiečiai.

Jaunas padavėjas atsirado tarsi iš niekur tą pačią akimirką, kai Keitės sandalas įžengė į vidaus kiemą už Smėlio baro, bet jam pradėjus vesti ją vienintelio laisvo staliuko link, ji sudvejojo. Pirma, jai reikėjo pasislėpti nuo atogrąžų saulės, kol ši nenudegino jos šviesios odos, kad ir pateptos apsauginiu kremu. Antra, trys paaugliai vaikinukai su savo asmens sargybiniu valgė prie gretimo staliuko. Jau vakar jie su visu jaunatvišku atkaklumu kaip įmanydami stengėsi su ja flirtuoti, o dabar nužiūrinėjo ją su atsinaujinusia viltimi.

— Aš verčiau valgysiu viduje, — pasakė ji padavėjui.

Jis nuoširdžiai susikrimto.

— Bet tada jums teks valgyti prie baro, nebent norite palaukti, kol atsiras laisvas staliukas.

Keitė sustojo po maurų arka ir žvilgtelėjo vidun. Prie nedidelio baro nebuvo nė žmogaus, o aukštos kėdės su dailiais atlošais atrodė patogios. Priešpiečiai prie baro puikiai tiks. Ji pasirinko kėdę, atsuktą į vidaus kiemą, kad galėtų žiūrėti į vandenį; tada iš krepšio išsitraukė knygą, bloknotą ir rašiklį. Patenkinta, jog turi viską, ko reikia, ji permetė drobines žalio krepšio rankenas per kėdės atlošą ir užsisakė salotų bei stiklinę pomidorų sulčių.

Paplūdimyje, kai išlipo iš vandens, jai atnešė rankšluosčius, ir dabar jos drėgnus plaukus maloniai džiovino švelnus vėjelis, pučiantis pro atviras restoranėlio arkas. Buvo gera pasislėpti nuo akinamos saulės šviesos, o pokalbiai prie staliukų viduje buvo pakankamai tylūs, kad netrukdytų jai susikaupti. Keitė žvilgtelėjo į vandenį, svarstydama, nuo kokio sąrašo pradėti, ir barbendama rašiklio galu į bloknotą.

Ji nusprendė pradėti nuo savo santykių su Evanu. Padavėjas atnešė jai pomidorų sulčių kaip tik tuo metu, kai ji bloknoto lape brėžė vertikalią liniją, dalijančią jį į dvi skiltis. Virš kairiosios skilties ji užrašė „Argumentai tęsti“, virš dešiniosios — „Argumentai nutraukti“.

Bendraudama su Evanu ji buvo pasyvi, leisdama santykiams stovėti vietoje, nes nebuvo įsitikinusi, ar tikrai nori, kad jie judėtų į priekį. Holė kaltino Evaną dėl daugelio dalykų, ypač dėl to, kad per beveik ketverius metus jis taip ir neužmovė Keitei sužadėtuvių žiedo, tačiau tai greičiau buvo jos pačios kaltė. Kai tik pajusdavo jį galvojant apie vedybas, ji padarydavo ar pasakydavo ką nors, kas priversdavo jį susilaikyti ir permąstyti šį klausimą. Jos tėvas mylėjo Evaną ir jam būtų patikusi mintis, jog Keitė išteka už Bartleto. Jis būtų norėjęs, kad Keitės gyvenimas būtų gražus, kad jai niekada netektų rūpintis dėl pinigų...

— Kas čia? — paklausė ji padavėjo, kai šis padėjo antrą stiklinę pomidorų sulčių šalia pirmosios, kurios ji dar beveik nepalietė.

— Linkėjimai nuo jaunųjų ponaičių kiemelyje, — paaiškino jis su šypsena. — Jie paprašė atnešti jums stiklinę to gėrimo, kurį jūs geriat, ir įrašyti tai į jų tėvų sąskaitą.

Keitė užgniaužė šypseną ir pažvelgė į jų staliuką.

Trys paauglių veidai su viltimi išsišiepė jai. Buvo akivaizdu, jog šeima prie gretimo staliuko žino, ką vaikinukai padarė, nes jie stebėjo Keitę kaip ir pora, sėdėjusi netoli Keitės, kuri girdėjo padavėjo paaiškinimą, šiam atnešus stiklinę pomidorų sulčių.

Berniukų amžius svyravo nuo trylikos iki šešiolikos ir Keitė akimirką svarstė, kaip geriausia elgtis šioje situacijoje neįžeidžiant jų savimeilės.

— Perduokit jiems mano padėką. Ir... pasakykit, jog aš dirbu, — pridūrė.

Skamba šiek tiek nevykėliškai, pamanė Keitė, bet tikrai turėtų sulaikyti juos nuo minties palaikyti jai draugiją prie baro.

Kol padavėjas atnešė salotas, Keitė jau buvo įrašiusi po keletą punktų abiejose lapo pusėse, bet suvokė, jog šiuo metu yra per daug susijaudinusi, kad galėtų objektyviai apsispręsti dėl Evano ir jų jausmų vienas kitam. Paliko šį sąrašą nebaigtą ir atsivertė naują puslapį. Jo viršuje ji užrašė — „Darbai restorane“. Padavėjui statant priešais ją dar vieną stiklinę pomidorų sulčių, Keitė pakėlė akis.

— Linkėjimai nuo jaunųjų ponaičių.

Šį kartą jis išsišiepęs vartė akis.

Apsidairiusi Keitė pamatė, jog kelios poros viduje šypsodamiesi ją stebi, o pažvelgusi laukan į vaikinus suprato, jog visi aplinkui juos taip pat ją seka, išskyrus vyrą, atskirai sėdintį prie staliuko, kurio Keitė šiek tiek anksčiau atsisakė. Pasijutusi nejaukiai dėl berniukų — ne dėl savęs — Keitė pažvelgė tiesiai į juos ir lėtai papurtė galvą, perspėdama liautis, tačiau tuo pat metu šyptelėjo, norėdama sušvelninti atstūmimą.

Nuleidusi akis, ji pažvelgė į naujojo sąrašo antraštę ir jai sudrebėjo ranka. Jos mintyse Donovano restoranas visada bus susijęs su tėvu. Įsikūręs miesto centre, Donovano restoranas iš pradžių tebuvo maža airiška smuklė, įkurta jos tėvo, tačiau per trisdešimt metų jis vis keitėsi ir plėtėsi, kol virto vienu iš populiariausių ir elegantiškiausių Čikagos restoranų. Danielis Patrikas Donovanas ten buvo vienintelis pastovus dalykas — sąmojingas, charizmatiškas žmogus, besisukinėjantis tarp savo lankytojų, tuo pat metu atidžiai sekdamas kiekvieną smulkmeną, susijusią su maistu ir aptarnavimu. Jis buvo restorano dvasia ir varomoji jėga, o dabar Keitė turėjo tęsti be jo.

Iš visų jėgų stengdamasi suvaldyti emocijas, Keitė palinko prie sąrašo. Pasak restorano administratoriaus, ateinančioms vienuolikai dienų visi staliukai buvo užsakyti, o laukiančiųjų sąrašas buvo ilgesnis nei įprastinis atšauktų užsakymų skaičius. Keitė turėjo išsiaiškinti visas smulkmenas dėl einamojo biudžeto ir susikurti saugiklius, padėsiančius jo neviršyti... Kurį laiką reikės kas savaitę rengti personalo susirinkimus, kol jie įsitikins, kad ji sugebės pakeisti tėvą. Ir kol ji pati tuo įsitikins. Ji taip pat turėjo išsiaiškinti, ar jau užsakyti naujieji meniu, kuriuos buvo išsirinkęs jos tėvas. Jam patiko kaštoninės spalvos oda apmušti meniu, su žodžiu Donovano, giliai įspaustu auksinėmis raidėmis.