Джудит Макнот - Lemties piršlys

4 skyrius

Uždarame sode, pilname žydinčių jazminų ir jostrų, vilos terasoje, kurią Salos klube jiems rezervavo Evanas, stovėjo Keitė Donovan ir žiūrėjo į vaizdą, kuris labai panėšėjo į rojaus lopinėlį.

Po akinamai mėlynu dangum su puriais baltais debesimis grakštūs burlaiviai ir spindinčios jachtos slydo per žėrintį Maundėjaus įlankos vandenį. Besideginantys saulėje poilsiautojai ilsėjosi pusmėnulio formos paplūdimyje, kur smėlis buvo toks baltas, tarsi smulkus cukrus, o tuo metu dėmesingi viešbučio darbuotojai sukinėjosi netoliese, jei kartais kas nors pakeltų vėliavėlę, duodamas ženklą, jog nori vėsaus rankšluosčio, gėrimo ar ko nors užkąsti.

Pora, bandžiusi priplukdyti baidarę prie kranto, pasidavė ir išbrido iš vandens juokdamiesi ir vilkdami ją iš paskos. Keitė nusišypsojo džiaugdamasi už juos, tačiau netrukus jos šypseną vėl užliejo nauja vienatvės banga.

Angilijos sala buvo kvapą užimančio grožio, o viešbutis — stebuklingi maurų rūmai su kupolais, bokšteliais ir nuostabiais sodais, tačiau ji čia buvo visiškai viena. Užuot atitraukęs ją nuo sielvarto dėl tėvo mirties, buvimas vienai šiame svetimame atogrąžų rojuje tik sustiprino atotrūkį nuo gyvenimo ir vienatvę, kuriuos ji jautė nuo pat laidotuvių.

Suskambus telefonui, ji įbėgo iš terasos, tikėdamasi, jog tai Evanas.

— Keite, čia Holė. Palauk sekundėlę... — Linksmas draugės balsas buvo balzamas Keitės sielai, kaip ir pažįstamas lojančių šunų garsas fone. Holė buvo veterinare, kuri priglausdavo „išgelbėtus“ šunis, kol ieškodavo jiems namų. Buvo beveik neįmanoma su ja pasikalbėti nepertraukiant chorui lojančių šunų. — Atsiprašau dėl triukšmo, — truputėlį uždususi pradėjo Holė. — Ką tik priglaudžiau dobermaną ir jis kelia rūpesčių. Na, tai kaip Angilija?

— Graži sala, labai išpuoselėta.

— Kaip tu jautiesi? Ar galvą tebeskauda?

— Ne, tik tąkart prieš keturias dienas, skrendant lėktuvu iš Čikagos. Skaudėjo taip stipriai, jog nusileidus St. Maartene Evanas liepė taksistui vežti mus pas gydytoją. Vairuotojas nuvežė pas savo gydytoją, mielą senuką, turintį kabinetą savo name ir kalbantį tik prancūziškai. Taksistas šiek tiek kalbėjo angliškai, todėl turėjo vertėjauti.

— Ačiū Dievui, kad neturėjai jokių ginekologinių nusiskundimų!

Nusišypsojusi iš šmaikščios Holės pastabos, Keitė tarė:

— Matyt, taksistas sugebėjo išaiškinti, nes gydytojas nusprendė, jog man migrena — tai buvo vienintelis žodis, kurį aš tikrai supratau. Šiaip ar taip, jis išrašė man piliulių nuo migrenos, kurias turėčiau gerti kasdien dvi savaites. Išgėriau kelias, bet, manau, jog galvos skausmus bus sukėlęs stresas ir jie praėjo savaime, kai apsigyvenau čia.

— Vis tiek ir toliau gerk vaistus, — griežtai prisakė Holė ir, Keitei prižadėjus taip ir daryti, pakeitė temą lengvesne. — Papasakok apie Salos klubą, koks jis?

Nenorėdama nuliūdinti Holės, Keitė žvaliu tonu apibūdino viešbutį:

— Palei paplūdimį išsimėčiusios trisdešimt vilų, kiekviena su nuosavu sodu, terasa ir panoraminiu vaizdu į vandenyną. Viskas balta: viešbutis, vilos, netgi kambarių grindys. Vonios kambarys mano svetainės dydžio, o pati vonia lyg negilus nusekęs baseinas. Pagrindinis viešbučio pastatas, kuriame yra registratūra, gana mažas, bet parduotuvėlės jame nuostabios, ir maistas čia puikus.

— Ar matei kokią įžymybę?

— Pasiuntinukas sakė, jog praėjusią savaitę čia buvo apsistojęs Donaldas Trampas, o Džulija Roberts viešėjo prieš mėnesį. Vienoje iš vilų gyvena šeima, turinti asmens sargybinį, sekiojantį paskui jų paauglius sūnus, tačiau aš tos šeimos nepažįstu ir nemanau, jog darbuotojai man pasakytų, jei paklausčiau. Personalas labai labai diskretiškas ir itin paslaugus. Tiesą pasakius, čia yra jaunas padavėjas, kurį norėčiau matyti dirbantį pas mus. Norėjau pasakyti — pas mane, — pasitaisė Keitė, stengdamasi atrodyti abejinga, o ne nelaiminga.

Tačiau Holė neapsigavo.

— Negalvok apie restoraną. Perduok ragelį Evanui. Liepsiu jam kuo dažniau tave juokinti ir mylėtis, kad apie nieką negalvotum iki grįžimo namo.

Keitė padvejojo, o tada nenoriai tarė:

— Evano čia nėra.

— Ar jis žaidžia trisdešimt šešių duobučių golfo lauke ar tik dvidešimt septynių?

— Jis nežaidžia golfo, jis Čikagoje.

— Ką? — piktai paklausė Holė.

— Jo tėvas turėjo pasirūpinti, kad vienos svarbios bylos svarstymas būtų atidėtas, — paaiškino Keitė, — tačiau teisėjas nesutiko. Evanas turėjo apsisukęs grįžti į Čikagą dalyvauti byloje arba įtikinti teisėją atidėti jos svarstymą.

— Kada jis planuoja sugrįžti į Angiliją? — karčiai paklausė Holė.

— Galbūt rytoj. Tikriausiai.

— Evanas yra pasipūtęs, nedėmesingas bukagalvis ir jo pasiaiškinimai man nerūpi. Jis vos sugebėjo atvažiuoti į tavo tėvo budynes visai joms baigiantis, nes turėjo dalyvauti kažkokio turtingo senio gimtadienio pobūvyje. Jis žinojo, kad tu nenori važiuoti į šitą kelionę iškart po tėvo laidotuvių, bet privertė tave jaustis tokia kalta, kad tu vis tiek su juo išvažiavai. O dabar kiurksai ten viena.

— Yra ir blogesnių vietų „kiurksoti“, — pajuokavo Keitė, bandydama nuraminti Holę. Akies kampučiu ji pamatė didžiulį šunį, išlendantį iš miško ir bidzenantį per jos sodą. Ji ausimi prispaudė telefoną prie peties, kad galėtų išvynioti kumpį, kurį saugojo jam servetėlėje. — Tiesą pasakius, čia yra toks gana simpatiškas vyriškis, su kuriuo dažnai susitinku. Mes su Maksu kartu valgom.

Holė tučtuojau susidomėjo.

— Koks jis?

Vis dar laikydama telefoną prie peties, Keitė išėjo į terasą ir apibūdino šunį, o šis tuo metu godžiai rijo kiekvieną gabalėlį kumpio, kurį paduodavo, tada kantriai laukdavo kito.

— Jis labai aukštas, šviesiai rudų plaukų ir labai protingų rudų akių. Taip pat stebėtinai švelnus, nors labai didelis. Aš jį vadinu Maksu, tai sutrumpintas Maksimilianas.

Keitės balse Holė girdėjo ironiją.

— Keite, kas jam negerai? — atsargiai pasiteiravo ji.

— Jis per liesas, jam reikėtų nusiprausti ir nėra matęs šukų.

— Dieve mano!

— Ir jis su keturiomis kojomis.

— Na, tai bėda, kurios neištaisysi, — nusijuokė Holė. — Mes kalbam apie šunį ar apie katę?

— Labai didelį šunį, — šypsodamasi patvirtino Keitė, atiduodama šuniui paskutinį kumpio gabalėlį ir valydamasi pirštus servetėle. — Jis man primena šunį, kurį tu labai seniai išgelbėjai. Tą, kurį mes taip ilgai gaudėm. Jo irgi buvo trumpi gelsvai rudi plaukai ir juodas snukis. Man rodos, tu sakei, jog jo veislė iš pradžių buvo numatyta tigrams persekioti ir jiems nuvarginti.

— Ne tigrams, liūtams, — pataisė Holė. — Tas šuo buvo Rodezijos ridžbekas.

— Na, Maksas be raukšlių ir jis neabejotinai benamis. Turi dvi nevalyvas drauges, daug mažesnes už jį, ir jos visada atlekia prie mūsų užkąsti, tačiau pastaruoju metu Maksas pradėjo užsukti be jų, tiesiog pasisveikinti. Jis truputį flirtuoja.

— Na, kad jau kalbam apie flirtą, gal padarysi man mažą paslaugą, kol esi įstrigusi ten vienui viena, nes Evanas „per daug užsiėmęs“, kad atskristų?

— Kokią paslaugą? — Keitė tučtuojau sunerimo dėl pasikeitusio Holės tono.

— Ar viešbutyje yra apsistojusių simpatiškų nevedusių žmonių giminės vyrų?

— Nemanau.

— Gerai, tada gal matei kokį neblogai atrodantį durininką? Ar mielą pasiuntinuką?

— Kodėl tu klausi?