Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Dienomis jis dalyvauja svarbioje byloje, o vakarais dirba, kad pasiektų šalių susitarimą. Prieš keturias dienas jis atskrido čia su manim, bet teisėjas nusprendė nebepratęsti bylos nagrinėjimo, todėl turėjo apsisukęs skubėti namo. Jis tikėjosi, jog byla bus greitai išspręsta, bet jos nagrinėjimas užsitęsė.

Baigusi kalbėti, Keitė suprato, jog papildomos žinios apie Evaną tikriausiai buvo gera mintis. Ji ne tik patvirtino Mitčelui, kad turi draugą, bet ir pateikė pakankamai papildomų duomenų apie jį, todėl dabar jis tarsi materializavosi kambaryje ir bus barjeras tarp jos ir Mitčelo. Jei ankstesnis Mitčelo komentaras apie jam patinkantį „tempą“ iš tiesų buvo seksualinė užuomina, Keitė buvo tikra, jog daugiau tai nepasikartos. Jis taip pat daugiau nemėgins jos pabučiuoti ir jos neims kvaila pagunda jam tai leisti. Nesvarbu, koks malonus jis atrodė, ar koks patrauklus buvo, tiesa buvo ta, jog Mitčelas yra visiškai svetimas žmogus ir jie yra vieni viešbučio kambaryje.

— Mes susitikinėjam jau daug metų, — pridūrė ji dėl viso pikto, kad dar labiau užkirstų kelią bet kokiems bandymams ir pagundoms.

Keitė įpylė degtinės ant ledukų į Mitčelo stiklinę, nusiraminusi ir tikra, jog tai, ką ji papasakojo apie Evaną, garantuos, kad jų laukiančio malonaus vakaro daugiau nebetrikdys nervinančios geidulingos povandeninės srovės.

Mitčelas stebėjo ją visiškai patenkintas, kad draugas advokatas nekelia jokios kliūties jiems atsidurti šiąnakt lovoje kartu. Jam buvo akivaizdu, jog Keitė nemano esanti įsimylėjusi tą advokatą; moterys, manančios, kad yra įsimylėjusios, siųsdavo aiškius signalus, ypač kalbėdamos apie savo mylimuosius, o Keitė Donovan nesiuntė jokių signalų.

Neatrodė, jog draugas galėtų tapti erzinančiu nepatogumu, jei jiedu su Keite nuspręstų pasidžiaugti vienas kitu dar dieną ar dvi. Iš Mitčelo patirties, advokatai, kurie pranašauja, jog sėkmingai užbaigs „svarbią bylą“ per kelias dienas, apgaudinėja patys save arba bando apgauti ką nors kitą — šiuo atveju Keitę.

Mintyse Mitčelas įsivaizdavo pasiturintį vidutinio amžiaus advokatą, kuriam pavyko apakinti Keitę prieš daug metų, kai ji buvo vos baigusi koledžą. Uždavęs keletą klausimų, jis būtų galėjęs patvirtinti savo įtarimus, tačiau bendrai vakaro nuotaikai būtų buvę nenaudinga toliau aptarinėti jos draugužį. Be to, Mitčelas jautė, jog tokiu metu būtų netaktiška kišti nosį į čia nesančio žmogaus asmeninį gyvenimą.

Pagal asmeninį Mitčelo Europos seksualinės etikos kodeksą, permiegoti su kito vyro drauge buvo visiškai leistina, jei tik moteris sutinka. Tačiau aptarinėti su ja išvykusį vyrą buvo nereikalingas ir netaktiškas jo asmeninio gyvenimo pažeidimas. Tai buvo nedžentelmeniška. O Mitčelas negalėjo pakęsti nedžentelmeniško elgesio.

Nė neįtardama, kad jos pasakojimas apie Evaną davė visiškai priešingą rezultatą, negu ji tikėjosi, Keitė įdėjo griežinėlį žaliosios citrinos į degtinę su toniku ir padavė gėrimą Mitčelui. Jai ištiesus stiklinę, Mitčelas vėl juokais prisiminė „Kruvinąją Merę“, kuria šiandien buvo apipiltas. Jis be žodžių žengė žingsnį atgal ir su įtarimu ją stebėjo, prieš atsargiai paimdamas stiklinę iš jos ištiestos rankos. Keitė nusprendė, jog iš visų žavių jo savybių nuginkluojantis humoro jausmas jai patinka labiausiai — neabejotinai dėl to, kad juokaujant buvo lengviau pamiršti jo puikią išvaizdą ir atsipalaiduoti. Geraširdiškai šypsodamasi iš jo pasišaipymo apie „Kruvinąją Merę“, ji paklausė pirmo atėjusio į galvą klausimo:

— Kur jūs išmokot olandų kalbos?

— Olandijoje, — atsakė jis ir gurkštelėjo savo gėrimo.

— Kada jūs ten buvot?

— Būdamas vienuolikos ar dvylikos.

Neatrodė, jog jis labai norėtų kalbėti šia tema, bet Keitė vis tiek jos laikėsi, nes ji atrodė tinkama pokalbiui pradėti.

— O ką jūs veikėt Olandijoje būdamas tokio amžiaus?

— Lankiau mokyklą kartu su berniuku, kurio šeima gyveno Amsterdame, ir porą vasarų jis pakvietė mane praleisti ten su jo šeima.

— O aš nesu buvusi Europoje, — tarė Keitė nusisukdama ir eidama atgal prie baro, — bet Amsterdamas yra viena iš tų vietų, kurias aš ypač norėčiau pamatyti. Žinote, apie ką aš pagalvoju kam nors paminėjus Amsterdamą?

— Ne, — atsiliepė Mitčelas, stebėdamas jos lengvą, natūraliai gracingą eiseną ir kaip jos tamsiai raudoni plaukai krinta švytinčiu bangų ir garbanų kriokliu, uždengdami pusę nugaros. — Apie ką jūs pagalvojat, kam nors paminėjus Amsterdamą?

Tūpdamasi priešais šaldytuvą, ji metė į jį ironišką žvilgsnį per petį.

— Esu tikra, jog apie tuos pačius du dalykus, kaip ir jūs.

— Marihuaną ir prostitutes? — tvirtai spėjo Mitčelas.

Keitė atsistojo su Perrier buteliu rankoje, bet, užuot atsakiusi, kad jis teisus, ji kelias sekundes krapštėsi su butelio kamšteliu, stengdamasi jį atidaryti. Ketindamas pasiūlyti jai pagalbą, Mitčelas pradėjo eiti pirmyn, bet tada suprato, jog jos pečiai dreba iš juoko, ir nustebęs sustojo.

— Kai tik kas nors pagalvoja apie Amsterdamą, — drąsiai pareiškė jis, — pirmi du į galvą atėję dalykai yra restoranai su marihuanos meniu ir prostitutės, stovinčios vitrininiuose languose.

Ji dar garsiau nusijuokė ir energingai papurtė galvą į šalis, sujudindama plaukus už dramblio kaulo pečių lyg banguojančią tamsiai raudoną užuolaidą.

— Dauguma žmonių pagalvoja ne apie tai, — netvirtai tarė ji po to, kai galiausiai nuėmė Perrier dangtelį ir įsipylė putojančio skysčio į savo stiklinę.

— O apie ką dar galima galvoti? — pasiteiravo jis.

Tada Keitė visiškai atsisuko į jį, o jos veidas buvo nutviekstas šypsenos.

— Tulpes! — pareiškė ji pasiimdama savo stiklinę ir eidama per kambarį jo link. — Ir kanalus. Paminėjus Amsterdamą, visi pagalvoja apie tulpes ir kanalus.

— Akivaizdu, jog ne visi , — pastebėjo Mitčelas.

— Pasirodo, taip, — pritarė ji, tačiau nesutiko pasiduoti remdamasi vien tik jo nuomone. — Vis dėlto norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, jog žiūrėdami į Amsterdamo nuotraukas kalendoriuose, jūs matote ryškiaspalvių tulpių laukus ir nuostabius kanalus. Jūs nematote fotografijų su marihuana, įtraukta į meniu vietoje užkandžio, nei prostitutėmis, stovinčiomis vitrininiuose languose.

— Marihuanos asortimentas išvardytas atskirame meniu, — pataisė Mitčelas, patirdamas beveik pamirštą, berniokišką malonumą nekaltai ir gyvai diskutuoti apie nereikšmingas smulkmenas su įžūlia mergaite, kuri jį traukė, linksmino ir jam prieštaravo. — Ji nebūna įrašyta prie Užkandžių.

— O turėtų, — atkirto Keitė, automatiškai galvodama kaip restorano savininkė. — Marihuana juk sužadina apetitą.

— Jūs kalbat iš asmeninės patirties? — pasiteiravo Mitčelas gudriai šypsodamasis.

— Aš baigiau universitetą, — atsakė ji su pasitikėjimu. Ir informatyviai, pamanė jis.

Norėdama sustabdyti tolesnį jo spaudimą, Keitė iškėlė ranką ir juokais užbaigė temą:

— Daugiau nesakykit nė žodžio apie Amsterdamą, nes sugadinsit visą jo įvaizdį, man dar net nespėjus jo pamatyti. Jūs ir taip jau pakeitėt mano palaimingas mintis apie raudonų ir geltonų tulpių laukus vaizdais iš restoranų, dvokiančių marihuana, o mano vizijos apie gražius kanalus virto vizijomis apie apleistus skersgatvius su parsidavinėjančiomis prostitutėmis. Be to, — pridūrė ji, kažkam pabeldus į duris, — mūsų vakarienė jau čia.