Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Jūsų dėdė paaukojo daug pinigų bažnyčiai?

— Ne, jis paaukojo daug savo laiko. Jis buvo parapijos kunigas.

Mitčelas spoksojo į ją, juokais pasibaisėjęs.

Palenkusi galvą į šoną, Keitė tyrinėjo jo išraišką.

— Jūs atrodote dėl to nuliūdęs.

— Aš nuliūdęs mažiau, nei būčiau išgirdęs, jog esate vienuolė.

— Kodėl jūs būtumėte nuliūdęs, jei aš būčiau vienuolė?

Atsakymas turėjo būti akivaizdus. Kadangi taip nebuvo, Mitčelas nusprendė, jog reikia padaryti jį akivaizdų. Jo žvilgsnis tyčia nuslinko prie jos putlių viliojančių lūpų, krūtų, tada atgal prie jos akių.

— O kaip jūs manot, Keite?

Jo nebuvo galima nesuprasti, ir Keitė pajuto geidulingą šoką, kuris susitelkė jai paširdžiuose, o tada blykstelėjo kaip karštas žaibas žemyn kojomis iki pat pirštų galiukų. Jos kūno reakcija buvo tokia stipri ir netikėta, kad ji užgniaužė nervingą juoką ir atsistojo. Stengdamasi atrodyti rami ir linksma, ji griežtai paklausė:

— Ar jūs visada toks stačiokiškas?

— Aš tiesiog noriu įsitikinti, jog mes tame pačiame puslapyje.

— Aš net nesu tikra, jog mes toje pačioje bibliotekoje, — atšovė Keitė, nervingai nusibraukdama plaukus nuo kaktos. Jo žvilgsnis nukrypo nuo jos veido prie rankos, o tada žavėdamasis nuslinko jos plaukais ir tai taip glostė savimeilę ir taip viliojo, jog jos ranka sustojo ir ji pajuto, kaip paraudo skruostai.

Jis taip pat tai pastebėjo ir nusišypsojo.

— Manau, toje pačioje.

Bandydama visiškai išsisukti nuo šitos temos, Keitė pažvelgė į jį tolerantiškai ir linksmai.

— Jūs tikrai savimi pasitikite.

— Nebūtinai taip, — atsiliepė jis ramiai. — Gal aš paprasčiausiai apsigavau manydamas, kad ir aš jus beveik taip pat traukiu, kaip ir jūs mane. Jei taip, aš kaltas dėl per didelių norų, bet ne dėl per didelio pasitikėjimo.

Tarsi dar nebūtų sukėlęs joje pakankamai sumaišties, jis kilstelėjo antakius ir tarė:

— Štai tokios dvi galimybės. Rinkitės.

Jūs ne tame puslapyje... mes net ne toje pačioje bibliotekoje... jūs apsigaunat. Keitė suprato, jog tai viskas, ką jai reikėjo pasakyti, tačiau kai į ją buvo nutaikytos veriančios mėlynos akys ir gudri šypsena, ji nebuvo įsitikinusi, jog nuskambėtų įtikinamai, ypač kai pati jau nebebuvo tokia tikra. Stengdamasi išsisukti iš rizikingos situacijos, ji ignoravo jo raginimą pasirinkti ir juokdamasi atsakė:

— Negaliu pakęsti klausimų su keliais galimais atsakymais. Jie tokie... apribojantys. — Jam nespėjus ištarti žodžio ar įvilioti jos į dar vienus spąstus — arba sau ant kelių — Keitė paskubom pridūrė: — Patikrinsiu, kaip laikosi Maksas, ir atnešiu mums dar ledo. O jūs, prašau, valgykit. — Tai pasakiusi ji apsisuko ir pabėgo į kambarį.

Užuot sustojusi prie kibirėlio su ledu, Keitė nuskubėjo tiesiai į vonios kambarį, įsijungė šviesas ir uždarė duris. Delnais atsirėmusi į margas vonios plyteles, ji nuleido galvą ir giliai raminamai įkvėpė, stengdamasi atgauti pusiausvyrą. Tačiau galvoje sukosi mintis apie tai, koks jausmas būti bučiuojamai Mitčelo ar laikomai jo glėbyje.

Susierzinusi dėl savo minčių tėkmės, Keitė pakėlė galvą ir rūsčiai pažvelgė į save veidrodyje. Kaip ji gali net svarstyti apie trumpą, nieko nereiškiantį seksualinį ryšį su nuostabiu nepažįstamuoju, kai niekada nėra dariusi nieko panašaus? Atsakymas buvo akivaizdus: nepažįstamasis, laukiantis jos terasoje, buvo tarsi svajonė... jis buvo sąmojingas, žavus, rafinuotas, dėmesingas, švelnus ir — o, taip — kvapą gniaužiamai gražus ir labai seksualus. Net situacija buvo idiliška — jie atogrąžų saloje vakarieniauja mėnesienoje, apsupti svaiginamo jostros žiedų kvapo ir jaudinamo būgnų, pajūryje grojančių kalipsą, ritmo. Laikas taip pat buvo nepriekaištingas, suprato Keitė, nes ji jau ketino padėti tašką savo ilgai trukusiuose santykiuose su Evanu.

Visos šios aplinkybės stūmė ją tiesiai į Mitčelo glėbį, gundydamos priimti tikriausiai netikusį sprendimą, kurio ji paskui gailėtųsi. Ji niekada neturėjo atsitiktinio, vienos nakties nuotykio, net universitete su vaikinais, kuriuos pažinojo. Jei dabar ji nusileistų, jei nesudrausmintų savęs, jos savigarba ir išdidumas rytoj būtų žlugę.

Atsitiesdama Keitė pradėjo svarstyti iš naujo. Ji — suaugusi moteris ir gali būti, jog rytoj visiškai nesijaustų sugniuždyta. Ji suprato, jog nusprendusi nepermiegoti su juo, tikriausiai ištisus mėnesius svarstytų, kaip tai būtų buvę.

Pasijutusi bejėgė, Keitė nusprendė nieko nespręsti. Ji ištiesė ranką prie šviesos jungiklio ant sienos šalia telefono. Raudona žinutės lemputė primygtinai, atkakliai mirkčiojo ir nežinia, dėl kaltės ar iš atsargumo, Keitė staiga pajuto, jog jai būtina sužinoti, ką jai norėjo pasakyti Evanas. Ji pakėlė ragelį ir nuspaudė mygtuką „Žinutė“.

„Jūs turite vieną neišklausytą balso pranešimą“ — informavo įrašas ir po akimirkos ji išgirdo pažįstamą, mandagų Evano balsą. „Keite, čia aš. Tu tikriausiai išėjusi vakarienės.“ Jo balsas buvo išvargęs ir nusivylęs, todėl Keitė žinojo, ką jis pasakys, dar prieš jam prabylant: „Man labai gaila, bet man nepavyks atskristi rytoj. Kaip įmanydamas stengiuosi užbaigti šitą bylą, bet juk tu ir taip tai žinai. Ji garantuotai pasibaigs rytoj, todėl poryt aš jau būsiu su tavim, patikėk. “

Keitė taip „tikėjo“ jau tris dienas.

Ji padėjo ragelį.

9 skyrius

Svetainėje ji sustojo patikrinti miegančio šuns. Pasilenkusi palietė Maksui nosį. Ji buvo drėgna ir vėsesnė nei anksčiau, o kvėpavimas lygus. Glostydama jam galvą, Keitė švelniai tarė:

— Kaip tu jautiesi, Maksai?

Jos nuostabai, šuo šiek tiek pramerkė akis ir atsakydamas silpnai pavizgino uodegą.

— Tu pasveiksi, — sušnibždėjo ji kasydama jam ausis. — Jei netyčia atgautum jėgas per ateinančias kelias minutes ir jei esi geras sarginis šuo, gali ateiti į terasą. Mane šį vakarą reikia saugoti, nes ima pagunda padaryti kai ką labai kvailo. O gal ne taip jau ir labai.

Ji pajuto keistą jausmą, tarsi kaklas iš nugaros būtų pašiurpęs, ir pažvelgė per petį. Ją stebėjo Mitčelas.

— Kaip jis? — pasiteiravo jis.

Keitės pulsas padažnėjo.

— Jam geriau, — atsakė ji atsistodama. — Aš tuoj ateisiu, tik nusiplausiu tuos miltelius nuo blusų.

Vonioje Keitė greitai nusiplovė rankas. Eidama pro svetainę, ji pamatė barą, prisiminė ledų kibirėlį, kuriuo pasinaudojo kaip dingstimi pasprukti kelioms minutėms, ir paėmė jį. Dar sugriebė butelį brendžio.

— Ateinu su dovanom, — pajuokavo ji, statydama kibirėlį su ledu ir brendį ant mažo staliuko šalia vyno. — Norėtumėt dar vyno?

— Belaukdamas jūsų, įpyliau dar šiek tiek mums abiem.

Keitė žvilgtelėjo į jo lėkštę ir suprato, jog jai išėjus, jis neprisilietė prie maisto ir verčiau leido jam atšalti, nei valgė be jos. Be visa kita, šio vyro elgesys buvo nepriekaištingas. Bandydama išpirkti savo kaltę, kad buvo išėjusi taip ilgai, Keitė paėmė šakutę, kad ir jis paimtų savąją, ir leido jam rinktis pokalbio temą bei tempą. Jos palengvėjimui — ir truputėlį nusivylimui — nuo tol jis laikėsi visuotinių temų, plepėjo su ja apie viešbutį ir orą ir papasakojo linksmą istoriją apie dvi poreles, kurios Sen Martene išsinuomavusios burlaivį trim valandoms, išbuvo pasiklydusios tris dienas.

Praėjus dešimčiai minučių, vienintelis svarbus dalykas, kurį apie jį sužinojo Keitė, buvo tai, jog jis puikiai išmanė, kaip palaikyti įdomų lengvą pokalbį.