Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė visiškai neatitiko jo būdo, kaip ir stipri jo kūno reakcija į tą vienintelį bučinį. Dieną, kai ji išpylė ant jo „Kruvinąją Merę“, jo troškimas vėl ją pamatyti buvo tiesiog įprasta reakcija į patrauklų veidą, įrėmintą žavios kupetos raudonų plaukų. Tačiau šįvakar jo potraukis jai stiprėjo taip smarkiai su kiekvienu jos žodžiu ar veiksmu, kad paprasčiausias bučinys — kuris, jo ketinimu, neturėjo reikšti nieko daugiau kaip apatišką troškimą, netrukus būsiantį patenkintą — tapo beprotiškai svarbiu bučiniu.

Jis stebėjo, kaip ji sustoja, kad nusiskintų baltą žiedą nuo žydinčio krūmo. Ji kilstelėjo žiedą prie nosies ir žvelgdama kažkur virš vandens įkvėpė jo aromato. Staiga Mitčelas pasijuto nusviestas dešimtmečiu atgal, į vakarėlį vieno graikų verslininko namuose. Vakarėlis buvo nuobodus, Mitčelas išsinešė savo gėrimą į lauką ir galiausiai nuklydo takeliu, atvedusiu jį prie įėjimo į mažą, žibintų nušviestą sodą ant skardžio krašto. Sodo viduryje stovėjo natūralaus dydžio jaunos moters statula vilnijančiais plaukais ir gėle rankoje. Sprendžiant iš jos aprangos, statula buvo gana nauja, bet kažkuo ji patraukė.

— Ar neprieštaraujat, jei prisijungsiu prie jūsų? — paklausė jis statulos, tyrinėdamas jos bruožus.

Mitčelas suprato, kad jo klausimas idiotiškas, kaip ir tas faktas, jog dabar jis lygina raudonplaukę Čikagos mergaitę su graikų skulptūra, iškalta iš alebastro. Jo reakcija į Keitę Donovan buvo ne tik nereali, ji buvo nenuspėjama, ir nors Mitčelas nesuvokė, kodėl ji taip jį veikė — ar kur link visa tai krypo — jis staiga susirūpino pačia kryptim apskritai. Jis apsisprendė nubraižyti likusį maršrutą daug apdairiau ir su savo sąlygom.

Keitė sustojo priešais jį ir pažvelgė pro jo petį paplūdimio link, kur muzikantai pradėjo groti dar vieną sambą.

— Ir vėl groja muzika, — linksmai prakalbo ji, stengdamasi nesijausti nejaukiai dėl to, kad jis žiūri į ją su gana šalta šypsena ir susikišęs rankas į kišenes. — Padavėjas man sakė, jog apačioje vyksta privatus vakarėlis, — pridūrė ji.

Mitčelas nukreipė žvilgsnį jos rodoma kryptim ir ištarė muzikantų grojamos dainos pavadinimą.

— Korkovado, — tarė jis, bet nė nekrustelėjo, kad su ja pašoktų. Keitė nutarė, jog neryžtingo jo elgesio priežastis buvo vis dar terasoje besisukiojantys padavėjai.

Negalėdama sugrąžinti tos nuotaikos, kuri buvo apėmusi juos prieš pat pasirodant padavėjams, Keitė ryžosi vėl išmėginti draugišką pajuokavimą kaip ir vakarienės metu, tikėdamasi, jog pasitaikys galimybė šiek tiek daugiau sužinoti apie vyrą, su kuriuo ji ketina permiegoti.

— Matau, jog mėgsti muziką, — prabilo ji linksmai. — Suprantu iš to, kaip šoki. Ką mėgsti labiausiai?

— Džiazą.

Keitė atsiduso, vaidindama nusivylusią.

— Vyrams patinka džiazas, nes jūs nesivarginate klausydami dainos žodžių. Su džiazu jums net nereikia apsimesti, kad jų klausotės. O kokia antra mėgstamiausia muzikos rūšis?

— Klasika, — atsakė Mitčelas.

— Kurioje apskritai nėra žodžių, — rėžė ji tokia patenkinta savim, jog Mitčelas nelauktai sau pačiam šyptelėjo. — O trečia? — pasiteiravo ji.

— Opera, — tarė Mitčelas.

— Kurios žodžių tu nesupranti, — ironiškai pastebėjo Keitė, iškeldama delnus, tarsi jo atsakymai būtų visiškai patvirtinę jos nuomonę, tačiau neryžtingai virptelėjusi jo veido išraiška privertė ją nuleisti rankas ir patyrinėti jį atidžiau.

— Tu supranti itališkai?

Italų, o ne anglų kalba buvo Mitčelo gimtoji, bet užuot jai tai pasakęs ir sukėlęs dar daugiau klausimų, jis linktelėjo ir nenoriai ištarė: — Taip.

— Ar tu ir kalbi itališkai? Turiu omeny, ar tu kalbi itališkai taip pat laisvai, kaip angliškai ar olandiškai?

— Aš nekalbu olandiškai laisvai, — patikslino jis.

Iš šito atsakymo Keitė padarė išvadą, jog itališkai jis vis dėlto kalba laisvai, todėl atrodė nustebusi ir sužavėta.

— Keliomis kalbomis tu kalbi?

— Niekada neskaičiavau.

— Suskaičiuokim dabar, — pajuokavo Keitė ir pradėjo lenkti pirštus.

— Geriau nereikia, — atžariai tarė Mitčelas, taip greitai ir efektyviai užgesindamas jos šypseną ir entuziazmą, jog, pasibjaurėjęs pats savimi, tuoj pat nevykėliškai pabandė išpirkti savo šiurkštumą galų gale duodamas jai neapgalvotą paaiškinimą, kuris tik dar labiau ją supainiojo.

— Dauguma europiečių yra daugiakalbiai.

— Tu kalbi visiškai kaip amerikietis ir man net į galvą nešovė, kad galėtum būti europietis.

— Aš ir nesu.

— Tai kas tada tu esi? — paklausė ji žaliomis akimis tyrinėdama jo akis.

— Aš nei tas, nei anas, — šiurkštokai atsiliepė Mitčelas. — Aš hibridas, — pridūrė jis, nes būtent taip save vertino, bet neapsidžiaugė supratęs, kad tas švelnus balsas ir spindinčios akys ką tik užliūliavo jį taip, jog jis pasakė tai, ko niekada garsiai nebuvo pripažinęs. Jis nekantraudamas žvilgtelėjo į terasą, tada paėmė Keitę už alkūnės, pasisukdamas jos link.

— Padavėjai išėjo, eime vidun, — pasiūlė jis ketindamas be tolesnių diskusijų nusitempti ją į lovą.

Kai ji linktelėjo ir paklusniai nuėjo greta jo, Mitčelas pamanė, jog ji sutinka su tokiu planu, tačiau jiems užlipus į terasą, ji sąmoningai ar netyčia sugriovė jo planus, atsitraukdama atgal ir prisėsdama ant akmeninės baliustrados.

— Mitčelai... — Ji pirmą kartą ištarė jo vardą žemu švelniu balsu; tada pažvelgė žemyn ir nutilo, tarsi ištarus jo vardą ją persmelkė toks pat netikėtas malonumas, kaip ir jį išgirdus savo vardą.

Mitčelas atsirėmė į baliustradą priešais ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Taip? — tarė jis, nusiteikęs išvardyti kelias užsienio kalbas, kuriomis kalba, prieš įtikindamas ją eiti kartu vidun.

Ji kilstelėjo veidą ir ironiškai nusišypsojo.

— Kodėl tu pavadinai save „hibridu“?

— Todėl, kad gimiau Amerikoje, o užaugau Europoje.

Ji linktelėjo, tarsi būtų patenkinta atsakymu.

— Ar tu turi brolių ar seserų?

Nustebintas ir susierzinęs dėl netikėtų jos klausimų, Mitčelas trumpai burbtelėjo:

— Ne, ne visai.

— Ne visai, — pakartojo ji, o tada pusiau juokaudama tęsė: — O mamą ar tėvą?

— Ne.

— Tu apskritai neturi šeimos, ar aš teisingai supratau?

— Koks, po velnių, skirtumas?

— Tiesą sakant, jokio. Tikriausiai... — atsakė ji, tačiau jos balse suskambo liūdesys ir susitaikymas ir Mitčelas aiškiai pajuto, jog kažkodėl bet koks tolesnis išsisukinėjimas atsakyti į jos klausimus tikrai bus jam nenaudingas jai priimant sprendimą, dėl kurio ji dabar kamavosi.

— Aš turiu brolienę, sūnėną ir senelio seserį, — prisipažino jis kapotu balsu, atsisakydamas pripažinti savo senelio egzistavimą.

— Kaip tu gali turėti brolienę arba sūnėną, jei neturi brolių ir seserų?

— Kur šitas pokalbis veda? — paklausė jis trumpai.

— Ar tu iš CŽV ar panašiai?

Jei tai nebūtų jo taip erzinę, jis būtų nusijuokęs.

— Ne, nieko panašaus.

— Ne, žinoma, ne, — linksmai tarė ji keldamasi. — Jei toks būtum, turėtum daug geresnę išgalvotą istoriją, ar ne?

Mitčelas atsistojo ir atrėmė ją trumpu ir nekantriu klausimu:

— Ar tu visada tokia smalsi?

Tai buvo menkai paslėpta pastaba ir įspėjimas atsitraukti. Ir Keitė atsitraukė — tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Nusisukdama nuo jo, ji pripažino šaltą realybę, o ne fantastišką idilę, kurią neseniai puoselėjo. Vienintelis dalykas, kuriuo jis norėjo pasidalyti, buvo valanda ar šiek tiek ilgiau lovoje ir jis domėjosi ja tik kaip tinkama seksui partnere. Akimirką ji iš tiesų ketino tuo pasitenkinti, bet Čikagoje jos jau ir taip laukė ją prislėgę sielvartas ir nežinomybė. Nebuvo reikalo užsikrauti dar ir pažeminimą bei kaltę.