Джудит Макнот - Lemties piršlys

Užuot palikusi jam teisę turėti sienas ir žavėdamasi jo akivaizdžiai didžiule stiprybe, šiluma, užuot leidusi jam sutelkti visą savo nenugalimą, pasitikintį savim seksualumą (ką jis ir ketino padaryti su ja), Keitė sutelkė dėmesį į galimus jo sienų pamatus ir pradėjo ten kapstytis teiraudamasi apie jo šeimą.

Galiausiai jis uždavė jai milijono dolerių vertės klausimą: „Koks, po velnių, skirtumas?“

Ir atsakymas į tą klausimą buvo — liūdnai pripažino Keitė — joks. Kiekvienas suaugęs vyras turi kokių nors naudingų emocinių užtvarų. Kartais jie nuleidžia jas dėl moters, kuri jiems labai rūpi, bet jie niekada nenuleidžia jų tik dėl to, kad moteris, kurią jie vos pažino, nori priversti juos tai padaryti — ir tuojau pat!

Rydama ašaras, Keitė išėjo iš terasos, kur ji juokėsi, pokštavo ir šoko su juo... ir ištirpo viename nepamirštamame bučinyje. Pakėlusi ranką, ji pasitrynė skaudančius sprando raumenis, tada nuleido ranką prie šono. Mažiau nei prieš pusę valandos, gailiai prisiminė ji, jo ilgi pirštai lietė jai sprandą, taršė plaukus, o lūpos alkanai ieškojo jos lūpų.

Jam išėjus, muzika nutilo, suprato ji, be tikslo keliaudama paplūdimio link. Jam išėjus, naktis išnyko.

Ji galvojo apie tai, kaip jis išeidamas atsisuko, tarsi išsiimdamas raktus būtų prisiminęs dar vieną veiksmą, kurį reikėtų atlikti...“ Tu teisingai nusprendei ,“ pasakė jis jai vos šyptelėjęs ir Keitė pirmąkart pagaliau suprato jo tariamai keistą elgesį: jis mandagiai prisiėmė visą kaltę dėl nepavykusio vakaro — kaip tikras džentelmenas. Jo manieros buvo ne paprasčiausiai puikios, jos buvo nepriekaištingos. Ar apipiltas lediniu gėrimu, ar išvarytas su nepatenkintais seksualiniais lūkesčiais, jis neprarado nei savitvardos, nei šaltakraujiškumo.

Ji stabtelėjo, mėgindama susieti tą šiek tiek pažįstamą elgesį su kuo nors, ką jau žinotų, ir tada prisiminė, kas tai buvo: daugelio manymu, aukštesnioji britų klasė elgdavosi taip, tarsi būtų atsparūs chaosui. Bet koks išorinis nusivylimo demonstravimas buvo laikomas blogo auklėjimo ženklu. Matyt, Mitčelas bus kažkaip išsiugdęs britų aukštesniosios klasės manieras.

Ji niekada neįsitikins, ar yra dėl to teisi. Dėl savo pačios bailumo ir pakvaišėliško troškimo sužinoti apie jį viską prarado galimybę nors ką sužinoti.

Tai suvokdama jautėsi tokia nelaiminga, jog mintis, kad jam į ją nusispjauti, buvo beveik kaip paguoda. Ji bent jau negalėjo kaltinti savęs už tai, kad sugadino progą, kurios su juo niekada ir neturėjo.

11 skyrius

Apimta apatijos, Keitė nuklydo į sodo pakraštį. Įsitraukusi į apgailestavimus ir bejėgišką ilgesį, stebėjo, kaip tviskančių bangų mūša išsilieja į krantą, tada nusiveja save atgal į mėnulio nušviestą jūrą.

Ji buvo taip paskendusi mintyse, jog neatkreipė dėmesio į tylius žingsnius žolėje jai už nugaros, kol jos regėjimo lauką kirto šešėlis. Ji sustingo bijodama, jog apsižvalgiusi pamatys, kad tai tik koks nors viešbučio svečias, išėjęs vėlyvo pasivaikščiojimo į paplūdimį. Akimirką sulaikius kvapą, jos baimė pratrūko džiaugsmo sprogimu, kai Mitčelas uždėjo rankas jai ant liemens ir atsistojo taip arti, kad marškiniais lietė jai nugarą ir rankas. Keletą akimirkų Keitė girdėjo tik savo širdies plakimą ir nerimstantį palmių lapų virš galvos šnarėjimą. Tada jis rimtai ištarė:

— Mano brolio vardas buvo Viljamas.

Būtasis laikas išdavė Keitei, kad jo brolis miręs, ir ji nuleido galvą susigėdusi ir apgailestaudama, kad vertė jį apie tai kalbėti.

Tarsi norėdamas ją nuraminti, jis pridūrė:

— Mes buvom vos pažįstami. To paties tėvo, bet skirtingų motinų. Aš užaugau Europoje, o Bilas Valstijose su savo tėvo šeima.

— Aš labai atsiprašau už tai, kad klausinėjau, — sušnabždėjo Keitė, — bet dėkoju, kad pasakoji.

Jo rankos raminamai slydo jos rankomis aukštyn žemyn, vėl prabilęs jis užsikirsdavo po kiekvieno sakinio, tarsi jam būtų buvę sunku išreikšti tai, ką mėgino jai papasakoti.

— Nė vienas iš mūsų nė nenutuokė apie kito egzistavimą, kol prieš keletą mėnesių jis netyčia sužinojo, jog turi brolį. Viljamas surado mane Londone ir atsiuntė laišką paaiškindamas, kas jis toks. Kitą savaitę jis kelis kartus skambino. O dar po savaitės pasiėmė žmoną ir paauglį sūnų ir visi trys nepranešę pasirodė ant mano slenksčio.

Keitei galvoje suskambo varpai dėl akivaizdaus tėvo šiame šeimos susijungime nebuvimo, tačiau dabar ji mažiausiai norėjo toliau kamantinėti. Ji mieliau nusitvėrė šviesiausios istorijos dalies, nusišypsojo atsisukdama veidu į jį ir tarė:

— Tavo brolis buvo puikus strategas.

— Kodėl tu taip sakai?

— Nes pasiimdamas kartu žmoną ir sūnų jis parodė, jog visa jo šeima palaiko troškimą susipažinti su tavimi.

— Tiesą sakant, jis atsivežė žmoną ir sūnų, kad man būtų sunkiau juos išmesti.

— Iš kur jis galėjo numanyti, kad tu gali taip pasielgti?

— Gal dėl to, kad neatsakiau į jo laišką ir skambučius, — ironiškai paaiškino jis.

— Neatsakei?

— Ne, — tarė jis, bet jo veido išraiška jau buvo pakankamai sušvelnėjusi, kad Keitė rizikuotų spėti:

— Kai pažinai jį, jis tau patiko, ar ne?

Prieš atsakydamas jis nusuko nuo jos akis ir įsistebeilijo per jos galvą į jūrą.

— Taip, — tarė ir po kelių sekundžių žemu balsu pridūrė: — Jis man labai patiko.

Ašaros pradėjo gelti Keitei akis išgirdus, kiek jausmų slepia šis paskutinis sakinys.

Jis nuleido smakrą ir pažvelgė į ją.

— Ką dar norėtum sužinoti?

Vienintelis dalykas, kurį šiuo metu būtų norėjusi sužinoti Keitė — kaip ištraukti juos abu iš šios skausmingai rimtos temos. Atmetus jos ankstesnį įsitikinimą, jog ji jam visiškai nieko nereiškia, tiesa buvo ta, kad jis grįžo tam, jog papasakotų jai viską, ką ji nori sužinoti. Jis iš tiesų grįžo. Tai buvo svarbiausia. Akimirką pamąsčiusi, ji sugalvojo žaismingą būdą atsakyti į paskutinį jo klausimą ir galbūt pakeisti jų nuotaiką. Stengdamasi atrodyti ypač rimta, ji prabilo:

— Yra dar vienas klausimas, į kurį man labai reikia atsakymo. Tai labai asmeniška, bet man nepaprastai svarbu sužinoti.

Jo antakiai klausiamai pakilo, bet veido išraiška buvo tokia atsargi ir be entuziazmo, jog Keitė nusijuokė ir paklausė to „nepaprastai svarbaus“ dalyko:

— Tai keliomis kalbomis tu kalbi?

Jo kikenimas iš apstulbimo virto tingia, geidulinga šypsena jam apsimetant, jog rimtai apgalvoja savo atsakymą.

— Nesu tikras, — tarė jis, nuleisdamas ranką jos nugara žemyn ir prisitraukdamas ją arčiau. — Aš išvardysiu, o tu galėsi suskaičiuoti. — Jo žvilgsnis sustojo prie jos lūpų ir jis palenkė galvą. — Laisvai kalbu itališkai, — šiltos jo lūpos palietė jos lūpas ir ilgesingai slydo iš vienos pusės į kitą, lėtai tyrinėdamos jos lūpų sandarą ir formą. Iš Keitės jau galėjai vyti virves.

— Ir ispaniškai, — jo bučinys tapo dar gilesnis, lūpos glostė vis atkakliau, o rankos spaudė tvirčiau. Jo liežuvis įslydo pro jos lūpas ir Keitės pulsas staigiai padažnėjo.

— Ir prancūziškai, — ranka apglėbė jai sprandą, o lūpos lėtai prasivėrė. Jo liežuvis trumpam įsiveržė į jos burną, švelniai tyrinėdamas, ir Keitė atsiliepė intymiu bučiniu, stipriai apsivydama rankomis jam kaklą ir visu kūnu prisispausdama prie tvirto jo kūno. Keitės nuostabai, jos atsakas privertė jį staiga nutraukti tą bučinį. Jis tik lengvai pakštelėjo jai į kaktą ir sušnabždėjo: