Джудит Макнот - Lemties piršlys

Taip mąstydamas Mitčelas pastebėjo dar vieną keltą, plaukiantį tiesiai jų jachtos link. Užuot stvėręs laikraštį, jis paėmė skrebučio riekelę, atlaužė gabaliuką ir numetė jį už borto. Kirai suklykė ir nėrė į vandenį. Jis numetė dar keturis gabalėlius ir iš visų pusių suskrido balti kirai.

— Ponios ir ponai, — trimitavo kapitonas. — Jei esat kino aktoriaus Žako Benedikto gerbėjai...

Mitčelas nuspriegė už borto dar du gabaliukus skrebučio, ir kirai pasipylė iš padangės, klykdami ir nardydami.

— ... pasiruoškit fotoaparatus...

Mitčelas paėmė paskutinį skrebutį ir lėtai sutrupino į vandenį, gabaliukas po gabaliuko. Šimtai kirų nusileido lyg tanki pilkai balta uždanga.

— ... saugokitės kirų...

Mitčelas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir atsistūmė kėdę. Jis dar turėjo susikrauti lagaminą nakvynei.

Pulkų išprotėjusių kirų apsaugotas nuo žvilgsnių iš kelto, Mitčelas nužingsniavo per denį.

Tamsiai mėlynas Keitės lagaminas stovėjo gale lovos, supakuotas ir paruoštas.

Sėdėdama ant baltos sofos svetainėje, ji tingiai glostė Maksui galvą, spoksodama į savo bagažą ir nervingai bandydama atkurti vakarykštės nakties jausmus. Jausmus, dėl kurių atrodė tinkama ir visiškai teisinga sutikti praleisti su juo naktį. Šįryt tokie planai atrodė šiek tiek nenormalūs.

Ji galvojo apie tai, kokia laiminga pasijuto vakar, kai Mitčelas sode priėjo jai iš už nugaros ir tarė „Mano brolio vardas buvo Viljamas“. Žvelgiant atgal buvo akivaizdu, jog ji pametė galvą dėl vyro tik todėl, kad šis nesiteikė papasakoti jai kelių faktų apie savo brolį ir atskleisti, keliomis užsienio kalbomis kalba. Tai buvo visiška nesąmonė.

Matyt, ją taip absurdiškai paveikė juos supusi aplinka — kartu su jo fantastiškai gera išvaizda ir rafinuotu žavesiu ją aiškiai sugundė aplinka — o būtent to jis ir siekė. Nuo pat vakaro pradžios jis akivaizdžiai rodė, jog ketina ją suvilioti: „Aš nuliūdęs mažiau, nei būčiau išgirdęs, jog esate vienuolė... Aš tiesiog noriu įsitikinti, jog mes tame pačiame puslapyje... Bet aš ketinu jus išprievartauti“.

Net jo bučiniai buvo sąmoningai gundantys. Tie ilgi, jaudinantys bučiniai, kurie virsdavo karštais ir reikliais — ir dviprasmiška poza, kuria jis bučiuodamasis savo standžiomis šlaunimis prisispausdavo prie jos klubų. Jis bučiavosi puoselėdamas aiškų, neabejotiną tikslą, tai ji suprato. Vis dėlto nebuvo tokia kvaila, kad jaustųsi įsipareigojusi permiegoti su juo tik todėl, kad vakar sutiko tai padaryti.

Mitčelui išėjus, ji buvo per daug nervinga ir susijaudinusi, kad užmigtų, tad rūšiavo atsivežtus drabužius, stengdamasi išrinkti geriausiai tinkančius komplektus, nesvarbu, ką Mitčelas būtų nusprendęs veikti. Kai ji baigė, buvo jau beveik trys valandos nakties. Keletas komplektų tvarkingai gulėjo šalia lagamino, kartu su batais, rankinėmis, apyrankėmis ir auskarais. Ji neapsisprendė dėl vienintelio dalyko — kaip apsirengti iš ryto, kai jis užvažiuos jos pasiimti, ir kaip susirišti plaukus.

Šįryt ji buvo per daug susimąsčiusi, kad rūpintųsi savo išvaizda. Užuot krapščiusis su plaukais, ji susirišo juos į uodegėlę ir apsivilko pirmus apdarus, kuriuos pamatė atsidariusi spintą — džinsus, baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir odinius sandalus.

Nervingai atsidususi, Keitė pasilenkė ir sutaršė Maksui trumpus galvos plaukus.

— Dėl visko tu kaltas, — pajuokavo ji. — Tik todėl, kad jis padėjo man tave išgelbėti, o vėliau pasirūpino milteliais nuo blusų, aš jaučiuosi įsipareigojusi su juo permiegoti...

Pasigirdus trim trumpiems, tvirtiems smūgiams į paradines vilos duris, Keitė nutilo. Maksas apsivertė ant kojų ir nutipeno greta jos, vilkdamas iš paskos laikiną „pavadėlį“, kurį ji padarė, surišdama du diržus iš baltų frotinių chalatų viešbučio svečiams.

Keitė žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo lygiai dešimt.

13 skyrius

Laikydama ranką ant durų rankenos, Keitė susvyravo, nervingai drąsindama save susitikti su visiškai nepažįstamu vyru, su kuriuo, akivaizdžiai aptemus protui, buvo sutikusi praleisti naktį. Ji nutaisė linksmą šypseną ir dėl visa pikta (jei jis pasisveikindamas ketintų ją pabučiuoti) atidarydama duris sąmoningai žengė tris žingsnius atgal.

Tarpduryje dunksojo aukšta, plačių pečių Mitčelo figūra. Vilkintis kasdienes juodas kelnes ir prabangiai atrodančius juodus megztus marškinėlius, kurie paryškino jo įdegį ir pakeitė akių spalvą į melsvai pilką, Mitčelas atrodė mirtinai gražus ir neįtikėtinai seksualus.

Keitė atsargiai žengė dar žingsnį atgal.

— Tu pačiu laiku, — linksmai tarė ji.

Jis akimirksniu sustojo, matuodamas atstumą, kurį ji rūpestingai nustatė tarp jų; tada pakėlė į ją supratingas akis ir lėtai įėjo vidun.

— Punktualumas yra viena iš nedaugelio mano dorybių, — atsiliepė jis gūžtelėdamas pečiais ir nerūpestingai apžvelgdamas kambarį. Keitė matė, jog jis užfiksavo jos mėlyną lagaminą ant lovos, tada nukreipė dėmesį į šunį, kuris stovėjo tiesiai priešais jį.

— Kaip Maksas?

— Rodos, jaučiasi neblogai, — atsakė Keitė, žiūrėdama į maišelį Mitčelo rankoje. — Tikiuosi, tu ten turi pavadėlį ir antkaklį. Turėjau surišti du vonios chalatų diržus, kad ryte galėčiau jį išvesti.

— Pastebėjau. Jis atrodo taip, tarsi būtų pabėgęs iš šunų grožio salono, — pašmaikštavo ištiesdamas jai maišelį.

Tarsi potvynis grįžo prisiminimai apie juoką, kuriuo jie mėgavosi vakar, nuskandindami dalį nejaukaus svetimumo jausmo, Keitės jausto visą rytą.

— Užrakinsiu duris, — pasisiūlė Mitčelas, eidamas terasos link.

— Ten ant stalo likę daugybė maisto nuo pusryčių. Vaišinkis, — šūktelėjo Keitė jam įkandin, išvyniodama plokščią, beveik besvorį popierinį maišelį.

— Neradau parduotuvės, prekiaujančios pavadėliais, ir jau nebeturėjau laiko, tad nupirkau šituos, — paaiškino jis išeidamas laukan patikrinti ant stalo pridengtų lėkščių.

Keitė iš maišelio ištraukė du pačius neskoningiausius kaklairaščius, kokius tik jai buvo tekę matyti — vieną su palmėm, kitą su žodžiais St. Maarten, išrašytais neonine geltona spalva žydrame fone. Šyptelėjusi ji pritūpė priešais Maksą, užstodama jį nuo Mitčelo ir greitai nuimdama laikiną frotinį pavadėlį. Keitė išmoko užrišti kaklaraištį Vindzoro mazgu, kai studijuodama universitete dirbo Donovano restorane, ir jos pirštai mikliai darbavosi, sukdami kaklaraištį su palmėmis aplinkui Makso kaklą ir dar kartą kartodami procedūrą. Ji pažvelgė per petį, kaip Mitčelas pakelia dangtį nuo vieno iš pusryčių patiekalų.

— Gali vadinti mane per daug išrankiu, — pastebėjo jis, — tačiau aš atsisakau valgyti apkramtytą kumpį su kaulu.

Po kelių akimirkų ji išgirdo, kaip jis uždaro ir užrakina terasos duris, ir įgudusiu trūktelėjimu išlygino kaklaraiščių galus, tada nuo kaktos nusiėmė saulės akinius ir uždėjo juos Maksui ant galvos, tuo pat metu raminamai jį glostydama, kad šuo akinių nenusimestų.

— Nesu įsitikinusi, kad tavo sukurtas „turisto įvaizdis“ yra geriau nei mano „grožio salono įvaizdis“, — prabilo Keitė, kai Mitčelas sustojo tiesiai už jos. Apsisukusi ant kulnų, ji leido jam nekliudomai pažvelgti į Maksą.

— Kaklaraščiai bent jau lengvi, — pradėjo Mitčelas, tada susijuokė ir pažvelgė žemyn į Keitę. Jo akys buvo šiltos, o šypsena geranoriška ir supratinga. — Labai sumanu.

Keitė šypsodamasi lėtai atsistojo, jos akys buvo įsmeigtos į jį, ir ji pajuto, jog vakarykščiai kerai vėl pradeda sklandyti aplinkui. Akivaizdu, jog jis taip pat tai pajuto, nes švelniai apkabino ją per liemenį, o jo žemas balsas įgavo duslų, intymų atspalvį.