Джудит Макнот - Lemties piršlys

15 skyrius

— Veterinaro kabinetas už kelių kvartalų, — tarė Mitčelas, padėdamas jai išlipti iš laivo Kapitono Hodžeso prieplaukoje Filipsburge, šurmuliuojančiame, vaizdingame miestelyje olandiškoje Sen Marteno pusėje. — Lengvai ten nueitume, tačiau su tavo lagaminu ir šunimi geriau bus važiuoti taksi.

— Tikriausiai tu teisus... — pradėjo Keitė, tačiau suskambo jos mobilusis telefonas ir ji nutilo, kad išsiimtų jį iš rankinės ir pažiūrėtų į skambinančiojo vardą. — Man reikia atsiliepti. Palikau žinutę bendradarbiui, kad paskambintų man šituo numeriu.

— Aš paimsiu šunį, lagaminą ir surasiu taksi, — pasakė Mitčelas, jau eidamas gatvės link.

Keitė pridėjo telefoną prie ausies ir užsidengė kitą ausį ranka, tačiau eismas gatvėje ir laivų varikliai kėlė tokį triukšmą, jog galiausiai ji atitraukė telefoną nuo ausies ir maksimaliai padidino garsą.

— Nieko negirdėjau, Luisai, bet dabar jau girdžiu. Ar vakar nutiko kas nors, ką aš turėčiau žinoti?

Lėtai eidama Mitčelui iš paskos, Keitė klausėsi, kaip Luisas Kelardas dėsto vakarykštės dienos įvykius restorane: daržovių tiekėjas atvežė tik pusę jų užsakymo ir įpusėjus vakarui jų garsusis pirmasis patiekalas turėjo būti pakeistas; barmenas atsisakė parduoti daugiau alkoholio apsvaigusiam klientui, kuris iškėlė sceną ir turėjo būti išlydėtas; šįryt skambino jo advokatas, grasindamas paduoti restoraną į teismą už tai, kad padarė jo klientui gėdą; dar iki Keitei grįžtant, reikia papildyti vyno rūsio atsargas...

Keitė atsisėdo ant galinės taksi automobilio sėdynės, Maksas įšoko paskui ją, todėl ji pasislinko į sėdynės vidurį, tuo pat metu duodama nurodymus Luisui:

— Jei vėl skambins advokatas, nieko su juo nekalbėk, tik nukreipk pas mūsų advokatą. Kuris barmenas čia įsipainiojęs? — Luisui pasakius, jog tai Džimis, Keitė tarė: — Pasakyk Džimiui, jog nuo šiol būtų taktiškesnis. Tėvas man pasakojo, kad Džimis paskutiniu metu ėmė pūstis ir tėvas ketino jį atleisti. Ar kalbėjai su daržovių teikėju? Ar išsiaiškinai, kodėl mes gavom tik pusę užsakymo?

Taksi lėtai judant Krantinės gatve, iš abiejų pusių apstatyta parduotuvėmis ir pilna turistų, Keitė klausėsi likusios Luiso dėstomos bėdų litanijos ir kaip galėdama stengėsi padėti jas išspręsti, tačiau didžiąją laiko dalį ji tegalėdavo atsakyti į Luiso klausimus, užduodama savąjį:

— O ką būtų daręs mano tėvas?

Luisui baigus, Keitė jautėsi apimta panikos ir bejėgė.

— Paskambink dar kartą, kai tik išsiaiškinsi, kas nutiko mūsų daržovių užsakymui ir kodėl staiga taip sumažėjo staltiesių, — priminė ji prieš padėdama ragelį.

Keitė baigė pokalbį ir įkišo telefoną į rankinę. Tada pažvelgė į Mitčelą ir pamatė, jog jis stebi ją, iš sumišimo suraukęs tamsius antakius.

— Įsivaizduoju, kaip tave nustebino šis telefoninis pokalbis, — prabilo ji.

— Negalėjau nenugirsti. Žinojau, jog tu esi socialinė darbuotoja, o tavo tėvui priklauso restoranas. O dabar atrodo, tarsi restoranui vadovautum tu.

Keitė netvirtai įkvėpė, tačiau sugebėjo išlaikyti ramų balsą.

— Mano tėvas miręs. Jį nužudė prieš tris savaites, grįžtantį namo iš restorano. Buvo vėli naktis ir policija mano, jog tai buvęs atsitiktinis šaudymas iš pravažiuojančio automobilio, nes toks pat įvykis nutiko kaimynystėje prieš kelias dienas.

— Ir tu ketini imtis vadovauti restoranui vietoj jo, tiesa?

Keitė linktelėjo.

— Aš mečiau darbą Šeimos ir vaiko reikalų departamente, kad galėčiau imtis vadovavimo. Mokydamasi mokykloje ir universitete, pusę dienos dirbdavau restorane, tačiau anaiptol nesu tikra, jog žinau, kad sugebėsiu dirbti taip, kaip tai darė mano tėvas. Aš... — ji nutilo ir pažvelgė sau į kelius, ne iš karto supratusi, jog Makso galva ilsisi jai ant kelio, o jo susirūpinusios akys įsmeigtos jai į veidą.

Mitčelas tyliai užbaigė sakinį, kurio ji neįstengė užbaigti.

— Bijai, kad tau nepavyks.

— Siaubingai bijau, — prisipažino Keitė.

— Ar svarstei jį parduoti?

— Ne taip lengva apie tai svarstyti, kaip atrodo. Mano tėvas mylėjo tą restoraną, jam atidavė visą savo gyvenimą. Jis ir mane mylėjo, o kadangi ten praleisdavo beveik visą laiką, tai dauguma laimingų prisiminimų apie mudviejų buvimą kartu yra ten. Restoranas buvo mūsų abiejų dalis. O dabar tai viskas, kas man iš jo liko. Ir tai viskas, kas liko iš „mudviejų“. Sunku tai paaiškinti...

Nustebinta staigaus troškimo papasakoti Mitčelui apie savo gyvenimą su tėvu, Keitė ištiesė ranką ir paglostė Maksą, stengdamasi atsispirti tam impulsui. Kelias akimirkas padvejojusi, ji vogčia žvilgtelėjo į Mitčelą, beveik tikėdamasi, jog jis atrodys susimąstęs arba nuobodžiaujantis.

Tačiau jis įdėmiai žvelgė į ją.

— Pasakok, — tarė.

Keitė stengėsi parinkti gerą pavyzdį, rodantį, kodėl restoranas kelia tokius brangius prisiminimus apie jos ir tėvo gyvenimą, bet ėmė pasakoti pirmą atėjusį į galvą.

— Paprastai popietėmis, tarp trečios ir penktos valandos, restoranas būdavo uždarytas, todėl maža būdama ruošdavau pamokas atsisėdusi prie baro šalia tėvo, kol jis tvarkydavo reikalus. Jis sėdėdavo šalia, kad galėtų padėti, jei man prireiktų pagalbos. Tiesą sakant, jis tik taip galėjo būti tikras, kad aš ruošiu namų darbus. Šiaip ar taip, jis mėgo matematiką, istoriją ir gamtos mokslus, bet aš žinojau, jog negali pakęsti anglų kalbos gramatikos ir nemėgsta tikrinti mano tarimo paraidžiui. — Liūdnai šypsodamasi, Keitė užbaigė: — Aš nekenčiau atlikti namų darbų ir viskas. Todėl dienų dienom versdavau jį padėti man mokytis anglų kalbos gramatiką ir tikrinti tarimą paraidžiui, vien tik tam, kad jam atsilyginčiau.

Užuot komentavęs, Mitčelas kilstelėjo antakius, tyliai ragindamas pasakoti toliau. Šiek tiek nustebusi, jog jis atrodo nuoširdžiai susidomėjęs, Keitė mėgino prisiminti dar ką nors.

— Kai buvau ketvirtoje klasėje, — prabilo ji po akimirkos, — nusprendžiau, jog noriu čiuožykloje mokytis čiuožti ratukinėmis pačiūžomis. Mano tėvui nepatiko vaikai, kurie ten trynėsi, todėl jis, užuot leidęs, užrašė mane į baleto būrelį du kartus per savaitę, nors aš visai nenorėjau lankyti baleto pamokų. Kitą dieną po to, kai pradėjau lankyti baleto pamokas, baleto mokykla sudegė iki pamatų — aš prie to visiškai neprisidėjau, jei tu taip pamanei.

— Tokia prielaida man net nešovė į galvą, — atsiliepė Mitčelas.

Keitė suprato, jog jis kalba visiškai rimtai, ir užgniaužė juoką, suvokusi, jog jis įsitikinęs, kad ji buvo angelėlis, o ne pasiutęs vaikiščias, kokia iš tiesų ir buvo.

— Kai baleto mokykla sudegė, iki artimiausios reikėję važiuoti autobusu, o aš žinojau, jog tėvas niekada neleis man važiuoti autobusu, taigi zyziau ir zyziau, kaip man gaila baleto mokytojos ir kokia aš nusivylusi, kad nebegalėsiu lankyti baleto pamokų...

— Ir? — paragino Mitčelas, kol Keitė juokdamasi įkvėpė.

— Ir tada mano tėvas pakvietė baleto mokytoją vesti pamokas restorane. Dieve, buvo taip juokinga matyti, kaip jis stengiasi nesiraukyti, kai dukart per savaitę trisdešimt balerinų klostytais sijonėliais darydavo piruetus jo restorano salėje, o tris šimtus svarų sverianti moteris bombarduodavo jo senovinį fortepijoną.

Keitė nutilo, šypsojosi... galvojo apie gimtadienio šventes, kurias Donovano restorane jai keldavo tėvas. Matydama, jog Mitčelas laukia, kol ji papasakos daugiau, Keitė kalbėjo toliau:

— Kiekvienais metais per mano gimtadienį jis restorane iškeldavo didžiulį „vakarėlį-siuprizą“ ir sukviesdavo visus mano klasės draugus. Jis visą restoraną išpuošdavo balionais, užsakydavo gražų tortą — visada šokoladinį su rožiniu glajum, nes aš mergaitė. Kelias savaites prieš tai jis vis stengdavosi mane apgauti, kad neketina rengti jokio vakarėlio. Sakydavo, jog išnuomojo salę kažkam kitam, nes mums reikia pinigų, arba aiškindavo tądien turįs būti kažkur kitur. Jis norėdavo, kad aš nustebčiau, kai grįžusi iš mokyklos įeidavau į restoraną ir rasdavau visus ten susirinkusius.