Джудит Макнот - Lemties piršlys

Mitčelas pasilenkė į prieki ir pasakė apsauginiui savo pavardę. Vartai atsivėrė, taksi įvažiavo vidun ir dar kartą pasuko, o Keitė aiktelėjo iš malonumo, metusi pirmą žvilgsnį į jų kelionės tikslą: prašmatnus keturių aukštų Viduržemio jūros stiliaus viešbutis buvo prisiglaudęs įkalnėje, stūksančioje virš Karibų jūros, o kelios eilės akmeninių laiptų su balkonais vedė žemyn į ilgą, nuošalų pusmėnulio formos paplūdimį su švariu baltu smėliu. Padavėjai bėgiojo laiptais aukštyn žemyn, nešiodami padėklus su maistu ir gėrimais besideginantiems paplūdimyje — juos užstojo dideli žydri paplūdimio skėčiai, pritvirtinti prie šezlongų.

— Kokia nuostabi vieta! — sušuko Keitė.

Durininkas atidarė jai dureles ir Keitė išlipo iš taksi, atlošdama galvą, kad pažiūrėtų į viešbutį. Stogas buvo dengtas žydromis čerpėmis, o pastatas baltai nutinkuotas, su grakščiai suapvalintais atvirais balkonais, puošiančiais jo fasadą, ir kiekvienoje pusėje su daug didesniais uždaraisiais balkonais.

Viduje vestibiulis buvo vėsus ir elegantiškas, su nugludintomis akmeninėmis grindimis ir stiklinėmis durimis, atsiveriančiomis į restoraną balkone įkalnėje. Keitė ir Mitčelas praėjo pro šveicoriaus staliuką, prie kurio pora tarėsi dėl nardymo įrangos ir burlaivio, bet kai Mitčelas pro liftus nuėjo stalo su užrašu „Svečių registracija“ link, Keitė nesuprasdama žvilgtelėjo į jį.

— Aš dar neužsiregistravęs, — paaiškino jis.

— Argi tu ne čia apsistojęs?

Jis papurtė galvą.

— Aš gyvenu draugo laive, tačiau pamaniau, jog čia mums abiem bus patogiau.

Užuot ėjusi kartu prie registratūros, Keitė mostelėjo į kėdžių eilę šalia liftų, kurių viduryje stovėjo stalas su krūva viešbučio lankstinukų.

— Aš palauksiu štai ten.

Mitčelui nužingsniavus registratūros link, iš vienos vestibiulyje esančios parduotuvės pasirodė dvi labai žavios moterys. Abi pažvelgė į Mitčelą, nustojo juoktis ir atsisuko jį nužiūrinėdamos. Jos susilaikė nuo komentarų, kol priartėjo prie liftų, kur sėdėjo Keitė.

— Argi jis ne pats gražiausias vyras, kurį kada nors esi mačiusi? — tarė viena jų kitai.

— Tokius vadina dievaičiais ! — pagarbiu balsu su prancūzišku akcentu pritarė jos draugė, tada apsisuko, kad dar kartą į jį pažvelgtų.

Keitė automatiškai pasekė jų žvilgsnį. Mitčelas stovėjo prie registratūros, pasirašinėdamas įprastas formas. Iš nugaros jo pečiai atrodė jardo pločio, pamanė Keitė, bet tada ji staiga suvokė kitą dalyką, kuris išvaikė mintis apie jo vyrišką stotą: „Dievaitis“ nepasiėmė lagamino!

Vienintelis paaiškinimas, jai toptelėjęs į galvą, buvo tas, jog Mitčelas nusprendė būti nuogas su ja iki tol, kol rytoj reikės išsiregistruoti, ir nuo šios išvados Keitei susuko pilvą. Vakar vakare jis aiškiai jai pasakė pasiimti gražių apdarų, nes norės nusivesti ją į kazino, tačiau pats nepasiėmė jokių drabužių, net maudymosi kostiumo...

Tikriausiai todėl, kad paplūdimys ir baseinas čia buvo nudistų!

Buklete, kurį ji skaitė važiuodama taksi, kai kurie paplūdimiai prancūziškojoje salos dalyje buvo nudistų, o viešbutis neabejotinai stovėjo toje dalyje. Nuo perspektyvos atsidurti nuogalių paplūdimyje, jau nekalbant apie pačios buvimą jame nuogai, Keitei nugara aukštyn žemyn pradėjo bėgioti siaubo šiurpuliukas ir ji vėl susmuko kėdėje. Ji niekaip negali vaikščioti nuoga ar net pusnuogė nepažįstamų žmonių akivaizdoje. Ji tiesiog negali.

Mitčelui baigus registraciją ir einant jos link, jį sulaikė viešbučio valdytojas.

— Aš taip džiaugiuosi, kad galėjau jums parūpinti numerį, kurį išsirinkote, pone Vajatai, — prabilo valdytojas, ketindamas paspausti ranką. — Prireikė šiek tiek takto, bet kita šalis buvo labai patenkinta jūsų pasiūlymu. Tiesą pasakius, jiems nepaprastai palengvėjo.

Keitė matė, kaip Mitčelas nerūpestingai įkišo ranką į kišenę, prieš ištiesdamas ją valdytojui, ir išsiblaškiusi svarstė, kokia pinigų suma perėjo iš rankų į rankas šio paspaudimo metu. Tada ji susimąstė, koks pasiūlymas buvo pateiktas ir kas buvo ta „kita šalis“.

— Dydrikas viršuje, laukia jūsų, — tęsė valdytojas. — Jis jau pasirūpino visais jūsų poreikiais.

Keitė tikėjosi, jog į tuos poreikius įėjo ir keletas drabužių bei maudymosi kostiumas Mitčelui. Ta mintis buvo tokia neįtikėtina, net absurdiška, ir Keitė nuleido akis žemyn, kad paslėptų nervingą kikenimo priepuolį. Po akimirkos tiesiai prieš jos nosį pasirodė Mitčelo batai.

— Pasirengusi? — paklausė jis.

Keitės žvilgsnis nuslydo aukštyn jo kojomis, siauru liemeniu, juodais marškiniais, dengiančiais raumeningą krūtinę ir plačius pečius, ir galiausiai susidūrė su jo įdegusiu veidu ir skvarbiomis mėlynomis akimis.

— Kokiais tavo poreikiais Dydrikas pasirūpino? — paklausė Keitė stodamasi, negalėdama užgniaužti juoko.

Jo veido išraiška sušvelnėjo, išvydus jos šypseną:

— Tikiuosi, jog tai pietūs.

18 skyrius

Mitčelo pasirinktas numeris pasirodė esantis viršutiniame viešbučio aukšte, koridoriaus gale. Vienos iš jo dvigubų durų buvo šiek tiek pravertos, o kukli lentelė ant sienos šalia bylojo, jog tai prezidentinis numeris.

Mitčelas plačiai atidarė jai duris ir Keitė, praėjusi pro jį, įžengė į erdvų prieškambarį, tada pasuko kairėn ir neteko žado. Išorinės puošnių apartamentų sienos buvo vien tik iš stiklo, o pro jas į vakarus ir į šiaurę atsivėrė nuostabi Karibų panorama. Kiliminė danga buvo tokio pat žalsvai melsvo atspalvio, kaip ir jūra, baldai daugiausia balti, o didelės vazos su vešliomis atogrąžų gėlėmis margino kambarį spalvomis.

Šalia prieškambario stovėjo kvadratinis valgomasis stalas su šešiomis kėdėmis. Pačiame centre, atsukta į langus, puikavosi didžiulė lova, uždengta balta pūkine antklode ir su kalnu pagalvių. Ji buvo pastatyta taip, kad svečiai galėtų gulėti lovoje ir žiūrėti į Karibų jūrą. Prislopintas apšvietimas lubų skliautuose atspindėjo lovos kontūrus, užliedamas ją blankia šviesa. Šviesos įmontuotos taip, kad gulintieji lovoje galėtų matyti save... Keitė atitraukė žvilgsnį nuo lovos ir žengė kelis žingsnius į priekį.

Už lovos, priešais langus kitoje kambario pusėje, stovėjo kelios baltos sofos ir krėslai, nukrauti apvaliomis pagalvėmis ir sustatyti U forma, kad visi žvelgtų į Karibų jūrą.

— Neapsakoma, — tarė Keitė.

— Džiaugiuosi, kad tau patinka, — atsiliepė Mitčelas, eidamas didelio uždaro balkono link, iš kur atsivėrė vakarinė apartamentų pusė. Ten prie stalo po žydru skėčiu stovėjo vyras (Keitės manymu, Dydrikas) ir į taures pylė vyną.

— Pasižvalgyk kelias minutes, kol aš išsiaiškinsiu, ar Dydrikas pasirūpino maistu.

— Kalbi, lyg būtum išbadėjęs, — paerzino jį Keitė.

Mitčelas atsisuko ir Keitė pajuto stiprią gundymo jėgą, kurią skleidė šilta balta jo šypsena ir tiesus žvilgsnis.

— Mano apetitas labai didelis, Keite.

Buvo visiškai aišku, ką jis norėjo pasakyti, ir visas Keitės kūnas įsitempė — nervingai ir tuo pačiu metu laukdamas. Važiuojant taksi jis buvo toks susirūpinęs ir santūrus, jog ji pradėjo svarstyti, ar jam nekilo dvejonių dėl permiegojimo. Tačiau po šios jo pastabos jau pradėjo galvoti, ar neketina pietauti su ja lovoje, kad sutaupytų laiko. Pagaliau supratusi, jog stovi lyg įkalta, Keitė lėtai nužingsniavo jam iš paskos.

Šalia atidarytų balkono durų stovėjo didelis baras su keturiomis kėdėmis. Sienoje, baro dešinėje, buvo arkinis įėjimas į vonios kambarį su nuostabia sienų mozaika, vaizduojančia salos peizažą. Kambario viduryje, po kupolo formos stoglangiu, keturi laipteliai vedė į didžiulę grindyse įleistą vonią, išklotą mozaikinėmis plytelėmis ir apsuptą kolonų. Dušas, kuriame lengvai tilptų keturi ar penki žmonės, iš trijų pusių buvo atitvertas stiklo, o ant sienos įvairiame aukštyje kabojo dušų galvutės su daugybe čiaupų.