Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Na, jis pernelyg gražus, kad priklausytų vyrui, kuris taip pat yra geras, su charakteriu ir... daugiasluoksnis. — Pritrūkusi žodžių ir paaiškinimų, Keitė pateikė vienintelį pavyzdį, kokį galėjo sugalvoti. — Geriausias būdas iliustruoti tai, ką bandau pasakyti, yra štai kas... — Iškėlusi rankas delnais į viršų, ji kreivai nusišypsojo ir tarė: — Pažvelk į mus dabar. Mes esam viešbučio kambary, šnekamės apie seksą ir aptarinėjant tai, tarsi būtume seni draugai. Be jokio pykčio ar apsimetinėjimo sprendžiame, jog mums nederėtų permiegoti.

Užbaigusi Keitė laukė jo pritarimo.

Susimąstęs ir primerkęs akis, Mitčelas lėtai linktelėjo, tarsi darydamas išvadą, kuri jį nustebino ir iš dalies suerzino.

— Tai kai ką mes sprendžiame?

Kadangi atrodė, jog klausimą jis užduoda sau pačiam, Keitė nematė jokio reikalo į jį atsakinėti. Be to, šiomis aplinkybėmis tai nebuvo paprastas klausimas, o ji jau pristigo protingų ir racionalių atsakymų. Užuot atsakiusi, atsistojo ir nužingsniavo prie balkono durų.

— Kadangi aš neapgavau savo draugo, — nerūpestingai prabilo ji, — ir nė vienas iš mūsų nepadarėme nieko, dėl ko vėliau apgailestautume, kodėl mums neužsiėmus tuo, ką du naujai iškepti draugai turėtų daryti tokioje puikioje saloje — eikim pasižvalgyti. Kai aš grįšiu į Čikagą, o tu ten, kur turi būti, galėsime siųsti vienas kitam atvirukus iš kitų mūsų aplankytų vietų ir rašyti, pvz. „Pameni tą žavingą kavinukę Sen Martene?“ Baigus ekskursiją, galėtum mane pavėžėti iki veterinaro kabineto, jei neprieštarauji. Aš pasiimčiau Maksą ir parsivežčiau jį į Angiliją.

Kai po kelių akimirkų Mitčelas nieko neatsakė, Keitė pažvelgė per petį ir pamatė, jog jis nepajudėjo iš vietos. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs petimi į langą, o rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, tik dabar jis žiūrėjo į ją suraukęs antakius. Ji stebėjo jo dailius, paslaptingus bruožus, tačiau negalėjo įžvelgti net užuominos, apie ką jis mąsto.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti? — pasiteiravo ji nedrąsiai.

Jis linktelėjo.

Neįstengdama užduodama klausimą žiūrėti jam į akis, Keitė nusisuko į balkoną ir išsiblaškiusi trynė rankas.

— Ar tu nusivylęs, kad vakar tarp mūsų nebuvo tikrosios magijos? Kad viską lėmė tik aplinka ir tinkamas momentas?

Jam iškart neatsiliepus, Keitė metė žvilgsnį per petį. Jis jau nebežiūrėjo į ją, galvą buvo nuleidęs žemyn ir šiek tiek į dešinę, tarsi tyrinėdamas kilimą.

— Ne, — trumpai burbtelėjo, tada pakėlė galvą ir pažiūrėjo tiesiai į ją. — Ne, — pakartojo.

Suvokimas trenkė Keitei tarsi fizinis šokas gavus elektros smūgį. Ji suprato labai aiškiai, tarsi būtų tai pasakęs, ji žinojo, jog tai tiesa, ir iš nuostabos atsisuko į jį.

— Tu nesi nusivylęs, kad nebuvo magijos, nes tu ir nenorėjai, kad ji būtų, ar ne?

— Tai tu pavartojai terminą magija apibūdindama praėjusį vakarą, ne aš, — tarė jis, pakeisdamas dykinėjančią pozą. Eidamas jos link, Mitčelas nekantriai išdėstė savo požiūrį į realybę:

— Aš netikiu magija ar magiškais žmogaus gyvenimo įvykiais. Aš taip pat netikiu pasakomis, stebuklais, kerais, raganystėmis, fėjomis ar nykštukais.

— Neprisišnekėk, — pabandė šmaikštauti Keitė.

Jai pajuokavus, įtampa jo veide šiek tiek sumažėjo.

— Juk iš tikrųjų tu netiki tomis nesąmonėmis, tiesa?

Nusivylimas, kurį anksčiau jautė Keitė, virto skausmu, nes dabar suvokė, jog jis patenkintas šiandienine jų situacija ir iš dalies netgi tyčia ją sukėlė. Stengdamasi išlaikyti abejingą toną, ji tarė:

— Dabar jau nebesvarbu, kuo aš tikiu.

— Įsivaizduok, kad svarbu.

— Gerai, aš netikiu Kalėdų seneliu ar velykiniu kiškučiu. Bet aš atpažįstu magiją, kai ją pajuntu, o vakar aš ją pajutau. Aš nusiteikusi pripažinti, kad ne tu buvai jos priežastis, tačiau...

Jis tyčiodamasis ją nutraukė:

— Spėju, kad mėginsi mane įtikinti, jog tarp tavęs ir tavo draugo advokato yra magijos ?

Keitė surimtėjo.

— Pirmiausia aš niekuo nesistengiu tavęs įtikinti. Antra, jei atsakymas į tavo klausimą būtų „taip“, vakar aš nebūčiau leidusi su tavim vakaro ir dabar čia nebūčiau. Trečia, ir visų svarbiausia, daugiau apie jį neužsimink, — griežtai įspėjo ji. — Tu neturi jokios teisės jį aptarinėti, aš taip pat.

Šis pirmą kartą pasireiškęs draugo gynimas įspėjo Mitčelą, jog jis priėjo ribą ir stovi pavojingai arti baisios bedugnės krašto. Ji turėjo pernelyg daug išdidumo ir savigarbos, kad sutiktų su tuo trupučiu, kurį jis ketino pasiūlyti. Ji norėjo magijos, o be jos ketino likti ištikima savo draugui. Tiesą sakant, ji jau buvo apsisprendusi likti su draugu.

— Svarbu tai, — tęsė ji maloniu atsiprašomu balsu, nežiniomis nustumdama jį į bedugnę, — jog tu atsisakai patikėti magija, o aš atsisakau ja netikėti. Ir tai yra praraja, kurios mes negalim įveikti. Nei šiame kambaryje, nei kur nors kitur.

Mitčelas pasijuto skrodžiantis orą, nustumtas nuo bedugnės krašto gražios jaunos raudonplaukės angelo veidu su užsispyrusios airių maištininkės išdidumu. Tačiau netgi tada jis vyriškai pamėgino atgauti pagrindą po kojomis ir sustabdyti kritimą pasiūlydamas:

— Kodėl mums nenuėjus į lovą ir nepažiūrėjus, kas atsitiks ten?

Ji papurtė galvą ir nusišypsojo savąja Monos Lizos šypsena.

— O kam? Kad mėginčiau priversti tave pajusti magiją, o tu tuo metu bandytum įrodyti, jog jos nėra? Vienas tokios magijos nesukursi. Tam reikia dviejų. Tau neišvengiamai pasiseks ir aš liksiu nusivylusi. Jei man lemta nusivilti, — prisipažino ji švelniai ir atvirai, — nenoriu, kad tai nutiktų būnant su tavimi. Nežinau, kodėl, tačiau man tai labai svarbu. — Ji nusisuko ir žengė pro balkono duris, išeinančias į jūros pusę. — O dabar eikim pasivaikščioti ir pabandykim truputėlį geriau pažinti vienas kitą prieš man paimant Maksą ir grįžtant su juo į Angiliją. Aš palauksiu čia, jei tu norėtum persirengti.

Mitčelas vėl šiurpiai pajuto atsinaujinusį kritimą, kupiną pojūčių, kaip jo skrandis susisuka į mazgus, o ausyse stūgauja vėjas. Ilgai ir raminamai įkvėpdamas, jis žvelgė į grakščią nugarą moters, kuriai leido taip su savim pasielgti. Mitčelas atgavo pusiausvyrą ir vėl pajuto žemę po kojomis. Balkone stovėjo nepaprasta airė mergina, suvirpinusi jam širdį, užkaitinusi kraują ir privertusi juoktis. Ji buvo aistringa ir miela, nuoširdi ir protinga, išdidi ir nenuspėjama. Ji giedojo chore, šypsojosi kaip angelas ir rūpinosi bjauriais benamiais šunimis, turinčiais blusų. Ji buvo pasaka. Ir jis buvo...

Pakerėtas.

Prieidamas jai iš už nugaros, Mitčelas apglėbė ją rankomis ir prisitraukė jos nugarą sau prie krūtinės.

— Sukomplikuokim viską, Keite, — tarė jis su šypsena balse.

— Dėkoju už pasiūlymą, — mandagiai atsiliepė ji, — bet geriau palikti viską taip, kaip yra.

Nekreipdamas į tai dėmesio, Mitčelas prisispaudė lūpomis jai prie pakaušio ir sušnibždėjo:

— Kalbėk savo burtažodžius ir išsitrauk amuletus, gražioji ragana. Pradėk skleisti savo kerus.

— Prašau liautis arba, nepaisant visko, mes neliksim draugai, — įspėjo ji.

— Mes jau esam draugai, — sumurmėjo jis, slinkdamas lūpomis jos ausies link. — O netrukus tapsim meilužiais.

Ji suvirpėjo nuo jo kvėpavimo į ausį, tačiau nesutiko nusileisti.

— Aš sakiau tau, kad nenoriu.

— Ne, nori, ir aš noriu. Apkabink mane ir apgaubk mus magija. Aš negaliu to padaryti be tavęs.