Джудит Макнот - Lemties piršlys

— O, dėl Dievo meilės! — sušuko ji. — Ką tu manai...

Nuo švelnaus įtikinėjimo Mitčelas perėjo prie atkaklaus veiksmo ir ranka uždengė burną, nespėjus jai užbaigti.

— Keite, — įspėjo jis žemu, nepermaldaujamu balsu, — ateinančią valandą vieninteliai garsai, kuriuos aš noriu iš tavęs girdėti, yra dejonės iš malonumo ir žodžiai taip, dar ir prašau.

Mitčelas šiek tiek atitraukė ranką ir ji šūktelėjo:

— Liaukis!

— Neteisingas žodis, — tarė Mitčelas ir apsuko ją aplinkui. — Pažvelk į mane, Keite.

Žalios akys, susierzinusios ir nepatiklios, rūsčiai žiūrėjo į jį iš po grakščių rusvų antakių, niūriai ir įspėjamai surauktų.

Mitčelas atkreipė dėmesį į jos veido išraišką ir rūpestingai sušvelnino toną.

— Aš stengiuosi prisipažinti klydęs. Iš tiesų vakar vakare aš jutau tuos pačius dalykus kaip ir tu. Ir tu žinai, jog aš juos jutau.

Žiūrėdama į jo kobalto spalvos akis, klausydamasi kiek prikimusio baritono, Keitė jautė, jog jis sako tiesą ir leidžia praskleisti dar vieną savo „sluoksnį“ ir jos širdis stipriai suspurdėjo. Tolimesnis jo paaiškinimas buvo toks pat atviras:

— Visi tie liūdesį keliantys dalykai, kurių prikalbėjau prieš kelias minutes, iš esmės buvo mano prieštaringo troškimo apsaugoti tave nuo manęs rezultatas.... — jis stabtelėjo, palenkė galvą į šoną ir, akimirką pagalvojęs, ironiškai pripažino. — Tiesą pasakius, galėjo būti priešingai.

Iš visų jėgų stengdamasi nesusijuokti, Keitė prikando lūpą ir greitai nukreipė žvilgsnį į jo petį, tačiau žiūrėjimas į šoną nepadėjo. Ją taip beviltiškai prie jo traukė, jog išsigelbėjimo nebuvo. Stebėdamasi savo bejėgiškumu, ji lengvai papurtė galvą. Matyt, Mitčelas šį judesį klaidingai suprato kaip ženklą, jog ketina nepritarti jo žodžiams, ir griežtai ją įspėjo:

— Ne neįeina į priimtinų žodžių sąrašą, kurį tau nurodžiau.

Blaškydamasi tarp džiaugsmo ir švelnumo, Keitė pasidavė. Šypsodamasi jam į akis, uždėjo delnus jam ant krūtinės ir švelniai atsidusdama tarė žodį, kurio nebuvo sąraše:

— Mitčelai...

Pastebėjo, jog taip ištarus jo vardą, Mitčelo akyse blykstelėjo pasitenkinimas.

— Gali įtraukti šitą žodį į savo sąrašą.

Pasistiebusi ant pirštų galų, iš džiaugsmo švytinčiomis akimis ir drebančiu nuo prabundančio geismo balsu, Keitė apsivijo rankomis jam aplink kaklą.

— Prašau, — sušnibždėjo ji, o jos lūpos beveik lietė jo.

— Puikus pasirinkimas, — pareiškė Mitčelas ir palietė jos lūpas lengvu, jaudinamu bučiniu.

— Dar, — sumurmėjo Keitė, kai jis atitraukė lūpas.

— Dar geresnis pasirinkimas, — šyptelėjęs pasakė Mitčelas, ir tvirtai suspaudė ją glėbyje, nusiteikęs neskubėdamas mėgautis ir tyrinėti jos lūpas. Per kelias minutes jo atsipalaidavimo nuotaika virto tikru alkiu.

Be jokio pasipriešinimo nuvedė ją prie lovos krašto, paleido, o pats tuo metu nusivilko marškinius. Numetęs juos ant grindų, ištiesė rankas, kad padėtų jai nusivilkti marškinėlius, tačiau ji nusišypsojo ir lengvai papurtė galvą, tarsi norėdama tai padaryti pati. Ji išsitraukė marškinėlius iš kelnių, sugriebė juos už krašto ir nusitraukė per galvą. Dabar stovėjo priešais jį su balta nėriniuota liemenėle ir Mitčelas juto, jog taip pat šypsosi jai — šilta, žaisminga šypsena, persmelkta iššūkio.

Jis atitraukė žvilgsnį nuo jos žalių akių, o rankomis ėmėsi savo diržo.

Prieš išsinerdama iš džinsų, Keitė turėjo nusispirti sandalus, todėl pasilenkė prie jų. Prieš jos akis ant žemės nukrito jo kelnės ir trumpikės. Drebančiais pirštais Keitė susikaupusi atsisegė vieną sandalą, paskui kitą. Ji nusispyrė batus ir pradėjo tiestis. Pusiaukelėj jos žvilgsnis nuslydo jo standžia varpa ir ji skubiai nusuko akis į šalį. Žiūrėjimas į jo nuostabią krūtinę mažiau veikė nervus nei pirmą kartą matomas jo nuogų klubų vaizdas. Jo rankos pakilo prie jos pečių, nykščiai nusmaukė žemyn liemenėlės petnešėles, palikdami jas kaboti ant rankų, kol jis apkabino ją per nugarą ir atsegė liemenėlę taip laisvai, tarsi būtų atsegęs ne vieną.

Taip galvodama, ji pakėlė akis į jį ir pamatė, kaip jo veidu perbėgo nuovoki išraiška. Tada jis nuleido vokus ir nutraukė liemenėlę nuo jos rankų ir krūtų. Keitė išlipo iš džinsų ir jis lėtu, ilgesingu žvilgsniu drąsiai ją nužvelgė, apžiūrėdamas jos krūtinę, liemenį ir pilvuką, o paskui žemyn prie garbanotų plaukelių tarp jos šlaunų. Ji dažnai nujausdavo, ką jis galvoja. Taip ir dabar — suprato, jog jis tikisi, kad ji taip pat jį įvertins, tačiau, nors ir buvo pasirengusi liesti ir būti liečiama, nebuvo visiškai pasirengusi sąmoningai pažvelgti į tai, ką prieš kelias akimirkas netyčia pamatė.

Kai jis galiausiai ištiesė ranką jos link, jo balsas buvo žemas ir tvirtas, tačiau jis prisilietė ne ten, kur, jos manymu, norėjo prisiliesti. Jis paėmė ranka jai už smakro ir kilstelėjo aukštyn.

— Ar tu droviesi? — pasiteiravo jis.

Ji drąsiai pažvelgė jam į akis ir atsakė:

— Ne, tiesiog truputį... abejoju.

Jis klaidingai suprato, ką ji norėjo pasakyti.

— Net negalvok dabar apie abejones.

Keitė prikando lūpas, kad paslėptų šypseną, uždėjo delnus jam ant krūtinės ir, jo rankoms ilsintis ant jos liemens, pradėjo. Jos rankos lėtai nuslydo viršun prie jo spenelių, tada ji išskėtė pirštus ir lėtai nučiuožė jais žemyn, tuo pat metu stebėdama, kaip jo akyse sukrauti laužai pradeda degti.

— Abejoju ne dėl to, — sušnibždėjo ji.

Jie stovėjo nuogi, veidu vienas į kitą. Jos krūtys buvo gražios — nedidelės, bet pilnos, ir ranka kildamas virš jos juosmens, Mitčelas iš malonumo užsimerkė, jausdamas pirštais jos odą. Pasiekęs spenelį, jis praskėtė pirštus ir sugriebė jį. Jis spaudė vis stipriau, kol išgirdo jos pirmąjį aiktelėjimą iš malonumo.

Jos rankos slinko jo pečiais, o švelniomis lūpomis tuo metu prisiglaudė prie jo burnos ir visiškai prisispaudė prie jo kūno.

Tingus pasitenkinimas, apėmęs prieš kelias akimirkas, prasiveržė gryno geidulio srautu ir Mitčelas apkabino ją rankomis, pasisukęs visu kūnu, parvertė juos abu ant lovos. Jo klubai nusileido tiksliai šalia gundančių garbanotų plaukelių tarp jos šlaunų, o jo rankos grįžo prie jos krūtų. Pažvelgė į jį, aistringai ir linksmai, jos akys šiltai jam šypsojosi. Jis negalėjo patikėti, kokį malonumą jautė vien žiūrėdamas į jos veidą ir žinodamas, jog ji žiūri į jo.

Jos rankos lėtai glostė jam nugarą ir sėdmenis, tvirtai laikydamos prisiglaudusį prie jos. Ji išskėtė kojas ir jis priminė sau, jog dar per anksti, preliudija dar tik prasidėjo. Tačiau leido savo kūnui prisiliesti prie vartų į ją, patirdamas malonumą pajutęs, jog ji jau drėgna. Jis vos vos įsiskverbė į ją, lengvai šypsodamasis iš jos miglotos veido išraiškos. Mitčelas pakėlė rankas prie jos plaukų. Panardino pirštus juose ir, priglusdamas lūpomis prie jos lūpų, lėtai, atsargiai privertė jas prasiskirti, plačiai jas atverdamas, o tuo metu pakėlė klubus ir privertė ją pačią plačiai atsiverti. Jis ketino įslinkti dar truputėlį giliau į tą ankštą, jį gaubiančią šilumą, tačiau tada ji tvirčiau suspaudė jo sėdmenis, išrietė klubus, kiek tik leido jo svoris, ir sušnabždėjo įsakmų, troškimu persmelktą Prašau.

Jis atsitraukė, sąmoningai nepaklusdamas kvietimui.

— Prašau...

Jis užvaldė ją, visu ilgiu panirdamas į jos išsirietusį kūną, ir jo paties kūnas nevalingai pradėjo judėti, užkariaudamas ją ir priversdamas judėti kartu. Sutelkęs paskutinius valios likučius, jis apsivertė ant nugaros, pasodindamas ją raitomis ant šlaunų, kad abu šiek tiek sulėtintų greitį. Delnais atsirėmusi į jį, Keitė atsisėdo, o jos sutaršyti plaukai krito į šonus. Ji pradėjo judėti virš jo tokiu ritmu, kuris tapo jo kvėpavimo, jo kraujo tekėjimo venomis dalimi. Jis būtų galėjęs toliau teikti jai malonumą, įsismelkdamas giliau į jos kūną, tačiau ji pakėlė galvą ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis, atrodydama tokia pat susijaudinusi, kaip ir jis, tačiau šiek tiek sutrikusi.