Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau, — jam už nugaros tarė Keitė.

Mitčelas išsitiesė ir atsisuko, jo šypsena virto plačiu pritarimo šypsniu. Užsivilkusi trumpą prigludusią suknelę be petnešėlių iškarpytu korsažu, apsiuvinėtu nėriniais, ir apsiavusi prašmatnias basutes aukštais kulniukais ir plonais dirželiais, Keitė Donovan buvo nuostabių formų, švytinčios odos, vešlių plaukų ir ilgų ilgų kojų svajonė. Jo žvilgsnis vėl įsmigo į jos kojas ir Mitčelas atlošė galvą, šypsodamasis dėl savo stulbinamos reakcijos matant jos kojas, kurios, labai tikėtina, buvo pačios gražiausios, kokias jam kada nors teko regėti.

— Ar tu šypsaisi dėl to, kad aš atrodau stebėtinai gražiai, ar kažkas negerai mano suknelei? — pašmaikštavo ji, tačiau atrodė šiek tiek sunerimusi.

— Šypsausi, nes ką tik supratau, jog tavo nuostabios kojos, — ironiškai atsakė Mitčelas, — iki šiol nebuvau jų matęs.

— Nešiojausi jas abi ir anksčiau, — pajuokavo Keitė. — Tiesą sakant, aiškiai prisimenu, jog abi turėjau mums būnant lovoje.

— Lovoje aš buvau per arti, kad pamatyčiau visą vaizdą.

Ji priėjo ir atsuko nugarą.

— Gal užtrauksi užtrauktuką iki galo? — paklausė ji, patraukdama plaukus. — Negaliu pasiekti.

Praeityje Mitčelas daugybę kartų lygiai taip padėjo ir kitoms moterims, tačiau dabar, žvelgdamas į nuogą Keitės kaklą, jautė artumą ir malonumą ir tie jausmai jį stebino. Kai, radęs užtrauktuką, užtraukė iki pat viršaus, Keitė dar kartą pasišaipė iš jo žavėjimosi kojomis.

— Leisk, atspėsiu, — pasakė ji, — tu esi kojų vyras, tiesa?

Paprastai Mitčelas be jokių dvejonių ar pašalinių minčių būtų atsakęs „taip“, tačiau dėl kažkokios sunkiai suvokiamos priežasties šįkart klausimas atrodė visiškai netinkamas, ypač užduotas jos. Apglėbdamas ją rankomis per pečius, Mitčelas palenkė galvą ir pabučiavo ją į skruostą.

— Dabar apie tai nekalbėkim, — sušnibždėjo jis.

Keitė lėtai apsisuko ir pažvelgė į jį. Jis neatsakė į klausimą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tuoj pat pasigailėjo paklaususi — ji nenorėjo žinoti, kurioms moters kūno dalims jis neabejingas. Tiesą sakant, šią akimirką norėjo tikėti, jog jis neabejingas jai visai.

— Puikus atsakymas, — tarė ji šypsodamasi.

— Ir man taip pasirodė.

Kazino, į kurį jie važiavo, buvo olandiškojoje salos dalyje. Tai buvo didelis privatus klubas, kurio nariai kalbėjo daugybe įvairiausių užsienio kalbų, o statomos sumos labai didelės. Pakeliui Mitčelas apibūdino kazino kaip pasižymintį „europietiška atmosfera“, kuri, kaip dabar suprato Keitė, pasireiškė elegantiška, rafinuota ir švelniai apšviesta aplinka. Tokia atmosfera puikiai jam tinka, pamanė Keitė. Vilkėdamas nepriekaištingo kirpimo pilką kostiumą, tamsiai pilkus marškinius ir šviesiai pilką kaklaraištį, jis įkūnijo elegantišką rafinuotumą ir ramų pasitikėjimą savimi.

Vienintelis panašumas tarp jos lankytų kazino valstijose ir šio buvo tai, jog lošimas ir ten, ir čia buvo legalus. Tiesą pasakius, tokius kazino ji buvo mačiusi tik filmuose, nufilmuotuose tokiose vietose kaip Monakas.

Stengdamasi neatrodyti taip, tarsi niekada nebūtų buvusi panašioje vietoje ar tarp tokių žmonių, Keitė nužvelgė bakaros ir ruletės stalus, apsėstus turtingų vyrų, priešais save pasidėjusių dideles žetonų krūvas, ir gerai išsilaikiusių moterų, nuo brangakmenių blizgančiais kaklais ir riešais.

— Ar ieškai ko nors konkretaus? — pasiteiravo Mitčelas.

— Taip, — atsakė Keitė, mesdama į jį besišypsantį žvilgsnį, — Džeimso Bondo.

— Šįvakar turėsi pasitenkinti manimi.

— Galiu, — nedvejodama sutiko ji ir jis šyptelėjo.

— Iš tiesų aš klausiau, kuris žaidimas tau labiau patinka, — paaiškino Mitčelas, užgniauždamas vaikišką norą apkabinti ją eidamas.

— Man patinka bet koks žaidimas, kurį žaisdama galiu išlošti pinigų.

— Tokiu atveju mums jau reikia eiti, — pajuokavo jis.

— Tiesą sakant, man labai sekasi lošti kortomis, — atvirai prisipažino Keitė. — Lošimo automatai taip pat mane mėgsta. Ir kauliukai dažnai būna labai draugiški.

— O kaip sekasi Akis?

— Įvairiai.

Jie susirado dvi kėdes prie stalo, prie kurio lošė Akį, ir nors Keitė viduje sudrebėjo pamačius šimto dolerių minimumą, prieš atsisėsdama ji atsisegė piniginę ir ryžtingai išsitraukė šimto dolerių vertės kelionės čekį.

— Man pirmiausia reikia jį išsigryninti.

— Aš ketinau už tave sumokėti, kitaip nebūčiau tavęs čia atsivežęs.

— Aš negaliu lošti už tavo pinigus. Vienas iš dalykų, kurių mane mokė tėvas, buvo tas, jog dama visada lošia už savo pinigus arba nelošia visai.

— Tavo tėvas buvo labai savotiškų pažiūrų, — ironiškai tarė Mitčelas, kai Keitė apsisuko ir nuėjo artimiausio kasininko langelio link. Nesąmoningai šypsodamasis jis stebėjo, kaip ji nueina, žavėdamasis jos įgimtu grakštumu ir tuo, kaip jos ugninių plaukų bangos žemiau pečių krito storomis garbanomis.

— Belle femme 10 , — pastebėjo vyras Mitčelui iš dešinės, žvilgsniu taip pat nulydėdamas Keitę.

— Taip, tikrai, — pritarė Mitčelas. Jis pamojo kortų dalytojui ir pasirašė įprastinę formą dėl pinigų nuskaitymo iš jo sąskaitos.

— Pasirūpinkit, kad jaunajai damai nepritrūktų žetonų, — davė jis nurodymą dalytojui, kai pastarasis pradėjo Mitčelo link stumti žetonus.

— Žinoma, pone Vajatai.

Po valandos Keitė jau buvo išlošusi 2400 dolerių ir Mitčelas liovėsi žaidęs, kad galėtų pasilenkti ir pažiūrėti į Keitės kortas. Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, jog Keitė žino, kada paprašyti kitos kortos, kada kortų nekeisti, o kada padvigubinti statymą. Laikydamasi taisyklių, ji laimėjo daugybę kartų, tačiau jį žavėjo tai, kad užsigeidusi ji pasielgdavo priešingai — ir vis tiek laimėdavo. Deja, dėl tokių intuityvių įgeidžių kitiems žaidėjams buvo sunku nuspėti jos veiksmus ir dėl to galiausiai jie susimaudavo. Jis svarstė, ar ji tai suvokia, o Keitė pastūmė savo žetonus dalytojui ir pasakė:

— Aš norėčiau juos iškeisti į pinigus.

Tada ji pažvelgė į keturis vyrus, sėdinčius su ja prie stalo, ir maloniai tarė:

— Atsiprašau, jei sugadinau geras kortas. Man sunku nekreipti dėmesio į tokias krūvas, kai jas turiu.

Prancūzas, kuris anksčiau kalbėjosi su Mitčelu, plačiai jai nusišypsojo, pakėlė jos ranką ir dėkingas pabučiavo.

— Eile est une tres belle femme 11 . — pasakė jis Mitčelui.

Pralinksminta ir sumišusi, Keitė susirinko laimėjimus, o vyras tuo metu gyvai kažką sakė Mitčelui prancūziškai, šis jam taip pat atsakė prancūziškai.

— Apie ką kalbėjotės? — paklausė Keitė jiems nueinant.

— Jis pasakė, jog tu ne tik labai graži, bet ir labai sėkmingai žaidi Akį.

— Jis pasakė kažką daugiau. Jis paklausė, nes tu papurtei galvą ir atsakei jam gana nedraugišku tonu.

Mitčelas išsišiepė.

— Pasirodžiau „nedraugiškas“? Tai nemandagu, o aš retai būnu nemandagus.

— Ko jis tavęs klausė? — toliau kamantinėjo Keitė.

— Jis paklausė, ar aš sutikčiau leisti tau pastovėti šalia jo kėdės, kad jis galėtų ne tik pasidžiaugti tavo grožiu, bet ir galbūt pasinaudoti tavo sėkme lošiant.

Keitė nekukliai suprunkštė ir papurtė galvą.

— Senas ištvirkėlis ir jo girtos šnekos.

Mitčelo pečiai sudrebėjo iš juoko išgirdus tuos žodžius ir jis nuslopino dar vieną vaikišką norą — griebti ją į glėbį ir leisti sau malonumą viešai parodyti jausmus.