Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ką, po galais, tu manei, kai nusprendei, jog aš nusipelnau tokio gražuolio?

Mitčelas paėmė rankšluostį, kurį Keitė jam ištiesė, ir užgniaužė norą suvelti susivijusias šlapias garbanas, gaubiančias jos veidą ir krintančias ant pečių. Su tokiais plaukais ji atrodė žaviai, tiesą sakant, ji atrodė lygiai taip kaip ir tada, kai jiedu pirmą kartą susitiko restorane.

— Sveika, — tarė jis šypsodamasis.

Keitė irgi nusišypsojo.

— Kaip patiko Jamaika? Ar pakeliui sutikai ryklių?

Šypsodamasis iš jos sąmojo, Mitčelas pradėjo šluostytis krūtinę ir rankas.

— Visą savaitę gulinėjau, — paaiškino jis. — Reikėjo šiek tiek pasimankštinti.

— Ar paprastai tu mankštiniesi plaukiodamas?

Jis papurtė galvą.

— Vienas mano darbuotojas yra kovos menų žinovas. Dažniausiai sportuoju treniruodamasis kartu su juo.

— Ką šis darbuotojas veikia?

— Jis yra mano vairuotojas.

— Tavo vairuotojas, — pakartojo Keitė mąstydama. — Drauge ir tavo asmens sargybinis?

— Jam taip atrodo, — atsakė Mitčelas pasilenkdamas nusišluostyti kojų.

Keitė luktelėjo, kol jis numetė rankšluostį šalin ir pakėlė chalatą, o tada paklausė kai ko, kas jai šiek tiek kėlė nerimą:

— Koks tavo verslas, kad tau reikia asmens sargybinio?

— Europoje gana įprasta, kad vairuotojai kartu būtų ir asmens sargybiniai.

Atsitiktinai arba tyčia, bet jis nepasakė jai, koks jo verslas, pamanė Keitė. Ir praėjusį vakarą šia tema jis taip pat neištarė nė žodžio. Jie kartu miegojo ir su kiekviena akimirka ji vis labiau jį įsimylėdavo. Ji degė nekantrumu norėdama daugiau apie jį sužinoti ir geriau jį suprasti. Einant paplūdimiu laiptų, vedančių į viešbutį, link, Keitė pakartojo klausimą:

— Koks tavo verslas?

— Verslas, kuris duoda pinigų, — atsakė Mitčelas, automatiškai duodamas jai tą patį iš anksto parengtą atsakymą, kurį taikydavo daugumai žmonių, to paklaususių; tada jis blogai pasijuto, kad elgiasi su ja taip, tarsi ji būtų smalsus nepažįstamasis.

— Aš neturiu verslo, — patikslino jis. — Net jei turėčiau tokį polinkį, abejoju, ar užtektų gebėjimų. Aš investuoju pinigus į kitų žmonių idėjas ir gabumus, tokių žmonių, kurie turi gabumų valdyti verslą.

Keitė susikišo rankas į chalato kišenes ir apgalvojo kitą klausimą.

— O kaip tu nusprendi, į kokias idėjas ir žmones investuoti?

— Iš dalies pasikliauju informacija, iš dalies nuojauta, todėl išeitų, jog tai lyg pagrįstas spėjimas.

Keitė suprato, jog jis tikėjosi, kad tuo šis pokalbis ir baigsis. Stengdamasi tarsi paironizuoti, o ne ketindama pratęsti pokalbį, ji tarė:

— Žmogaus instinktyvus gebėjimas ką nors daryti, manau, vadinamas talentu.

— Mano atveju reikia daugiau įgytų įgūdžių, o ne tikro talento.

— O kaip tu įgijai savo įgūdžius?

Jis sustojo, atsisuko ir pažiūrėjo į ją šiek tiek nekantriai susiraukęs.

— Turėjau mokytoją — Stavrosą Konstantatosą.

Keitės akys išsiplėtė išgirdus minint atsiskyrėlį, savo jėgomis iškilusį graikų magnatą, kuris, kaip kalbama, buvo vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

— Ar mes kalbame apie vyrą, kuris gyvena saloje, apstatytoje ginkluotais sargybiniais, ir savo jachtoje įsirengusį torpedas?

Mitčelo prieštaravimas virto linksmumu.

— Ne torpedas, o priešlėktuvines patrankas, — tarė jis, sunerdamas pirštus su jos pirštais ir laikė jos ranką jiems vėl pradėjus eiti. — Jo sūnus Aleksas buvo mano kambario draugas internatinėje mokykloje. Vienais metais Aleksas maldavo mane praleisti žiemos atostogas kartu jų saloje, kad jis „vienas nenumirtų iš nuobodulio“ klausydamasis, kaip Stavrosas kaskart prie stalo kalba apie verslą. Kaip dauguma turtingų vaikų, Aleksas nesidomėjo, kaip uždirbami pinigai, jam buvo įdomu juos leisti.

Keitė pastebėjo, kad Mitčelas nepriskyrė savęs „turtingų vaikų“ kategorijai, tačiau nebesistengė to išsiaiškinti. Ji, tarsi palaikydama pokalbį, pasiteiravo:

— O Alekso tėvas iš tiesų kiekvieną kartą prie stalo kalbėdavo apie verslą?

— Stavrosas apie verslą kalbėdavo be paliovos, — nusijuokė Mitčelas, — bet man nebuvo nuobodu, aš buvau pakerėtas. Savaime suprantama, jis tai matė, ir, manau, tikėjosi, jog mano požiūris persiduos Aleksui. Dar per kitas atostogas jis pareikalavo Alekso vėl atsivežti mane į salą. Po to dar daug kartų mačiau Stavrosą. Per tuos metus jis priglaudė mane po savo sparnu, mokė, ragino, kol aš perpratau jo idėjas. Kai baigiau universitetą, pasiėmė mane dirbti tiesiogiai jam, kad galėtų „pabaigti mano auklėjimą“. Galiausiai jis pradėjo leisti man sudaryti savo sandorius ir gauti dalį pelno. Arba nuostolių.

— Koks nuostabus žmogus ir kokia sėkminga patirtis tau.

Mitčelas pritardamas linktelėjo. Jis neužsiminė apie tai, jog Stavroso žmona ne kartą bandė jį suvilioti nuo tada, kai jam suėjo septyniolika. Jis taip pat neminėjo kitų ankstesnių, ne tokių „nuostabių“ patirčių su turtingomis kai kurių bendraklasių šeimomis — maloniais, gerai išauklėtais tėvais, su kuriais Mitčelas susitikdavo, kai jų sūnūs pasikviesdavo pas juos praleisti atostogas. Jie klausinėdavo jį tų pačių bauginamų klausimų, kuriuos nuolat užduoda tėvai — iš kur jis kilęs, kas jo giminaičiai. Kai tik jie suprasdavo, jog jis visiškas pašalietis, be šeimos ar ryšių, dažnai pradėdavo su juo elgtis kaip su prisiplakėliu, besistengiančiu įsiskverbti į jų sūnų gyvenimus dėl tam tikrų priežasčių, kurios jiems atrodydavo labai įtartinos ir nepageidaujamos.

Kai kurie nueidavo taip toli, kad paskambindavo internatinių mokyklų valdytojams ir pasiskųsdavo dėl abejotinos berniuko, su kuriuo bendrauja jų sūnūs, kilmės. Jiems būdavo atsakoma, jog Mitčelas „mokosi pagal stipendiją“ ir yra „talentingas atletas“, kuriuo itin domisi vienas įtakingas Amerikos fondas. Mitčelas tai sužinojo iš sūnų, kurių tėvai skundėsi.

Eidamas greta Keitės, jis stengėsi prisiminti, kiek kartų per visus tuos mokslo metus jo buvo klausiama, ar jis nėra kaip nors susijęs su „Čikagos Vajatais“. Kaip ironiška, kad visus tuos kartus jis atsakydavo neigiamai. Staiga paaiškėjo, kodėl jis vos įstengė prisiversti dabar pripažinti, jog iš tiesų atsakymas yra „taip“.

22 skyrius

Atsirėmusi lovoje, Mitčelo glėbyje, Keitė žiūrėjo, kaip naktinis dangus užleidžia vietą aušrai. Grįžę po pasiplaukiojimo, jiedu nusimaudė duše ir suprato, jog yra išbadėję. Ant kavos staliuko tebebuvo jų puotos likučiai — blynelių su braškėmis ir keptų kiaušinių su skrebučiais.

Tada jie atsigulė, tačiau Mitčelas neketino miegoti. Ankstesnis įnirtingas, reiklus skubėjimas ir laisvas žaismingumas buvo dingę. Šįkart jis glamonėjo ją su lėtu ir deginančiu geidulingumu, ramiai vesdamas kulminacinio taško link, pakeliui pasukdamas anksčiau neištyrinėtais erotiniais keliais, šnibždėdamas nurodymus ir padrąsinimus, kurie jaudino Keitę lygiai kaip ir dalykai, kuriuos jis darė. Kai jis pagaliau leido jai užbaigti, Keitė beprotiškai raitėsi jo glėbyje, it paklaikusi šnabždėdama „Prašau“, dar, dar ir dar kartą.

Kai ją sudrebino paskutinis spazmas, jis pakeitė glostymo tempą ir suglebęs Keitės kūnas staiga išsirietė lyg tvirtai įtemptas strykas, savo noru besiveržiantis jo link, o Mitčelas tuo metu į ją išsiliejo. Keitė išgirdo save dejuojant, o tada įsikabino į jį, įtraukta akimirkos, kuri buvo ne tik audringai seksuali, bet ir beveik pašėlusiai dvasinga.

Vėliau prisimindama, ji būtų galėjusi pavadinti save naivia studente, kurią ką tik mokė patyręs, tikriausiai šiek tiek mažiau pametęs galvą mokytojas. Tačiau po visko jis prisitraukė ją prie savęs visu ūgiu ir laikė jų kūnus tvirtai suspaustus, veidu įsikniaubęs į jos kaklo linkį, tarsi ir pats būtų nepaprastai paveiktas jų meilės akto.