Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Ką tu jam atsakei?

— Sunku tiksliai išversti.

— Pabandyk.

— Apytiksliai išvertus, pasakiau jam, jog jis senas ištvirkėlis ir girtas nusišneka.

Keitė nusijuokė, tačiau nepatikėjo.

— Tu atsakei ne taip.

Mitčelas palenkė galvą ir sušnibždėjo jai prie skruosto:

— Liepiau jam pačiam susirasti merginą, nes aš neketinu dalytis savąja, — tada jis atsitiesė ir nuėjo toliau, tarsi visiškai negalvotų apie savo lūpas ant jos skruosto.

Keitei širdis apsivertė išgirdus, jog Mitčelas pavadino ją savo „mergina“, tačiau suprato, jog tai buvo paprasčiausiai frazė, ir stengėsi nesuteikti jai didelės reikšmės. Ji puikiai praleido likusią vakaro dalį, nors ir pralošė pusę savo laimėjimo.

Mitčelas lošė taip pat sumaniai ir be pastangų, kaip darė ir visa kita, bet Keitę ypač žavėjo jo reakcija į kelias moteris, kurios vakaro metu atvirai rodė juo susidomėjusios. Jis visiškai nereagavo, elgėsi taip, tarsi jos būtų buvusios nematomos. Arba jis taip buvo prie to pripratęs, kad netgi nepastebėjo, arba nemėgo būti nužiūrinėjamas lyg seksualus skanėstas. Keitė norėjo tikėti, jog priežastis buvo antroji.

Netrukus po vidurnakčio, baigę lošti, jie prisėdo mažame jaukiame bare pirmajame kazino aukšte, kur koncertavo dainininkas ir jam pritarianti grupė. Jie susirado laisvą staliuką ir dainininkui užtraukus pažįstamus dainos „Kokia tu nuostabi šįvakar“ žodžius, Keitė stebėjo, kaip Mitčelas atsisėda, atsisega švarką, atsilošia kėdėje ir nerūpestingai ištiesia kojas. Tas vaizdas — atsipalaidavęs, gražus vyras, visiškai laisvai besijaučiantis prašmatniame uždarame kazino — įsispaudė Keitės širdyje, o tuo metu dainos žodžiai tarsi įrėmino jo paveikslą. Mėgindama nuslėpti susižavėjimo šypseną, ji padėjo alkūnes ant stalo, nuleido smakrą ant sulenktų rankų ir žiūrėjo į jį iš po blakstienų.

Po akimirkos Mitčelas tikriausiai pajuto, jog padavėja jau turėtų būti priėjusi, tad jis kilstelėjo galvą ir šiek tiek susiraukęs pažvelgė dešinėn. Iš priešingų pusių pasirodė dvi padavėjos, kurios vos nesusidūrė, skubėdamos priimti jo užsakymą. Keitė užgniaužė juoką. Tėvo restorane ji prisižiūrėjo visų įmanomų ženklų, kuriuos naudodavo klientai vyrai, norėdami pritraukti padavėjų dėmesį — nuo labiausiai neišauklėtų iki pačių droviausių — ir ji tylomis įvertino Mitčelą aukščiausiu balu už „pasirinktą stilių“ ir „jo efektyvumą“.

— Ką manai apie konjaką? — pasiteiravo Mitčelas, o padavėja tuo metu stovėjo šalia jo.

— Būtų neblogai, ačiū, — atsakė Keitė, žinodama, jog paragaus tik gurkšnelį. Tebesidžiaugdama savo išvadomis, ji pasuko galvą ir žiūrėjo į dainininką, o jos lūpose žaidė šypsena.

Mitčelas užsakė gėrimus, tada, klaidingai supratęs jos šypsojimosi priežastį, paklausė:

— Ar tau labai patinka ši daina?

Keitė linktelėjo.

— Dėl kokios nors konkrečios priežasties?

Kadangi ji negalėjo atskleisti jam dabartinės priežasties, nuleido akis ir nurodė kitą, kuri taip pat buvo teisinga:

— Kai buvau trylikos, Čikagoje lankėsi Maiklas Bublė su savo seneliu ir visiškai atsitiktinai jie vakarieniavo mūsų restorane. Maiklo senelis mano tėvui labai išdidžiai užsiminė, jog Maiklas ketina Kanadoje pradėti savo karjerą, todėl mano tėvas pasiūlė „debiutui Jungtinėse Valstijose“ išmėginti mūsų barą. Tuo metu Maiklui buvo tik šešiolika, bet jau tada jis buvo toks nuostabus, jog tėvas atsivedė mane žemyn, kad jo pasiklausyčiau.

— Ir? — paragino Mitčelas, matydamas, jog ji šiek tiek sutriko.

— Ir Maiklas dainavo dainą, kurios mes klausomės dabar. Tiesą sakant, jis dainavo ją man.

— Ar aš turėčiau pavydėti?

— Žinoma, — atšovė Keitė su žavia šypsena. — Aš tučtuojau jį įsimylėjau. Kitą kartą, kai mačiau jį dainuojant, — užbaigė Keitė, — jis koncertavo Karnegio salėje.

Jausdamasi truputį kvailai, kad papasakojo jam dar vieną istoriją iš savo gyvenimo, kai pati tuo metu vis dar nieko nežinojo apie jį, Keitė nuleido akis į stalą ir pamatė, jog Mitčelo ranka guli greta jos rankos, vos už poros centimetrų. Jo ilgų pirštų, esančių taip šalia, vaizdas ją sužavėjo. Tarusi sau, jog yra naivi ir kvaila, Keitė galiausiai atitraukė žvilgsnį.

Mitčelas buvo nuleidęs galvą, o žvilgsnį dėmesingai įbedęs į jųdviejų rankas, kaip ką tik tai darė ji. Lėtai pakėlęs savo ranką, uždėjo ją ant jos rankos.

Keitė pajuto, kaip jos kūnu perbėgo virpulys. Rydama seiles, žiūrėjo, ar pamatys kokią nors jo išorinę reakciją. Jis tvirčiau suspaudė jai ranką.

21 skyrius

Atidžiai tyrinėdama vandens paviršių ir ieškodama kokio nors Mitčelo ženklo, Keitė nesąmoningai nusibraukė smėlį nuo kojų ir pasiėmė vieną iš chalatų, kuriuos jie atsinešė iš viešbučio kambario. Naktis buvo švelni, tačiau ji jau buvo bepradedanti drebėti vilkėdama šlapią maudymosi kostiumėlį labiau iš nerimo nei dėl šalčio.

Išėjus iš kazino, Mitčelas pasisiūlė nuvežti į Maho įlanką, kad ji galėtų išleisti savo laimėjimą vienoje iš aukštosios mados parduotuvėlių, kurios dirbo iki vėlumos, norėdamos įtikti naktinių klubų ir kazino lankytojams. Keitė pasiūlė geriau grįžti į viešbutį ir eiti paplaukioti. Mintyse ji įsivaizdavo pusę valandos tingiai plūduriuosianti keturiose pėdose sūraus, į viršų keliančio vandens. Jie taip ir padarė, tačiau Keitei susiruošus lipti lauk, Mitčelas pasakė ketinąs dar šiek tiek paplaukioti, kad pasimankštintų.

Vos jam pradėjus, ji suprato, jog kai Mitčelas plaukioja mankštindamasis, jis tai daro tokia laukine jėga, maksimaliu greičiu skrosdamas vandenį, tarsi jį vytųsi piktosios dvasios. Iš pradžių Keitė stebėjo jį susižavėjusi, tačiau po kelių minučių visiškai pametė iš akių ir pradėjo nerimauti dėl jo saugumo.

Stengdamasi neleisti, kad nerimas peraugtų į paniką, Keitė ir toliau tyrinėjo mėnulio nušviestą vandenį, susikišo rankas į rankoves ir susirišo diržą. Galiausiai vandens paviršiuje ji pastebėjo dėmelę ir išsitiesė krėsle, nusilpusi iš palengvėjimo.

Pagaliau atsikračiusi nerimo dėl Mitčelo, ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir apsikabino juos rankomis. Atlošusi galvą, žvelgė į juodą atlasinį dangų, inkrustuotą spindinčiomis žvaigždėmis, ir ją palengva apėmė gilus pojūtis, jog tėvas yra šalia. Tas jausmas ją apgaubė, šiltai ir stipriai, apsiausdamas švelnumu, tarsi tai būtų apkabinimas — didžiulis dangiškas apkabinimas. Keitė mėgavosi tuo pojūčiu, įsitvėrusi į jį, kol ašaros pradėjo gelti akis ir riedėti skruostais.

Pagaliau ji pakėlė ranką nusibraukti ašarų, ir vėl pažvelgė į vandenį ieškodama Mitčelo. Jis plaukė tiesiai jos link, jo pečius ir rankas galėjai matyti virš vandens.

Ir tą akimirką ji staiga suprato. Ji suprato viską taip tikrai, tarsi jos tėvas būtų sėdėjęs krėsle greta ir taip pat stebėjęs Mitčelą ir šypsojęsis.

Taip turėjo nutikti, jiedu turėjo susitikti. Štai kodėl ji pajuto nepaaiškinamą magiško artumo jausmą, vos tik jiedu susipažino. Ji prisiminė gailų Mitčelo prisipažinimą: vakar vakare aš jutau tuos pačius dalykus kaip ir tu. Jiems buvo lemta susitikti ir pamilti vienas kitą, tačiau kaprizinga lemtis netampė už virvučių.

Nusišluostydama dar vieną ašarą, Keitė pakėlė akis į dangų ir sušnibždėjo:

— Ačiū tau, tėveli. Man tavęs trūksta.

Jo artumo pojūtis sumenko, tačiau dar tebebuvo juntamas, kai po kelių minučių Mitčelas atsistojo vandenyje. Rankomis persibraukęs plaukus, jis išbrido iš jūros, jo stipriais pečiais ir ilgomis kojomis tekėjo vanduo, o tamsios glaudės buvo prilipusios prie raumeningų šlaunų. Jis buvo toks nežmoniškai gražus, jog Keitė papurtė galvą. Ji šypsodamasi dar kartą pažvelgė į žvaigždes ir tyliai ištarė: