Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kas tai buvo?

— Kūkčiojimas, — atsiliepė ji. — Mačiau tėvo atspindį veidrodyje ant sienos priešais jo kabinetą. Jis sėdėjo prie stalo, rankomis užsidengęs veidą, ir verkė iš visos širdies. Jis buvo toks stiprus, nepalenkiamas vyras, jog man niekada nė netoptelėjo, kad kas nors galėtų jį pravirkdyti. Tai buvo skaudžiausia mano gyvenimo akimirka.

— Ką tu darei?

— Grįžau viršun ir užsidariau dviem mėnesiams. Daugiau niekada nebebėgau iš pamokų ir nuo ros dienos nepridarydavau bėdų, bent jau didelių.

Mitčelas nutilo, mąstydamas apie tai, ką Keitė jam papasakojo, mėgindamas susidaryti trimatį jos gyvenimo vaizdą, bet jis nepažinojo nė vieno žmogaus, kurio kilmė bent truputį būtų panaši į jos.

— Tu visiškai nekalbi apie savo mamą, — galiausiai pratarė jis.

Kilstelėjusi antakius, Keitė atkirto:

— Tu taip pat neužsiminei apie savąją.

— Ar ji gyva? — nepasidavė Mitčelas.

— Neketinu tau pasakoti, kol pirma nepapasakosi apie savo mamą.

— Manau, jog tu vis tiek man papasakosi.

— Neišgausi net su laužtuvu.

— Galėčiau dviem pirštais, — visiškai įsitikinęs pareiškė Mitčelas, pakišdamas ranką po antklode.

— Nedrįsk, — įspėjo Keitė suspausdama kojas. Staiga tapo svarbu, kad ir jis negalėtų saugoti savo paslapčių, jei jau taip lengvai gali paveikti ją, kad atskleistų savąsias.

Jo pirštai nuslydo pro trikampį tarp jos šlaunų.

— Keite, atpalaiduok kojas.

— Ne. — Tada jai toptelėjo, jog ji vadovaujasi visiškai klaidinga logika ir kvailai elgiasi priešindamasi. Ji atpalaidavo kojas, aiktelėjo, kai vienas jo pirštas įsiskverbė gilyn, o nykštys tuo metu glostė garbanėles; tada suglebo ir leido jam skleisti šilumą ir malonumą.

— Gal nori man ką nors papasakoti? — paklausė jis, iš lėto didindamas spaudimą ir keisdamas pirštų judesius.

— Dar ne, — silpnu balsu sušnibždėjo Keitė, apkabindama jį per pečius ir užmerkdama akis. Jis manevravo ja taip taikliai, jog ji vos laikėsi nepradėjusi judėti kartu su juo.

— Vis dar nenori man nieko papasakoti?

Laikėsi įsikabinusi į jį, jos širdis daužėsi, nagai buvo įsirėžę jam į nugarą.

— Ne, — žioptelėjo ji, bet kūnas jau buvo ant konvulsijų ribos.

Jis sustojo.

— O dabar?

Ji kabojo ant skardžio, pasiryžusi viskam, ir jis tai žinojo. Jis ketino neleisti jai pasiekti orgazmo, kai jai tetrūko vos akimirkos, ir atitolinti jį, kol ji pasiduos. Kažkodėl ji buvo klaidingai supratusi, jog jis ketina išgauti jos atsakymą, suteikdamas jai malonumą, o jis tuo tarpu ketino tai padaryti, tą malonumą iš jos atimdamas.

Jos kūnas maldavo pasiduoti, tačiau širdis neleido. Ji paleido Mitčelo pečius ir krito ant pagalvių, įsmeigusi į jį įžeistas akis, tylėdama ir nusivylusi.

Jis taip pat žvelgė į ją — mėlynos akys buvo primerktos, veido išraiška neįskaitoma. Staiga jis griebė ją į glėbį, pirštais nuslysdamas prie tų pačių vietų, kurias ką tik lietė ir paliko, ir tada ji patyrė orgazmą.

Kūną krečiant drebuliui, Keitė buvo įsikabinusi į jį, o spazmams nurimus, atsigulė ant pagalvių ir pakėlė ranką, perbraukdama per jo griežtą smakrą ir švelniai sulygindama jo tankius juodus plaukus.

— Mano mama gyvena Klivlende, — sušnibždėjo ji, pripažindama jį laimėjus, tačiau jos, o ne Mitčelo sąlygomis.

Mitčelui krūtinę užliejo nepažįstamos emocijos, jos plėtėsi ir skleidėsi. Ji buvo jam skirta, jie skirti vienas kitam. Bet jau šįvakar arba rytoj jos pasiimti atvažiuos kitas vyras, kuris į ją turi daugiau teisių...

Mintyse Mitčelas girdėjo, kaip trimituoja trimitai ir šaukliai skelbia jo vardą, kviesdami jį pasirodyti Įsipareigojimų Koliziejuje ir stoti prieš riaumojančią publiką — jį, gladiatorių be kardo ar skydo, ginkluotą tik savo paslaptimis ir trapiomis svajonėmis. Ragai jau gaudė ir jis jau žengė savo lemties link — beginklis, tačiau bebaimis.

Keitės ranka gulėjo šalia jo skruosto, pirštais ji glostė jam smakrą, o žalios akys viliojo pas save. Mitčelas šypsodamasis atsisuko veidu į jos ranką, pabučiavo jai delną ir sušnibždėjo:

— Einantysis mirti sveikina tave.

23 skyrių

Sėdėdamas fotelyje priešais langus 102 kambaryje, užsikėlęs ant palangės kojas ir pasidėjęs ant kelių žiūronus, Makneilas nusižiovavo, pasirąžė ir toliau nuobodžiaudamas stebėjo, kaip danguje virš blizgančio Karibų jūros vandens ryškėja rausvi dryželiai. Jiedu su Čaildresu miegojo pakaitomis ir Mako pamaina buvo ką tik prasidėjusi.

Paplūdimyje jau zujo viešbučio darbuotojai, ruošdamiesi pusryčiams ir šluostydami šezlongus, prie paradinio įėjimo išsirikiavę stovėjo keletas taksi, pasirengę nuvežti anksti pakilusius svečius jų pasirinkton vieton. Jei Vajatas nuspręstų išeiti iš viešbučio, jam tektų praeiti pro Makneilo langą, kad pasigautų taksi. Iš tos pačios vietos, pasitelkęs žiūronus, vakar vakare Makneilas galėjo stebėti Vajatą ir tą Donovan, kol galiausiai jiedu pakilo į savo kambarį.

Vienuoliktą valandą jo vietą prie lango užėmė Čaildresas — jis įsipylė sau puodelį kavos, kurios Makneilui budint atnešė kambarių tarnyba.

— Aš jau čia užsibuvau per ilgai, — pasakė Čaildresas, šaukšteliu berdamas cukrų į puodelį. — Vakar vakare skaičiau viešbučio lankstinuką ir pradėjau galvoti, jog man tikrai reikėtų pasirūpinti kojų nagais ir kad aš niekaip neištversiu dar vienos dienos be aromaterapijos. — Jis padėjo kavos puodelį ant staliuko greta fotelio ir pakėlė žiūronus, kuriuos Maltas ten buvo palikęs. Pridėjęs žiūronus prie akių, jis lėtai nužvelgė paplūdimį, ieškodamas vienos blondinės. — Štai ji, guli savo mėgstamame krėsle. Aš pradedu įsimylėti. Pažvelk... ji turi mažą tatuiruotę ant užpakalio, kairėje. Kaip aš jos nepastebėjau vakar? — Jis nutilęs pritraukė ir sufokusavo vaizdą. — Tai boružėlė, argi ne miela?

— Einu, palįsiu po dušu, — atsiliepė Makas ir, eidamas į vonią, pacitavo tą patį lankstinuką, — ir pasinersiu į jostrų šampūno prabangą.

Caildresas staigiai pažvelgė per petį ir šūktelėjo:

— Palik ir man truputį.

Makneilas sukikeno, stabtelėjo ties spinta pasiimti švarių marškinių ir kelnių, o tada padėjo juos ant lovos, nes ant tualetinio staliuko pradėjo vibruoti jo mobilusis telefonas.

Grėjaus Elioto balsas buvo nuožmus ir gyvas.

— Ką tik radom Viljamo Vajato kūną su šautine žaizda krūtinėje. Jis buvo sename šulinyje gretimoje sodyboje, kuri priklausė Udalų šeimai. Tiesą sakant, — pasitaisė jis, — ne mes jį radom. Žemių supirkėjas, nupirkęs sodybą prieš kelis mėnesius, jį aptiko, kai suklupo ant surūdijusio šulinio dangčio, užkloto keliais centimetrais sniego. Keldamasis jis pastebėjo, jog po dangčiu kažkas įsprausta, ir tai jam pasirodė keista. Vyrukas buvo girdėjęs, jog Viljamas pradingo tuo metu, kai, kaip manoma, buvo gretimoje sodyboje, todėl jis atitraukė dangtį, kad pažvelgtų vidun. Vietos policininkai tuoj reagavo į jo skambutį, o vėliau visą šį reikalą perdavė mums. Sraigtasparnis ką tik atskraidino Viljamo kūną ir šratinį šautuvą, kuriuo jis, be jokios abejonės, buvo nužudytas. Balistikos ekspertai dabar tiria ginklą.

— Ar ant jo likę kokių atspaudų?

— Nė vieno, — visiškai dėl to nesirūpindamas atsakė Grėjus.

Makneilas tuoj pat atspėjo priežastį:

— Kas buvo įsispraudę po dangčiu?

— Juoda odinė saga, maždaug tokio dydžio kaip saga iš vyriško palto. Ir dar su prie jos prikibusiu siūlu.