Джудит Макнот - Lemties piršlys

Užuot atsakęs, Mitčelas nusiprausė veidą ir uždavė kitą klausimą:

— Kiek laiko reikia, kad atskristum čionai iš Čikagos?

— Apie aštuonias valandas, nes nėra tiesioginio skrydžio.

— Mano nuomone, raginimas skristi aštuonias valandas, suteikiant viltį, jog jūs kartu praleisk likusias atostogas, yra labai keistas būdas „atlikti viską kuo švelniau“.

Keitė pagaliau suprato, jog jis susidarė klaidingą įspūdį, ir tuoj pat jam paaiškino.

— Skambino ne jis, sekretorė. Evanas liepė jai, kad man praneštų, jog jis išskrido 2:30 šįryt ir nusileis 12:35. Aš net nemaniau, jog jis bandys atskristi, kai atostogų liko vos keturios dienos. Jei būčiau turėjusi progą pasikalbėti su juo prieš jam išvykstant, niekada nebūčiau leidusi jam skristi čionai tikintis, jog tarp mūsų viskas yra kaip anksčiau.

— Atsiprašau, turėjau tai žinoti.

Keitė šypsodamasi nutraukė jo atsiprašymą, tačiau buvo suintriguota savimeilę glostančio atradimo — savo moteriškos galios jam — ir sužavėta elgesio taisyklių, kurias jis taip griežtai neabejodamas išdėstė. Nusprendusi surengti abiem nekaltą išbandymą, tiesiog juokais ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, palenkė galvą į šoną ir apsimetė apžiūrinėjanti savo manikiūrą.

— Kalbant apie taisykles, kurias tu išvardijai... Ką tu, kaip džentelmenas, turėtum daryti, jei aš truputį sudvejočiau dėl skyrybų su savo draugu?

Dirbtinai nerūpestingas balsas tuoj pat įspėjo Mitčelą apie jos kėslus ir imdamas rankšluostį jis užgniaužė šypseną. Jam nebuvo svetimi žaidimai, kurie nulemdavo trapią pusiausvyrą tarp vyro ir moters.

— Tokiomis aplinkybėmis, — švelniai atsakė jis, — taisyklės yra labai paprastos ir labai aiškios: tu turėtum paskambinti man ir pasakyti, jog tau kilo abejonių, o tada aš tiesiog susikeisčiau su juo vaidmenimis.

— Tu paprasčiausiai garbingai pripažintum pralaimėjęs, palinkėtum man laimės ir pasitrauktum jam iš kelio? — nusivylusi paklausė Keitė.

Pasislėpęs už rankšluosčio, Mitčelas plačiai išsišiepė.

— Mieloji, ar tu tikrai nori su manim žaisti šitą žaidimą?

— Nemanau, — atsargiai tarė ji ir jis pradėjo juoktis.

Patenkinta jo švelnumu, Keitė griežtai pridūrė:

— Tik nesileisk, kad mano našlaitėlės nabagėlės garbanos ir atviraširdės choro mergaitės įvaizdis tave suklaidintų — aš tau nepasiduosiu.

— Tu turi policijos įrašą, tavo choro mergaitės įvaizdis jau žlugęs.

Keitė nusijuokė ir papurtė galvą, vaidindama pasipiktinusią. Jis kilstelėjo antakius, laukdamas žodinio atkirčio, o nesulaukęs berniokiškai jai nusišypsojo, patenkintas savo pranašumu, ir vėl nusisuko į kriauklę susišukuoti.

Keitė pažvelgė į laikrodį.

— Nenoriu, kad jam reikėtų žiūrėti, kaip aš kraunuosi daiktus, todėl turiu būti pasirengusi prieš pirmą, kai jis turėtų atvykti į viešbutį. Dabar jau po vienuolikos, taigi man reikia išvažiuoti po penkiolikos minučių. — Ji nužvelgė ant juosmens surištus šviesiai mėlynus šilkinius marškinius ir baltus šortus ir nusprendė per būsimą susitikimą geriau mūvėti kelnes. — Gal aš persirengsiu, — tarė ji garsiai, eidama spintos link. Ji išsiėmė baltas kelnes ir pastebėjo, jog spintoje nėra juodos suknelės ir batų, kuriais ji buvo pasipuošusi vakar. — Gal tu žinai, kas nutiko juodai suknelei, kurią vilkėjau vakar?

Jai už nugaros Mitčelas sustingo su šukomis rankoje ir suraukė antakius, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.

— Jei tu planuoji vilkėti ją, kol viską jam aiškinsi ir mėginsi švelniai atstumti, nemanau, kad gerai supratai taisykles, kurias mes aptarėm.

Supratusi, jog, jo manymu, ji turinti tokių ketinimų, Keitė pasibaisėjo, bet tuoj pat pralinksmėjo. Tada ji greitai nuleido akis ir atsisėdo ant kėdės šalia tualetinio staliuko priešais kriauklę susišukuoti.

— Štai ir vėl tas tonas, — susimąsčiusi tarė ji, tarsi galvodama balsu. — Ar tai buvo — taip, manau, jog buvo — balsas šiek tiek pavyduliaujančio vyro, kuris tvirtina, jog atsisakytų manęs be jokių prieštaravimų, jei šiandien viešbutyje aš staiga persigalvočiau.

Trumpam užmerkęs akis, Mitčelas sau prisipažino, jog paskutinį žodžių mūšį laimėjo ji, ir vėl pradėjo šukuotis plaukus.

— Pradedu suprasti, kodėl tavo tėvas verkė. — Tiesa buvo visiškai kitokia — žiūrėdamas, kaip ji šukuojasi žvilgančius raudonus plaukus, jis negalėjo prisiminti, kad kada nors būtų jautęsis toks linksmas ir patenkintas kaip šią akimirką. — Kol tu buvai duše, Dydrikas paėmė mūsų vakarykščius drabužius. Netrukus jis grąžins juos rūpestingai išvalytus ir išlygintus.

Po dešimties minučių ji išėjo į balkoną, kur jis stovėjo prie sienos, žiūrėdamas į vandenį.

— Man jau reikia važiuoti.

Mitčelas atsisuko, pastebėjo jos rankose lagaminą ir tik po akimirkos atsitokėjęs suprato, jog lagamino jai reikia, kad susipakuotų savo daiktus viešbutyje.

Linksma nuotaika, vyravusi prieš kelias minutes, tapo liūdna, kai Keitė ant stalo padėjo savo krepšį su drabužiais ir priėjo prie jo atsisveikinti.

— Ar tu tikrai nenori, kad važiuočiau su tavim ir palaukčiau Filipsburge? — paklausė jis, apglėbdamas ją per liemenį.

Keitė uždėjo rankas jam ant krūtinės ir papurtė galvą. Po baltais polo marškinėliais juto jo širdį, plakančią lėtu, lygiu ritmu, ir sėmėsi iš jos stiprybės.

— Man reikia pabūti vienai prieš susitinkant su juo, reikia laiko, kad mintimis ir jausmais atsiribočiau nuo mudviejų ir susitelkčiau ties juo. Ketvirtą valandą susitiksim Kapitono Hodžeso prieplaukoje, ten pat, kur vakar išlipom iš laivo.

— Priklausomai nuo to, kaip jis reaguos į tavo naujieną, gali ten atsidurti daug greičiau nei po trijų valandų.

— Tada tą laiką išnaudosiu atsiriboti nuo jo ir susitelkti ties mumis.

Mitčelas nusišypsojo jos žalioms akims, žavėdamasis jos etika ir sąžiningumu.

Ji taip pat jam nusišypsojo, vėjelis kedeno jos plaukus, o jos pirštai glostė jam krūtinę švelniu judesiu, kuris Mitčelui jau asocijavosi su ja.

Mitčelas suprato, jog ji elgiasi visiškai teisingai, stengdamasi pamiršti apie „juodu“ kelias ateinančias valandas.

— Pabučiuok mane atsisveikindama, — tarė jis, laukdamas trumpo, nekalto bučinio, tačiau Keitė apglėbė jį rankomis, prisispaudė lūpomis ir pabučiavo ilgu, deginamu bučiniu, nuo kurio jis apkabino ją rankomis, o pirštais glamonėjo jai į nugarą.

Paplūdimyje apačioje detektyvas Čaildresas pakėlė fotoaparatą ir nerūpestingai nusitaikė į viešbutį, tada kilstelėjo jį kairiau į viršų ir abejingai spragtelėjo dar vieną porelės ketvirto aukšto balkone kadrą.

Užuot palydėjęs ją prie kambario durų, Mitčelas liko kur buvęs, tačiau pagrindinis įėjimas į viešbutį buvo matyti iš balkono, todėl po kelių minučių išvydo ją, kai durininkas iškvietė taksi ir padėjo jos lagaminą ant galinės sėdynės. Taksi pravažiuojant po jų balkonu, Keitė nusišypsojo ir pamojavo pro atvirą langą.

— Grįžk kuo greičiau, — šūktelėjo Mitčelas ir ji linktelėjo.

Taksi pasuko ir nuvažiavo žemyn privačiu keliuku pagrindinio kelio link. Mitčelas žiūrėjo, kaip pradingsta automobilis, tada atsuko galvą į paplūdimį ir atsirėmė į balkono sieną, stebėdamas, kaip horizontu lėtai slysta kruizinis laivas. Rytoj, nusprendė, jis pasiims Keitę paplaukioti Žako laivu. Po kelių dienų iš Italijos atskris Žakas ir Džulija, tada jis galės jiems pristatyti Keitę. Jis taip pat norėjo jai parodyti namą, kurį statėsi Angilijoje — savo pirmąjį namą, statomą palmių giraitėje, nuostabiame nuošaliame paplūdimyje su kvapą gniaužiančiu vaizdu į jūrą.