Джудит Макнот - Lemties piršlys

Iš visų pasaulio vietų, kuriose būtų galėjęs statytis namą, jis išsirinko mažytę salą Karibuose, kur raudonplaukė spindinčiomis žaliomis akimis, širdį veriančia šypsena apipylė jį gėrimu, apžavėjo jam protą, sušildė širdį, o tada ją pavogė. Ir visa tai — per mažiau nei keturiasdešimt aštuonias valandas.

25 skyrius

Valstijos prokuroro kabineto durys Ričardo Dž. Dalio centre Vašingtono gatvėje buvo uždarytos. Priimamajame buvo neįprastai tylu ir Pola Moskato, Grėjaus Elioto sekretorė, saugojo šitą tylą, rūsčiu žvilgsniu nužvelgdama kiekvieną, prisiartinusį prie jos stalo, ir prispausdama pirštą prie lūpų.

Kabinete, prie tolimosios sienos, stovėjo du valstijos prokuroro pavaduotojai ir žiūrėjo, kaip Grėjus Eliotas rengia jų nepaprastai svarbų liudininką Viljamo Vajato žmogžudystės tyrimui. Liudininkas sėdėjo už Grėjaus stalo jo patogioje sukamojoje kėdėje. Priešais jį gulėjo rašiklis ir bloknotas su keliomis pasufleruotomis frazėmis telefoniniam pokalbiui, kuriam jis kaip tik rengėsi ir kuriuo buvo ketinama parsivilioti Mitčelą Vajatą Kuko apygardos jurisdikcijom.

Liudininko mama sėdėjo kitapus Grėjaus stalo, rankose sukiodama nosinę. Jos dailus veidas buvo palaužtas sielvarto dėl rasto vyro kūno, o ji pati apstulbusi stebėjo, kaip jos sūnus spendžia spąstus jos vyro žudikui. Lili Rierdon, viena iš prokurorų, stebinčių procedūrą, linktelėjo galvą Karolinos Vajat link ir sušnibždėjo savo kolegai:

— Ar gali įsivaizduoti, kaip turi jaustis moteris, suvokusi, jog jos vyro žudikas viešėjo jos namuose nuo pat vyro mirties?

Džefas Servantesas papurtė galvą.

— Jei Grėjus kuo greičiau nebaigs šito reikalo, ji arba apalps, arba apsivems.

Grėjus atsisėdo ant stalo krašto.

— Ar gerai jautiesi, Bili?

Simpatiškas keturiolikmetis pažvelgė į jį, nurijo seiles ir linktelėjo. Jis buvo aukštas, lieknas ir, kaip tokio amžiaus, gerai sudėtas. Vilkėjo tamsų kostiumą, baltus marškinius ir ryšėjo margą kaklaraištį su tokia laisva privilegijuoto privačios mokyklos auklėtinio laikysena, tarsi dėvėti kostiumus jam buvo taip pat įprasta kaip džinsus. Šiuo požiūriu jis visiškai nesiskyrė nuo Grėjaus, kai šis buvo tokio amžiaus.

— Gurkštelk vandens, kol aš dar kartą viską pakartosiu, gerai?

— Gerai, pone Eliotai.

— Prašau, vadink mane Grėjum. Ar manai, kad esi pasirengęs šiam skambučiui?

Nors akivaizdžiai nerimavo, berniukas linktelėjo, tada dar kartą, tik jau tvirčiau.

— Jis nužudė mano tėvą. Padarysiu bet ką, kad grąžinčiau jį čionai.

— Žinau, kad padarysi, — linktelėjo Grėjus nežymiai šypsodamasis, nes šią akimirką, sėdėdamas už poliruoto Grėjaus stalo, vadovo kėdėje, Bilis demonstravo ir savo tėvo patrauklumą, ir plieninį Sesilio ryžtą. — Gerai, peržvelkim dar kartą. Tu tiesiog turi pranešti Mitčelui, jog tavo tėvo kūnas rastas ir kad žudikas prisipažino...

— Supratau.

— Tada pasakyk, kad tavo senelį ir mamą ši žinia labai sujaudino ir tu nori, kad jis grįžtų, nes labai labai bijai.

— Gerai, — tarė Bilis, tada jaudinamai nuoširdžiai pridūrė, — paskutinę dalį tikrai galiu pasakyti, nes tikrai labai labai bijau.

— Pasistenk kalbėti kaip galima įtikinamiau.

— Pasistengsiu.

Grėjus patenkintas pasilenkė virš stalo prie telefono ir paspaudė vidaus ryšio mygtuką.

— Skambink, Pola.

Stengdamasis nepadaryti nieko, kas dar labiau sunervintų keturiolikmetį, jis lėtai ištiesė ranką už nugaros ir įjungė magnetofoną, o tada žvilgtelėjo į laikrodį. Sen Martene buvo pusė dviejų dienos ir, pasak Čaildreso, Mitčelas Vajatas buvo savo viešbučio numeryje.

Mėgindamas prastumti laiką ir atitraukti mintis nuo Keitei tekusio sunkaus išbandymo, Mitčelas paskambino į savo biurą Niujorke ir paprašė padėjėją atsiųsti faksu kelis dokumentus, kuriuos Stavrosas prašė peržiūrėti.

Kai suskambo jo mobilusis telefonas, Mitčelas ir toliau skaitė dokumentus, laikydamas juos dešinėje rankoje, o kairiąja išsiblaškęs nuo kavos staliuko paėmė telefoną.

— Dėde Mitčelai, tai aš. Tai Bilis, — visai be reikalo patikslino berniukas, o jo balsas taip drebėjo, kad jis beveik mikčiojo.

— Kas nutiko? — paklausė Mitčelas, lėtai stodamasis ir nujausdamas blogas naujienas.

— Tai dėl mano tėčio...

Užmerkęs akis, Mitčelas laukė to, ką, žinojo, vienądien turi išgirsti.

— Jie rado mano tėčio kūną šulinyje greta sodybos.

— Man taip gaila, — kimiai ištarė Mitčelas, tada atsimerkė ir papurtė galvą, kad truputį atsigautų. — Šulinyje? Jis įkrito į šulinį?

— Ne, jis neįkrito, jį nužudė. Nušovė į krūtinę.

Bijodamas pasakyti ką nors netinkama, Mitčelas bejėgiškai laukė, kol berniukas papasakos daugiau.

— Kalbėk, Bili, aš čia, aš klausau.

— Jį nušovė Udalų sodybos prižiūrėtojas. Jis... jis prisipažino. Ištvirkęs senas girtuoklis, jis prisipažino policijai viską, kai jie pagaliau stipriai jį prispaudė. Tas niekam tikęs senas niekšas, jis nušovė mano tėvą! Dėde Mitčelai, prašau, gal tu galėtum grįžti namo? Mama užsirakinusi savo kambary ir aš nežinau, ar ji gerai jaučiasi, o senelis Sesilis... jį išvežė į ligoninę dėl stenokardijos.

— Aš grįšiu namo, — prižadėjo Mitčelas.

— Šįvakar? Prašau, pasakyk, kad grįši šįvakar. Aš stengiuosi būti drąsus ir būti vyras, kaip liepė senelis Sesilis, kol tu grįši ir viskuo pasirūpinsi. — Jo balsas užlūžo ir Mitčelo širdį suspaudė gailestis. — Dėde Mitčelai, aš labai bijau dėl savo mamos. Ji kambaryje turi migdomųjų ir neatsiliepia.

— Aš grįšiu.

— Ar išvyksi tuoj pat?

Mitčelas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Išskrisiu apie penktą, jūsų laiku bus trys. Turėčiau būti apie aštuntą.

— Gerai, — nuolankiai ištarė berniukas. — Dėde Mitčelai?

— Taip, sūnau? — paklausė Mitčelas.

— Tėtis labai tave mylėjo. Jis sakė... sakė... kad tu privertei jį didžiuotis, kad yra Vajatas.

Mitčelas įveikė niekad nepatirtą spaudimą gerklėje ir įsistebeilijo pro langą.

— Ačiū, kad pasakei man tai.

Tuo metu Čikagoje Bilis atsilošė Grėjaus kėdėje ir plačiai išsišiepė savo pakerėtai publikai.

— Kaip man pavyko? — pasiteiravo jis, barbendamas rašikliu į geltoną bloknotą tarsi būgnininko lazdele į būgną. — Krūva paistalų, tačiau, manau, jog darbą atlikau, ar ne? Manau, kad improvizacija apie „seną girtuoklį“ pasitarnavo.

Kitoje kabineto pusėje Lili Rierdon suvaldė drebulį ir vengė pažiūrėti savo kolegai į akis.

— Tu nuostabus, Bili, — su pasididžiavimu tarė Grėjus ir atsistojo. — Tu tiesiog nuostabus.

26 skyrius

Biliui padėjus ragelį, Mitčelas kelias minutes it paralyžiuotas stovėjo šalia kavos stalelio, nuleidęs galvą, suraukęs kaktą, stengdamasis susidoroti su sielvartu, užplūdusiu dėl netikro brolio netekties. Brolio, kurį jis menkai pažinojo ir su kurio mirtim tik dabar susitaikė.

Prieš aštuonis mėnesius jis nebūtų galėjęs net įsivaizduoti, koks jausmas turėti giminaitį, o ką kalbėti apie tai, koks jausmas yra jo netekti. Dabar jis šiek tiek suprato ir viena, ir kita ir jį apėmę jausmai buvo širdį graužiantys ir skausmingi.

Mintyse jis regėjo Viljamą, stovintį savo svetainėje Londone su Karolina ir Biliu už nugaros.

— Mitčelai, aš suprantu, kodėl tu neatsakei į mano skambučius ir laiškus, — prabilo Viljamas šypsodamasis, kai Mitčelas piktai įžingsniavo į svetainę, ketindamas išprašyti juos lauk kartą ir visiems laikams, — bet giminaičių negalima pasirinkti, todėl bijau, kad tu įstrigai su mumis.