Джудит Макнот - Lemties piršlys

Nors tądien žengdamas į kambarį Mitčelas buvo pasiryžęs atmesti šį smarkiai pavėlavusį savo šeimos bandymą susipažinti, vis dėlto jis patyrė šoką akis į akį susidūręs su vyru, kuris buvo neapibūdinamai, tačiau neabejotinai panašus į jį patį.

— Brolio įsigijimas manęs nedomina, — atšovė Mitčelas.

— O mane domina, — atsakė Viljamas su šilumos, draugiškumo ir stebėtinai stiprios valios deriniu, kuriuo pasižymėjo tik jis. — Ar mes galim prisėsti?

Mitčelui ant liežuvio sukosi žodis ne, tačiau jį įdėmiai stebėjo Bilis, o ir Karolina šypsojosi jam tarsi sakydama:

— Mes suprantam, kaip tu jautiesi, mums taip pat nejauku.

Nespėjęs susivokti, jis jau sutiko susitikti su jais kitą dieną, ir dar kitą, ir dar.

Viljamas nekantravo asmeniškai pažinti brolį, nors jis ir taip jau žinojo apie Mitčelą daugiau nei šis pats. Be visų aplinkybių, gaubiančių Mitčelo pradėjimą ir gimimą, jis taip pat peržiūrėjo visas senas bylas, kurias rado Sesilio seife, taip pat laiškus ir ataskaitas iš Mitčelo mokyklų. Viljamas atvirai pripažino, jog nei viena iš jų nebuvo atplėšta.

Tai, ko negalėjo sužinoti iš šių bylų, Viljamas atrado nagrinėdamas informaciją apie Mitčelą internete. Jis žinojo apie Mitčelo mokslinius laipsnius baigus Oksfordą ir Kembridžą, apie Stavrosą Konstantatosą ir apie Mitčelo santuoką su Anastasija. Jis netgi erzino Mitčelą dėl kelių plačiai aprašytų jo pastarųjų metų meilės romanų.

Mitčelas nenorėjo nieko girdėti apie savo tėvą ar senelį, kurie neparodė tokios pat iniciatyvos, ir iš pradžių atrodė, jog Viljamas su tuo susitaikė. Tačiau greitai Mitčelas suprato, jog jo vyresnysis brolis buvo tartum tylus garvežys, kurio negalėjai nuversti nuo bėgių ir kurio atvykimo į kurį nors sutartą tašką negalėjai tikėtis.

Vieną vakarą, kai Mitčelas lankėsi Čikagoje, kad susitiktų su Metu Farelu, jis vakarieniavo su Viljamu ir jo šeima. Vakarienės metu Viljamas metė, kaip jis tikėjosi, stipriausią kozirį, turėjusį paakinti Mitčelą išsiaiškinti savo santykius su Sesiliu.

— Kalbame apie didžiulę sumą pinigų...

— Jo ar mano? — sarkastiškai atsiliepė Mitčelas, nors jau žinojo, kad Sesilis Vajatas buvo nepaprastai turtingas žmogus.

Karolina greitai nuleido akis, kad paslėptų šypseną. Viljamas nusijuokė garsiai, tada surimtėjo.

— Pusė mano paveldėjimo teisėtai priklauso tau.

— Aš jo nenoriu.

— Aš neklausiu, ar tu jo nori. Aš tau sakau, kad aš jo nepriimsiu. Kaip tavo vyresnis — nors gal ir ne išmintingesnis — brolis, aš pasilieku teisę rūpintis tavo interesais. — Jis sumišęs šyptelėjo ir pridūrė: — Aš galvojau apie tai, kaip būtume augę kartu, ir vaizduotėje matau tave sekiojant man iš paskos, kaip aš tave ginu nuo chuliganų, o tu, na, tu pats žinai...

— Ne, nežinau, — nuoširdžiai tarė Mitčelas.

Karolina užbaigė sakinį už vyrą, švelniai šypsodamasi Mitčelui:

— ... o tu būtum pagarbiai žiūrėjęs į savo brolį, klausęs jo patarimo ir visa kita.

Mitčelas pažvelgė į „didįjį brolį“, sėdintį grakštaus stalo gale, savo didžiuliuose Čikagos namuose. Jis buvo keliais coliais žemesnis, keleriais metais vyresnis ir daug svarų sunkesnis negu Mitčelas. Jis taip pat buvo pats padoriausias, pats dosniausias Mitčelo kada nors sutiktas žmogus. Aš pagarbiai žiūriu į tave dabar, pamanė jis, ir linksmai pridūrė, bet jei tu ketini vaikštinėti, dalindamas į šalis pusę savo paveldėjimo, tai aš turėčiau būti tas, kuris duoda patarimą.

Netrukus Karolinai ir Mitčelui likus vieniems, ji prabilo apie Viljamo ir Mitčelo tėvą, ir tai, ką ji pasakė, atskleidė daug daugiau, nei vien tik paaiškino priežastį, kodėl Edvardas iki šiol nenorėjo su Mitčelu turėti nieko bendra.

— Viljamo tėvas — tavo tėvas — yra didžiausias egocentrikas, kokį aš esu sutikusi. Jis eina per gyvenimą, slėpdamas nuo savęs ir nuo kitų tiesą apie save, ir geria, kad niekada nereikėtų pažiūrėti jai į akis. Viljamui augant, jis nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio, štai kodėl Viljamas taip ryžtingai nusiteikęs atkurti santykius su tavim, — užbaigė Karolina. — Viljamas pyksta, kad judu užaugot manydami, jog niekam nerūpit, o tuo tarpu galėjot turėti vienas kitą, ir jis pasiryžęs pasivyti prarastą laiką. — Tada ji pakilo, nes jau buvo tiekiama vakarienė, įsikibo Mitčelui į parankę ir nusivedė į valgomąjį. — Beje, — atskleidė ji Mitčelui, — galbūt tu nepastebėjai, bet jis tave myli, jis mano, jog esi nuostabus ir nežmoniškai tavimi didžiuojasi.

Užuot pasakęs jai, ką jaučia Viljamui, ko, kaip žinojo, ji laukė, Mitčelas nusišypsojo ir tarė:

— Jam labai pasisekė, kad turi tave.

— Man pasisekė, kad turiu jį, — kukliai atsiliepė ji.

Dabar, stovėdamas savo numeryje „Anklave“, Mitčelas graužėsi, kad nepasakė Karolinai, kaip jam patiko Viljamas ir kaip jis juo žavėjosi, kad ji galėtų persakyti tai vyrui, kaip perdavė Viljamo jausmus jam. Kodėl jis negalėjo ištarti šių žodžių? Kodėl jis jų nepasakė, kad Viljamas žinotų, kaip jis jaučiasi?

Sunkiai atsidusęs, Mitčelas mintimis grįžo į dabartį ir ėmėsi to, ką turėjo padaryti. Jis žinojo, jog Bilio baimė, kad motina perdozuos migdomųjų, buvo nepagrįsta. Karolina iš pat pradžių žinojo, jog Viljamas dingo ne savo valia, nesvarbu, ką manė policija. Ji taip pat žinojo, jog niekas nebūtų Viljamo atskyręs nuo šeimos, tik mirtis. Viljamui dingus, jie ne kartą kalbėjo apie visa tai. Dar daugiau, Karolina labiausiai bijojo palikti Bilį vieną, todėl nebuvo net minties, kad ji svarstytų atimti sau gyvybę.

Kita vertus, nebuvo abejonės, jog Mitčelas tuoj pat turėjo išskristi į Čikagą ir ateinančiomis dienomis suteikti Biliui ir Karolinai visą įmanomą moralinę paramą. Tiek jis privalėjo padaryti dėl brolio, kurį... mylėjo.

Kai jis paaiškins Keitei, kodėl turi grįžti į Čikagą, ji supras ir atleis jam, Mitčelas dėl to neabejojo. Ji buvo tokia miela ir geraširdė, kad negalėjo palikti sužeisto benamio šuns, taigi ji akimirksniu supras, kad jis negali palikti Karolinos ir Bilio.

Kelias ateinančias dienas jis galėtų skraidyti pirmyn atgal tarp Čikagos ir Sen Marteno. Tik keturios valandos į vieną pusę, o išsimiegoti jis galėtų lėktuve. Vis dėlto mintis vėl palikti ją viešbutyje, kaip padarė jos draugas, buvo netinkama.

Mitčelas prisiminė, kad Keitė buvo užsiminusi, jog jai patinka laivai, ir staiga jam toptelėjo geriausias įmanomas sprendimas — dieną, kol jis bus išvykęs, jis suorganizuos jai pasiplaukiojimą aplink salas Žako laivu. Jai tai patiks. Po kelių dienų ilgesnio kruizo atskrenda Žakas su Džulija ir Metas su Meredit ir jai taip pat bus smagu su jais susipažinti, nutarė Mitčelas, ranka jau siekdamas telefono.

Pirmiausia jis paskambino pilotams ir davė nurodymą būti pasirengusiems išskristi penktą valandą.

Tada paskambino į viešbučio registratūrą ir pranešė, jog tuoj pat išsiregistruoja.

Galiausiai susisiekė su Žaku Romoje.

27 skyrius

Stovėdama prie lango Mitčelo bute Romoje, Navonos aikštėje, Džulija Metison Benedikt žvelgė žemyn į įspūdingą Keturių upių fontaną, sukurtą Berninio. Buvo vakaras ir fontanas skendo šviesoje, kavinukių aplink aikštę lankytojai vakarieniavo, o aikštėje judėjo nuolatinis įsimylėjėlių ir turistų srautas. Svetainėje jai už nugaros jos vyras sėdėjo septynioliktojo amžiaus barokiniame fotelyje ir vartė savo užrašus apie šios dienos filmavimą. Jie gyveno čia jau dvi savaites filmuodami natūralioje aplinkoje ir Romoje jau buvo viską baigę, tačiau Žakas norėjo pasilikti dar keletą dienų, kad nufilmuotų kelis papildomus natūrinius kadrus.