Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Pasiilgsiu šitos vietos, — ištarė Džulija, žvelgdama jam per petį. — Aš netgi pasiilgsiu Džovanio.

Žakas pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Tikrai? Kada gi tu nusprendei, jog jis vis dėlto ne banditas, apsimetantis vairuotoju?

— Vakar, — prisipažino Džulija, — kai jis praktiškai įmetė mane į mašiną ir puolė vytis vagį, kuris išplėšė senai damai rankinę.

Žakas griežtai pažvelgė į ją.

— Kada ketinai man apie tai papasakoti?

— Maždaug dabar, — ramiai tarė ji, — kai mes jau pasirengę palikti Romą ir tu nesijaudinsi, jog tai gali pasikartoti. Ar tu žinojai, jog Džovanis pažinojo Mitčelą nuo tada, kai tas buvo mažas berniukas ir gyveno Italijoje?

— Aš netgi nežinojau, jog Džovanis anglų kalba sugeba pasakyti daugiau kaip kelis žodžius, — pradėjo Žakas, tačiau suskambo telefonas ir jis nutilo, kad atsilieptų.

Kai po kelių minučių padėjo ragelį, jo veido išraiška buvo keista ir mąsli.

— Kas nutiko? — pasiteiravo Džulija.

— Skambino Mitčelas. Akivaizdu, jog salose jis su kažkuo susipažino, bet turi ją palikti ten ir grįžti į Čikagą. Jis paprašė manęs paskambinti Preskotui ir susitarti, kad ją priimtų į laivą ir surengtų jai kruizą aplink salas, kol jo nebus.

Džulija tyrė jo nustebusį veidą.

— Ko tu man nesakai?

— Paties įdomiausio. Mitčelas ketina kasdien skraidyti pirmyn atgal, kad pabūtų su ja laive.

— Tu rimtai?

— Labai rimtai. Ir jis, manau, taip pat.

Žakas surimtėjo ir pridūrė:

— Priežastis, dėl kurios jis turi grįžti į Čikagą, yra ta, jog surastas jo brolio kūnas. — Jis pažvelgė į laikrodį ir paėmė telefoną, kad paskambintų Preskotui. — Sen Martene pusė dviejų, — tarė jis, — o Mitčelas sakė, jog atsiveš ją apie penkias.

— Ar mes turim vardą? — pašmaikštavo Džulija.

— Keitė Donovan.

28 skyrius

Keitė užtraukė savo lagaminą, nusinešė jį į svetainę ir padėjo šalia maišo drabužiams. Ji jau tiek kartų pakartojo tai, ką nori pasakyti Evanui, jog bijojo, kad tai nuskambės tartum gerai surepetuota kalba, nors labai išgyveno dėl skausmo, kurį turėjo jam suteikti.

Viską atlikusi, ji išėjo į terasą ir širdyje vėl pražydo ilgesys ir gerumas. Vos prieš tris dienas ji stovėjo toje pačioje vietoje, kalbėjo telefonu su Holi ir šėrė Maksą šoninės gabalėliais. Tą rytą ateitis atrodė tokia niūri, o dabar ji buvo akinamai šviesi ir pilna skaudžiai malonių pažadų. Viskas pasikeitė per tris trumpas dienas. Ji įsimylėjo.

Keitė šypsodamasi žengė į priekį ir perbraukė ranka akmeninę terasos baliustradą, o mintyse jai tuo metu sukosi malonūs prisiminimai. Sodo pakrašty, šalia paplūdimio, siūbavo būrelis palmių, po kuriomis ji stovėjo, kai Mitčelas nusileidęs grįžo, kad atsakytų į kai kuriuos jos klausimus... Mano brolio vardas buvo Viljamas.

Terasoje, būtent toje vietoje, kur ji dabar stovėjo, jie pirmą kartą šoko. Ji klaidingai pamanė, jog jis ketina ją pabučiuoti, o galiausiai pradėjo juoktis ir priekaištauti jam: Galėjot užsiminti, jog ketinat su manim pašokti, o ne mėginsit išprievartauti.

Bet aš ketinu jus išprievartauti, — sušnibždėjo jis.

Tą naktį jis iš tikrųjų buvo nežmoniškai tiesus dėl savo ketinimų ir norėjo jos taip stipriai, jog pakeitė nuomonę ir grįžo pas ją į sodą.

Kitą dieną, kambaryje „Anklave“, jis buvo toks pat atviras, šyptelėjusi prisiminė Keitė...

Čikagoje yra tinkamas jaunikis, kuris nori tave vesti, čia, šitam kambary, yra vyras, norintis įsitempti tave į lovą ir mylėtis tol, kol nė vienas iš mūsų nebeturės jėgų pajudėti. Bet tuo viskas ir turi pasibaigti. Kitaip būtų per daug komplikuota.

Po kelių akimirkų — kompromisas. O kai Mitčelas nusileidžia, jam neįmanoma atsispirti.

Sukomplikuokim viską, Keite... Tiesa ta, jog vakar vakare aš jutau tuos pačius dalykus kaip ir tu. Ir tu žinai, jog aš juos jutau.

— Keite? — Evano balsas privertė ją atsisukti, kad spėtų pamatyti jį uždarant duris — aukštą, geros formos, patrauklų vyrą rudais plaukais ir pilkomis akimis — jis ketverius metus buvo jos gyvenimo dalis. Geras vyras, kurį ji ketino įskaudinti.

— Nemaniau, kad turėsi raktą, — prabilo ji atsiritus dar vienai, šįkart skausmingai, ilgesio bangai.

— Kadangi tavęs niekada nebūna, — paaiškino jis žingsniuodamas jos link, — stabtelėjau registratūroje ir... — jo žvilgsnis užstrigo ties jos lagaminais, tada atsimušęs rikošetu grįžo prie jos veido. — Kas čia vyksta?

Nervingai trindama rankas į kelnių šonus, Keitė stengėsi šypsotis — linktelėjo sofos link ir pasakė:

— Eikš čia, prisėskim. Mums reikia pasikalbėti.

— Gal geriau iš karto pereikim prie apibendrinimo, — ramiai tarė jis. — Tu pyksti, kad palikau tave čia vieną, aš taip pat pykstu, kad tu man keršijai ignoruodama mano skambučius ir versdama kasdien išgyventi pragarą, jaudinantis, jog galvos skausmas išvedė tave iš rikiuotės, ir galvojant apie tokius dalykus kaip smegenų auglys. Reziumė būtų tokia, argi ne taip? — paklausė jis. Nelaukdamas jos atsakymo apsisuko ant kulno ir nuėjo prie baro.

Tą keistą akimirką, žinodama, jog tarp juodviejų viskas baigta, Keitė stebėjo jį ir suprato, kuo jis patiko jai nuo pat pradžių — protu ir pasitikėjimu savimi, gebėjimu eiti tiesiai prie reikalo ir įvertinti jį iš abiejų pusių, mokėjimu išlaikyti šaltą protą, kai aplink visi imdavo panikuoti. Šie gabumai darė jį puikiu advokatu ir nuostabiu draugu.

Keitė žiūrėjo, kaip jis gurkšteli gėrimo, o jam nuleidus stiklinę ir rūsčiai į ją pažvelgus, šyptelėjo ir sugalvojo norą, kad jis kuo greičiau sutiktų nuostabų žmogų.

— Kodėl tu šypsaisi?

— Aš tikiuosi, jog tu surasi būtent tokią moterį, kokios nusipelnai.

— Sarkazmas tau netinka, — kategoriškai pastebėjo jis. — Skamba labai nuoširdžiai ir todėl nepasiekia tikslo.

Draskoma juoko ir ašarų, Keitė prikando lūpą ir pažvelgė žemyn. Jis buvo daugiau negu jos mylimasis, jis buvo jos draugas. Ji tuoj neteks draugo ir dar jį įskaudins. Pakeldama galvą, ji giliai įkvėpė ir švelniai tarė:

— Tai nebuvo sarkazmas, Evanai. Pasakiau tai iš visos širdies.

Jo ranka, kėlusi taurę prie burnos, sustingo. Įsmeigęs į ją akis, jis ištiesė ranką ir padėjo taurę ant baro.

— Apie ką tu kalbi?

— Aš susipažinau su kai kuo ir tarp mūsų vyksta kai kas ypatinga. Turiu suteikti tam šansą.

Jis buvo toks ramus, jog net baugino.

— Kada visa tai nutiko?

— Prieš dvi dienas. Prieš dvi su puse dienos, — pasitaisė Keitė stengdamasi, jog tai, ką ji daro, atrodytų ne taip beprotiškai impulsyvu.

— Kas jis?

— Tu jo nepažįsti. Jis gyvena ir Europoje, ir Niujorke.

— Kur tu su juo susipažinai?

— Evanai, prašau...

— Padėk man suprasti, kaip vyras, kurį tu pažįsti porą dienų, gali priversti tave atsisakyti santykių, trukusių ketverius metus. Papasakok daugiau!

— Sutikau jį čionykščiam restorane.

— Kuo jis užsiima?

— Aš... tiksliai nežinau.

— Koks jo vardas?

— Nesvarbu, koks jo vardas.

— Man velniškai svarbu. Man reikia vardo, kurį, likęs vienas, galėčiau keikti. Vyrai taip daro, Keite. Mes apsimetam, kad į viską reaguojam labai ramiai, kad mūsų širdys nesudaužytos, o tada baisiai prisigeriam ir keikiam tą niekšą, pavogusį moterį, kurią mes mylėjom.

Keitei akis gėlė ašaros.

— Tu jau permiegojai su juo, tiesa? — karčiai nusprendė jis. — Man prireikė dviejų mėnesių įsitempti tave į lovą, o jis tai sugebėjo per dvi dienas.