Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Aš verčiau eisiu, — ištarė Keitė ir pasilenkė prie lagamino.

— Prieš tau išeinant išgirskim vardą.

— Mitčelas Vajatas.

Evano veidas sustingo, tarsi jis nebūtų galėjęs tuo patikėti.

— Mitčelas Vajatas? — pakartojo jis. — Tu čia susidėjai su Mitčelu Vajatu ?

— Tu jį pažįsti?

— Pažįstu, — rėžė jis. — Jis Sesilio Vajato anūkas pavainikis.

Išskyrus nuostabą, jog Evanas aiškiai buvo sutikęs Mitčelą kokiame nors priėmime, Evano pareiškimui Keitė neteikė ypatingos reikšmės. Kaip ji žinojo iš nuobodžios patirties, žmonės iš išpuikusios socialinės Evano klasės turėjo plačių ryšių daugelyje miestų, jie visi atidžiai stebėdavo vienas kitą ir nesiliaudami liežuvaudavo apie visa tai. Jau seniai nustojo lydėti Evaną į beveik visus jų susibūrimus. Ji tebuvo socialinė darbuotoja ir restorano savininko dukra, o kadangi jų santykiai tebebuvo neaiškūs, jie nežinodavo, kaip su ja elgtis, išskyrus mandagų elgesį dėl Evano. Keitė dėl tos pačios priežasties elgėsi taip pat. Retkarčiais Evanas mėgindavo papasakoti jai istoriją iš kokio nors priėmimo, tačiau vos tik jis pradėdavo kalbėti apie žmones, kurie ten buvo ir kaip jie susiję su tokiais ir tokiais, Keitės smegenys automatiškai persijungdavo į kitą kanalą, nespėjus jam priartėti prie esmės. Ji nelabai žinojo, kas buvo Sesilis Vajatas, todėl žinia, kad Mitčelas gali būti jo „pavainikis anūkas“ nepadarė jokio įspūdžio.

— Velniškai didelis sutapimas, — prabilo jis tokiu tonu, jog atrodė, kad tai visiškai joks sutapimas.

— Kas? — paklausė Keitė su palengvėjimu, jog kažkas atitraukė jo dėmesį nuo įžeistų jausmų.

— Kai sutikau jį Sesilio Vajato gimtadienio pobūvyje, aiškiai pasakiau, jog šiuo metu mes būsim čia, apsistoję Salos klube. Jis pasakė, jog bus čia tuo pačiu metu, gyvens draugo laive. Atleisk man, jei nuskambės paranojiškai, tačiau man atrodo šiek tiek keista, jog jis tariamai atstūmė visas moteris pobūvyje, kurios korėsi jam ant kaklo... ir negalėjo susirasti tinkamos moters nė vienoje iš šitų salų... kol netyčia atsitrenkė į tave — viešbutyje, kuriame jis neapsistojęs — ir tuo metu, kai aš buvau išvykęs. Visa tai man visai nepanašu į sutapimą, tai panašu į kerštą.

— Jis nė nenutuokia, jog aš tave pažįstu, — įsiterpė Keitė. — Aš nė karto nepaminėjau tavo vardo.

— Vila, kurioje tu gyveni, užsakyta mano vardu, — atkirto Evanas.

Keitė nematė tikslo ginčytis dėl šitos nereikšmingos smulkmenos, tačiau ji buvo apstulbusi, kad jos pasitraukimas privedė jį prie tokių nesuprantamų įmantrios logikos šuolių.

— Kerštas už ką? — pasiteiravo ji ramiai.

— Ar Vajatas pasakojo tau ką nors apie savo kilmę?

— Manęs nedomina jo genealogija ar statuso teisėtumas.

— Tada susidomėk, Keite, — griežtai liepė jis. — Tai šlykšti istorijūkštė, į kurią įpainiotas mano tėvas, taip pat ir aš.

— Gerai, — atsiduso ji, — aš klausau.

— Dar prieš keletą mėnesių Mitčelas manė, jog vos gimęs buvo paliktas ir kad vardą kažkas jam išrinko iš telefonų knygos. Jis lankė geriausias internatines mokyklas Europoje su turtingiausiais pasaulio vaikais, bet buvo verčiamas manyti, jog jis pats ten mokosi tik dėl nepažįstamųjų dosnumo.

Keitė pasijuto pritrenkta, tačiau nekantravo kuo greičiau visa tai užbaigti.

— Kaip tai susiję su tavim?

— Visą apgaulę sukūrė ir prižiūrėjo mano tėvas, o Vajatas tiesą sužinojo tik prieš aštuonis mėnesius. Dabar Sesilis staiga atsitempė jį iš nežinios į Čikagą ir demonstruoja lyg tiesioginį įpėdinį. Mano tėvas ir aš vieninteliai žinom apie jo niekingą praeitį ir jam velniškai pikta, kad mes tai žinom, kaip ir tai, jog mano tėvas viską suorganizavo Sesiliui. Sesilio pobūvio metu Vajatas priėjo prie mūsų ir priešiškumą galėjai raikyti peiliu. Aš įsikišau ir bandžiau sušvelninti padėtį papasakodamas apie mūsų atostogas Angilijoje. Papasakojau jam apie tave, kad tavo tėvas ką tik mirė ir kad aš skubu į budynes.

— Ar tu nori pasakyti, jog pasakei jam mano vardą?

— Taip. Tuo metu aš visiškai nenutuokiau, kas neduoda jam ramybės. Tik kitą rytą sužinojau, ką Sesilis ir mano tėvas padarė Vajatui vaikystėje.

— Dabar, — tarė jis pompastiškai šypsodamasis, — prieš išeidama, ar atsakytum į mano klausimą?

Keitė suprato, jog išbandymas tuojau baigsis ir kad jis nevers jos pripažinti esąs teisus dėl Mitčelo, ir dėl to Evaną gerbė. Ji žinojo, jog jis jaučiasi teisus, tačiau jis nepažinojo Mitčelo taip kaip ji. Dar daugiau — nesvarbu, koks sąžiningas jis stengėsi būti, jį ką rik pametė dėl kito vyro ir suprantama, jog tai iškreipė jo požiūrį į varžovą. Keitė nenorėjo jo įskaudinti palaikydama Mitčelą, giedodama jam ditirambus ar gindama jo poziciją. Ji norėjo kuo greičiau visa tai baigti, padarydama kuo menkesnę žalą Evano išdidumui, o tada važiuoti pas Mitčelą ir niekada neprasitarti, jog žino širdį draskančią jo vaikystės istoriją. Jis pats jai išsipasakos, kai ateis laikas. Jis jau papasakojo truputėlį. Atsakydama į Evano klausimą, Keitė linktelėjo ir nusišypsojo.

— Koks tas klausimas?

— Keite, aš tave pažįstu seniai ir žinau, jog tave nelengva apakinti. O gal aš tiesiog pasirinkau netinkamus būdus. Visada atrodė, kad tau nė velnio nerūpi visuomeninė padėtis, pinigai ar kažkas panašaus, ką aš būčiau galėjęs pasiūlyti. Taigi mano klausimas toks: kaip, po velnių, jis per dvi dienas pasiekė to, ko aš negalėjau pasiekti per ketverius metus?

— Evanai, prašau, nereikia... — tarė Keitė akis staiga užplūdus ašaroms, nes ji net neįsivaizdavo, jog jis mylėjo ją taip stipriai, kad šitaip nusižemintų.

— Pasakyk man. Aš turiu žinoti. Vajato teta, Olivija Hebert, pobūvyje pasakojo, jog Angilijoje jis statosi namą. Ar tu paslapčia svajojai apie namą saloje? Ar jis tau jį aprodė ir prašė įsivaizduoti save, gyvenančią tokiame name?

Keitė įstengė išlaikyti bejausmę veido išraišką. Jai nerūpėjo, kad Mitčelas neužsiminė, jog statosi čia namą. Jie buvo per daug užsiėmę mylėdamiesi ir stengdamiesi pažinti vienas kitą.

— Ne, — ramiai tarė ji.

— Plaukdamas čia keltu girdėjau, jog netoliese plaukioja Žako Benedikto jachta, o remiantis tuo, ką skaičiau internete, Vajatas artimas Benedikto draugas ir stambus jo filmų investuotojas. Be jokios abejonės, Benedikto jachta ir yra tas draugo laivas, kuriame Vajatas sakė apsistosiąs būdamas čia. Ar jis pasiėmė tave paplaukioti ir pažadėjo nerūpestingą gyvenimą plaukiojam su kino žvaigždėmis? Ar to tu visada norėjai?

— Ne, — atsiliepė Keitė, stengdamasi atrodyti nerūpestingai. Tačiau supratimas, kad Mitčelas leido jai be paliovos kalbėti apie Žaką Benediktą, kai jų laivo kapitonas parodė jiems Džuliją, privertė Keitę pasijusti nesmagiai. Vis dėlto, jis iš tiesų nemelavo sakydamas, jog nėra Žako „garbintojas“. Iš tikrųjų jis buvo Žako Benedikto draugas. Ir reikia pripažinti, Mitčelas tikrai nebuvo pagyrūnas.

Atsakymais ji Evano neapgavo. Jos oda buvo per daug šviesi, o akys per daug išraiškingos, kad nuslėptų nuostabą ar nusiminimą.

— Tu nieko nežinojai apie namą ar jachtą, tiesa?

— Manau, jog ši diskusija beprasmiška ir ją reikia baigti, — tvirtai tarė Keitė.

— Iškart po to, kai tu atsakysi į dar vieną klausimėlį. Ne man, sau — kaip, po galais, taip nutiko, kad tu žinai, jog Vajatas gyvena Europoje ir Niujorke, bet nežinai, kad jis gyvena ir Čikagoje!