Джудит Макнот - Lemties piršlys

Akivaizdus atsakymas buvo, jog jos draugas išsiregistravo ir išvyko namo vienas. Keitė dabar tikriausiai buvo pakeliui pas Mitčelą, taip trokšdama jį pabučiuoti pasisveikindama, kaip ir jis atsakyti į jos bučinį. Buvo būdas tai išsiaiškinti... Mitčelas iš kišenės lėtai išsitraukė piniginę ir išsiėmė popieriaus lapelį, kurį buvo įsidėjęs vakar, su veterinaro adresu ir telefonu. Žiūrėdamas į lapelį, jis vėl nykščiu atvertė telefono dangtelį, o jo širdis iš baimės pradėjo daužytis.

— Tai Mitčelas Vajatas, — prisistatė jis veterinarui, kai šis atsiliepė. — Aš norėjau pasiteirauti, ar panelė Donovan jau buvo užsukusi pasiimti Makso.

— Taip, buvo. Pasiėmė prieš kelias valandas ir Maksas labai džiaugėsi ją matydamas. Aš sutvarkiau visus dokumentus, kurių jai reikėjo, kad išsivežtų jį į Valstijas.

— Tai gerai... — pratarė Mitčelas, o jo krūtinę spaudė skausmingas netikėjimas. — Ar ji atsivedė ką nors, kad jai padėtų?

— Taip, tokį mielą džentelmeną.

Stovėdami prie savo automobilio, Čaildresas ir Makneilas žiūrėjo, kaip Mitčelo reaktyvinis lėktuvas rieda tolyn nuo angaro. Po kelių minučių jis jau riaumojo pakilimo taku, tada pakilo ir greitai dingo tamsoje, o jo kelią padangėje žymėjo tik mažyčiai šviesos blyksniai.

30 skyrius

Skirtingai nei tradiciškai apstatyti jo butai Europoje, Mitčelo lėktuvo interjeras buvo panašus į prabangią ArtDeco stiliaus svetainę, o sidabrinės, juodos ir chromo spalvų derinį pagyvino margi to laikotarpio meno kūriniai, kuriuos jis rūpestingai surinko. Stilinga austrės pilkumo odinė sofa, pakankamai ilga, kad jis galėtų išsitiesti, buvo pastatyta tarp poros stalų užapvalintais galais ir juodo granito stalviršiais bei blizgančio chromo lempų Art Deco periodui būdingu profiliu.

Priešais stovėjo du didžiuliai pilkos odos besisukantys ir atlošiami foteliai. Už jų stovėjo Makassar juodmedžio stalas ir spintelė, prie kurių jis dažnai dirbdavo, dar viena eilė kėdžių ir tarpduris, atsiveriantis į kompaktišką, bet elegantišką miegamąjį su vonia.

Paprastai, jei skrydis trukdavo keletą valandų, įlipęs į lėktuvą Mitčelas eidavo arba prie stalo, arba į miegamąjį — nelygu, koks paros laikas. Šįvakar jis nuėjo tiesiai prie lenkto juodmedžio baro salono priekyje ir įsipylė didelę krištolinę taurę brendžio.

Sėdėdamas ant sofos jis žiūrėjo, kaip nyksta mirgančios Sen Marteno šviesos, tada ištiesė priešais save kojas ir pakėlė prie lūpų taurę su brendžiu, trokšdamas, kad ugninis skystis pradėtų malšinti krūtinės skausmą.

Jis išjungė šviesą salone ir uždegė stalinę lempą.

Lėtai, žingsnis po žingsnio, jis mintimis paniro į paskutines tris dienas, ieškodamas kokios nors užuominos, turėjusios įspėti apie tai, kad pervertina Keitės jausmų jam gilumą.

Po valandos viskas, ko jis pasiekė, tebuvo jį persekiojantys prisiminimai apie žavią raudonplaukę su širdį glostančia šypsena, bučiavusia ir uždegusia jį. Visi prisiminimai tevedė prie vieno neatsakomo klausimo: kaip ji galėjo išvykti su savo draugu, net nesusitikusi su juo prieplaukoje atsisveikinti?

Kaip ji galėjo taip pasielgti, kai buvo tokia atvira ir drąsi kalbėdama apie savo jausmus:

Aš manau, jog gali būti, kad mums likimo skirta taip susipažinti ir tapti draugais. Kad tai buvo iš anksto nulemta... Tu man labai patinki, ir manau, jog aš taip pat tau patinku... Jei man lemta nusivilti, nenoriu, kad tai nutiktų būnant su tavimi.

Tramdydamas jam nebūdingą spaudimą gerklėje, Mitčelas giliai įkvėpė ir atlošė galvą, stumdamas save į malonų sąstingį, kuriame galėtų galvoti apie ją be to maudžiančio sumišusios netekties jausmo. Tačiau jį teužplūdo prisiminimai apie tylų džiaugsmą, kai jie sėdėjo lovoje ir drauge stebėjo saulėtekį, mieguisti ir patenkinti, ir apie nepaaiškinamą malonumą matyti jos ranką šalia savosios ant kazino stalo.

Ji nusprendė likti su savo draugu — taip įmantriai apibūdinęs visų trijų „vaidmenis“ šį rytą, dabar jis buvo susaistytas tokio sprendimo ir įpareigotas vaidinti tą vaidmenį, kurį buvo numatęs jos draugui:

Kai tik supras, jog tu rimtai nusiteikusi būti su kažkuo kitu, jis privalo garbingai priimti pralaimėjimą ir palinkėti tau sėkmės — taip sukeldamas įspūdį, jog tu netenki tikro princo, ir paskandindamas tave kaltėje ir abejonėse — o tada pasitraukti velniop man iš kelio.

Turint omenyje taisykles, kurias tu išvardijai... — paklausė ji, — ką tu, kaip džentelmenas, turėtum daryti, jei aš truputį sudvejočiau dėl skyrybų su savo draugu?

Tokiomis aplinkybėmis tu turėtum paskambinti man ir pasakyti, jog tau kilo abejonių, tada aš tiesiog susikeisčiau su juo vaidmenimis.

Šįvakar važiuodamas į oro uostą jis paskambino į „Anklavą“, norėdamas sužinoti, ar Keitė nepaliko jam žinutės, tačiau jokio pranešimo nebuvo.

Mitčelas trumpai apsvarstė galimybę, kad jos dingimas buvo vaikiškas bandymas įrodyti, jog ji gali priversti jį pavyduliauti taip stipriai, kad sektų paskui ją. Jei taip, tai ji ne tokia moteris, kaip jam pasirodė.

Jis žinojo, kaip ją rasti. Jam ji nebuvo dingusi. Jei Keitės pavardės nebūtų telefonų knygoje, galėtų ją rasti per jos tėvo nekrologą laikraštyje.

Kelis kartus Mitčelas apmąstė galimybę, jog nutiko kažkas baisaus, kas privertė ją išvykti nieko nepranešus.

Tačiau jis kaskart nuslopindavo tokią mintį, kaip ir pagundą pasinaudoti ja kaip pretekstu Keitei surasti. Ji turėjo pakankamai laiko ir blaivaus proto, kad iš veterinaro pasiimtų benamį šunį. Ji tyčia paliko jį laukiantį prieplaukoje.

Telefonas ant stalo greta jo pradėjo skambėti, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio.

— Kodėl, po galais, jis neatsiliepia? — paklausė žmoną Metas Farelas. Susikišęs rankas į kišenes, jis nusisuko ir pažvelgė pro svetainės langus, iš jų prabangaus buto mansardoje atsiveriančius į Pakrantės kelią. — Juk žinau, kad jis lėktuve.

Meredit padėjo į šalį darbotvarkę, kurią turėjo parengti būsimajam Bankrofto ir kompanijos direktorių tarybos susitikimui. Tai buvo prabangių parduotuvių tinklas, įkurtas Bankrofto prosenelio, ir kuriam ji dabar vadovavo.

— Tikriausiai jis lovoje, — tarė ji, tačiau jos balse Metas išgirdo reikšmingą gaidelę ir prisiminė kai ką, kas privertė į Mitčelo padėtį žvelgti ne taip liūdnai.

— Kalbant apie tai... — prabilo jis ir pakėlė antakius, neužbaigdamas sakinio.

Meredit stebėjo jo veido išraišką, tačiau į galvą neatėjo niekas, išskyrus tai, jog vyras duoda užuominą, kad jiems derėtų eiti į lovą. Tačiau tai atrodė mažai tikėtina, turint omenyje, jog jam skubiai reikėjo susisiekti su Mitčelu ir perspėti, kad dviejuose žemynuose policija jo butuose atlieka kratas.

— Kalbant apie ką? — galiausiai paragino ji.

— Kalbant apie Mitčelą lovoje, — nesėkmingai mėgino užvesti ant kelio Metas.

— Taip? — nusišypsojo ji jau susierzinusi, kai jis vos vos kilstelėjo antakius ir vėl paliko ją spėlioti, nesuteikdamas jokios informacijos.

Patenkintas, kad žmona labai susidomėjo nauja tema, Metas paaiškino:

— Kai šįvakar paskambino Žakas, norėdamas pasakyti, kad Mitčelo bute Romoje atliekama krata, jis taip pat užsiminė, jog Mitčelas skambino jam šįryt iš Sen Marteno ir turėjo labai įdomų prašymą. Atrodo, jog salose Mitčelas bus su kažkuo susipažinęs ir kadangi jam reikia kelioms dienoms grįžti čionai, kad pabūtų su Karolina ir Biliu, jis norėjo įsitikinti, kad jo dama labai maloniai leis laiką, plaukiodama aplink salas laivu Džulija , kol jis bus Čikagoje.