Джудит Макнот - Lemties piršlys

Keitė taip džiaugėsi ją matydama, kad iškart pritaikė seną jųdviejų paprotį net ir pačius blogiausius įvykius paversti medžiaga nerūpestingam pajuokavimui.

— Nagi, pažiūrėkim, kas gi ten nutiko? Įsimylėjau naują vyruką ir susižadėjau.

— Su Evanu ar su tuo nauju vyruku?

— Susižadėjau su Evanu. Mano naujoji meilė — Maksas.

— Tai tada viskas puiku, ar ne?

— Teisingai.

— Tai kodėl tada atrodai tokia... nelaiminga?

— Todėl, kad aš taip pat pasinaudojau tavo patarimu ir permiegojau su kai kuo.

Holė metė į ją ilgą apstulbusį žvilgsnį ir turėjo staigiai stabdyti, kad nepravažiuotų „Stop“ ženklo.

— Ir kaip pasisekė?

Keitė atlošė galvą ir užmerkė akis, stengdamasi priversti lūpas nusišypsoti.

— Nekaip, — sušnibždėjo ji.

— Tai truko vos porą dienų. Kas blogo gali nutikti per porą dienų?

— Gali nutikti daug blogų dalykų. Labai, labai, labai blogų.

— Pasakok smulkiau, — nepasidavė Holė.

— Vėliau, grįžtant. Beje, Evanas reagavo puikiai.

— Tu jam apie tai papasakojai?

— Jis atsivežė žiedą, — tarė Keitė atsimerkdama ir šįkart nusišypsodama natūraliau. — Žiūrėk...

Draugė suėmė ištiestus Keitės pirštus. Holė avėjo nusitrynusius batus, vilkėjo išblukusius džinsus, baltą megztinį aukšta apykakle ir storą mėlyną striukę, mačiusią ir geresnių dienų. Jos ilgi šviesūs plaukai buvo vėžlio kiauto sage susegti ant pakaušio, kad nekristų į akis, o veidas be jokio makiažo.

— Labai įspūdinga, — nuoširdžiai įvertino ji. — Šiek tiek daugiau nei keturi karatai, E kategorijos spalva, gražios proporcijos.

Holė buvo turtingų Niujorko aukštuomenės atstovų dukra paklydėlė. Tėvai jai buvo skyrę turto, kuriuo ji atsisakė naudotis, ir kuris, pasak jos, buvo nepadoriai didelis. Ji mokėjo atrodyti rafinuotai ir moteriškai net ir tada, kai būdavo apsirengusi lyg medkirtys, ir nepaprastą talentą vos per akimirką persikūnyti į išdidžią aukštuomenės debiutantę ir išlaikyti orumą bet kokioje situacijoje.

Ji retai kalbėdavo apie savo šeimą, likusią Niujorke, išskyrus pajuokavimus, jog jos su seserimi jautėsi įpareigotos išpirkti savo protėvių, plėšikų-pramonės magnatų, kaltes tarnaudamos tiems, kuriems gyvenime ne taip pasisekė. Holė rūpinosi gyvūnais, o jos sesuo Lorel buvo advokatė ir teisme nemokamai atstovaudavo moterims ir vaikams.

32 skyrius

— Keite, dėkoju, kad atvykot iš anksto neįspėjus, — prabilo Grėjus Eliotas, kai Keitė pristatė jam Holę. — Prisėskim štai ten, — pridūrė jis, gestu rodydamas sofą, priešais kurią stovėjo kavos staliukas, o iš kraštų vienas į kitą atsukti foteliai.

Keitė atsisėdo ant sofos, Holė šalia jos. Keitė buvo įsitempusi ir smalsiai stebėjo, kaip Eliotas nuo stalo pasiima kelis aplankus; tada atsinešė juos prie kavos staliuko ir atsisėdo į fotelį arčiau Keitės.

Grėjus draugiškai nusišypsojo ir dilbiais atsirėmė sau į kojas.

— Kaip gerai jūs pažįstat Mitčelą Vajatą?

Keitė suakmenėjo, ją ištiko šokas, o širdis, atrodė, daužėsi kažkur gerklėje.

— Man regis, jūs sakėt, jog tai susiję su mano tėvu.

— Gali būti susiję. Štai kodėl aš ir noriu išsiaiškinti. Kaip gerai jūs pažįstat Mitčelą Vajatą? — ramiai pakartojo jis.

— Ar tai Evanas jums pasakė, kad aš jį pažįstu?

— Ne, ne jis, ir iš manęs jis to nesužinos, todėl aš ir pasiūliau jums nesivesti Evano kartu. — Tai neabejotinai buvo jo paslauga, suprato Keitė, mėgindama pasitikrinti savo nuomonę apie jį. — Leiskit, paklausiu kitaip, — kantriai tęsė jis. — Kaip ilgai jį pažįstat?

— Kelias dienas. Mes susidūrėm Angilijoje.

— Ir prieš tai niekada nebuvote jo sutikusi?

— Tai kaip gerai jūs jį pažįstate?

— Labai menkai, — iš dalies teisingai atsakė Keitė.

— Jūs įsitikinusi?

— Taip, esu tuo tikra.

Eliotas atrodė nusivylęs, apgailestaujantis ir, nenuleisdamas nuo jos akių, atvertė aplanką. Staigiu riešo judesiu jis pastūmė padidintas spalvotas nuotraukas, kuriose ji buvo aistringai apsikabinusi Mitčelą, ir šios nuslydo spindinčiu kavos staliuko paviršiumi.

Keitė užgniaužė dejonę ir atitraukė žvilgsnį nuo įrodymų, liudijančių jos ir Mitčelo artumą.

Holė prisilenkė arčiau, kad geriau įsižiūrėtų.

— Ot, šūdas, — išsprūdo jai. Ji paėmė vieną nuotrauką. Joje buvo matyti Mitčelas ir Keitė, stovintys „Anklavo“ balkone, ką tik atvykę. Jis stovėjo priešais ją šypsodamasis, atrėmęs rankas į sieną jai iš šonų — tą akimirką ji juokais prisipažino maniusi, jog jis nepasiėmęs jokių drabužių. — Norėčiau gauti šitos kopiją, — nuo įtampos spengiančioje tyloje tarė Holė. — Ir šitos taip pat, — pridūrė ji pakeldama nuotrauką, kurioje jie aistringai bučiavosi paplūdimyje — kai jis vardijo kalbas, kurias moka. Mitčelo ranka buvo panirusi plaukuose jai virš sprando, spausdama jos lūpas prie savųjų, o kita ranka, apglėbusi ją per nugarą, tvirtai laikė jų šlaunis susiglaudusias. — Tik ji galėtų būti ryškesnė. — Holė paėmė dar vieną nuotrauką, padarytą tą naktį (joje Mitčelo ranka buvo ant Keitės krūtinės) ir pradėjo ja vėdintis. — Dieve mano, Keite, aš nustebinta. Sakau nuoširdžiai.

Nesuvokdama nieko, išskyrus pykčio proveržį viduje, Keitė atsistojo, įtūžusi ir pro ašaras žiūrėdama į Grėjų Eliotą.

— Kaip jūs drįstat?

— Taigi, kaip gerai jūs pažįstat Mitčelą Vajatą? — ramiai pakartojo jis, bet jai tai nuskambėjo kaip prokuroro klausimas.

— Atsakymas į šį klausimą akivaizdus. Jums nieko nereikėjo manęs klausti. Jūs turit įrodymų.

— Tačiau aš norėčiau išgirsti paaiškinimą.

Holė pasilenkė per Keitę ir tyliai tarė:

— Eikit velniop. — Tada ji atsikėlė ir pažvelgė į geidžiamiausią Čikagos viengungį su šaltu ir nusivylusiu išdidumu — lyg jis būtų buvęs tarakonas, bet būtų turėjęs, būtų galėjęs būti aukštesnio lygio vabzdys. — Mano sesuo yra Lorel Brakston. Ji atstovaus Keitei šiuo klausimu, jei jūs dar kartą norėtumėte ją apklausti dėl šių nuotraukų, o ne tik patenkinti savo vujaristinius poreikius.

— Aš turiu kilnesnį tikslą, panele Brakston.

— Daktare Brakston, — patikslino jį Holė, ir jis atrodė tinkamai nubaustas, net šiek tiek nustebęs.

— Daktare Brakston, — pasitaisė jis. Tada Grėjus suprato, jog šiek tiek išsiblaškė ir pažvelgė į Keitę, kuri įpykusi šluostėsi nuo skruostų ašaras. — Keite, tiksliau, panele Donovan, nes, spėju, jog po viso šito mums vargu, ar pavyks išlaikyti draugiškus santykius?

Keitė metė į jį ledinį žvilgsnį ir Grėjus, žavingai susigraužęs, tarė:

— Džiaugiuosi, jog nors dėl kai ko esu teisus.

Keitės neveikė jo tariamas berniukiškas žavesys, iš Mitčelo jau buvo gavusi jo daugiau nei galėjo suvirškinti.

— Kuo pateisinsite tai, kad pažeidėte mano privatumą fotografuodamas, o tada pažeminote, liepęs atvykti ir privertęs į jas žiūrėti?

— Jūsų tėvo mirtį. Aš tik norėjau sužinoti, kiek laiko jūs pažįstat Mitčelą Vajatą, kad galėčiau atmesti — arba ne — jo, kaip galimo įtariamojo, kandidatūrą. Pastaruoju metu Vajatų šeimoje du žmonės mirė ne savo mirtimi, o jūsų tėvo atvejis — trečias. Žmogui šiek tiek neįprasta turėti tokį katastrofišką poveikį aplinkiniams, tačiau atrodo, jog Mitčelas Vajatas yra toks žmogus.

Tai buvo keista ir nepaaiškinama, tačiau tą akimirką Keitė pajuto didžiulį norą apginti vyrą, ant kurio pyko dėl savų priežasčių, nuo kaltinimų, metamų jam vien todėl, kad jis buvo Vajatų šeimos pavainikis anūkas, todėl net nevertas paniekos tokių žmonių kaip Evanas ir, akivaizdu, Grėjus Eliotas.