Джудит Макнот - Lemties piršlys

Kiekvienais metais per vakarienę Čikagos meras paskelbdavo didžiausią metų filantropą. Šiais metais, jau penktą kartą, apdovanojimą laimėjo Sesilis Vajatas.

Šių metų labdaros koncertui buvo pasirinktas Steigėjų klubas, užimantis du viršutinius Endikoto bokšto aukštus. Tai buvo įspūdingas aštuonių aukštų akmens ir stiklo aštuonkampis, įsikūręs Čikagos centre.

Iš pradžių Steigėjų klubo nariais galėjo tapti tik pasiturintys Čikagą įkūrusių šeimų palikuonys, tačiau kadangi dauguma jų nesugebėjo išlaikyti protėvių sukaupto turto — arba padarė dar siaubingesnių nusikaltimų — klubas sušvelnino savo narystės reikalavimus. Šiuo metu, norint pateikti savo kandidatūrą svarstyti, kandidatas tiesiog turėjo „būti pasižymėjęs Čikagoje“ per pastarąjį ir būti pajėgus sumokėti 50 000 dolerių metinį nario mokestį. Tačiau apsidraudžiant narystė buvo suteikiama „tik gavus direktorių tarybos kvietimą“. Taip buvo stengiamasi apsisaugoti nuo „netinkamos klasės asmenų“, kurie kitu atveju būtų atitikę reikalavimus, kreipęsi dėl narystės ir sukėlę tik nemalonumų, kai ši jiems nebūtų buvusi suteikta.

Gavęs taip geidžiamą narystę, naujasis narys įgydavo teisę mėgautis įspūdingais vaizdais, atsiveriančiais iš klubo, prabangiais pusryčių ir pietų meniu, ir, savaime suprantama, girtis.

Klubo interjerui nebuvo taupoma, jis buvo kuriamas įspūdžiui sukelti. Ir sukeldavo. Siekiant šio tikslo, antrajame klubo aukšte buvo privataus lifto fojė ir aštuoniakampė rotonda su ją juosiančiais įmantriais plieniniais turėklais, kurie nuvesdavo svečius prie plačių laiptų, grakščiai nuvingiuojančių žemyn į pirmą aukštą. Antrojo aukšto lubų centre kabojo didžiulis sietynas, ilgiu užimantis visą aukštą, o jo daugiapakopiai auksiniai rėmai švytėjo nuo jų lašančiu nuostabiu krištolu.

Stovėdamas prie savo staliuko salės pradžioje, Metas Farelas žiūrėjo, kaip jo žmona lėtai skverbiasi pro minią pirmame aukšte, ir, atsiprašęs kaimynų, pasitraukė nuo stalo.

— Ko nors ieškai? — pasiteiravo, priėjęs jai iš už nugaros, kai ji atsistojusi žvelgė aukštyn į rotondą antrame aukšte, kur buvo išdėlioti aukcionui skirti daiktai.

— Tik noriu įsitikinti, kad viskas gerai.

Ji buvo atsakinga už šių metų labdaros koncertą ir rengėsi jam ištisus mėnesius, bendraudama su įvairiausiais komitetais ir derindama nesibaigiančias smulkmenas, tuo pat metu atlikdama sunkų Bankrofto ir kompanijos vadovo darbą.

Metas pažvelgė į žmones antrame aukšte, judančius nuo staliuko prie staliuko su šampano taurėmis rankose, rašančius statomas sumas, kalbančius ir besijuokiančius laiptų aikštelėje grojant styginių kvartetui. Pirmame aukšte žvakių nušviesti stalai buvo padengti spindinčio krištolo ir porceliano indais bei papuošti įspūdingomis dvispalvėmis, kreminės ir raudonos spalvų rožėmis iš Pietų Amerikos — beisbolo kamuoliuko dydžio žiedais.

— Daugiau kaip pusė žmonių sukinėjasi viršuje su rašikliais rankose, o padavėjų armija dalija gėrimus, kad jie ir toliau liktų atsipalaidavę. Sėkmė tau garantuota. Be to, — švelniai sušnibždėjo jis, — tu nuostabiai atrodai.

Ji nusišypsojo jam spinduliuojančia šypsena, paėmė už parankės, spustelėjo, tada linktelėjo centrinio staliuko pusėn, prie kurio garbės svečias šnekučiavosi su meru.

Metas užgniaužė grimasą.

— Leisk Sesiliui Vajatui pačiam išsirašyti iš ligoninės, kad galėtų užlipti ant dar vienos pakylos ir priimti dar vieną apdovanojimą. — Tarsi norėdamas nuplauti nemalonų skonį, jis išgėrė taurėje likusį šampaną. Bematant prisistatė padavėjas su padėklu sklidinų taurių. — Kiek lėšų skyrei alkoholiui? — paerzino jis žmoną.

— Daug, — prisipažino ji. — Žiūrėk, ten Mitčelas, — pridūrė po akimirkos. Ji žiūrėjo, kaip jis mandagiai šypsosi vis naujai grupelei „šeimos draugų“, prieinančių pasisveikinti arba prisistatyti.

Kai atvyko Sesilis su Mitčelu už parankės ir netrukus pasivedėjo jį šalin, Meredit papurtė galvą, lyg norėdama ją praskaidrinti.

— Vis dar negaliu priprasti matydama Mitčelą su Sesiliu. Mes pažįstam Mitčelą taip seniai ir jis tiek kartų viešėjo pas mus, kad aš negaliu patikėti, jog jis pusę metų laukė, kol pasakys mums, jog yra Sesilio anūkas. Jei nebūtume pamatę jo per Sesilio gimtadienio pobūvį, nesu tikra, ar ir dabar jau žinotume.

— O tu pati labai apsidžiaugtum išgirdusi, jog esi despotiško, egocentriško senio giminaitė? Oi, palauk... juk tu iš tiesų esi vieno iš tokių giminaitė, — vėl pašmaikštavo Metas ir Meredit prapliupo juoktis, o tada pabučiavo jį į skruostą. — Ššš, — sukuždėjo ji, — mano tėvas stovi tau už nugaros.

— Negerai, apsikeiskim vietomis, — toliau juokavo jis. — Nemėgstu būti atsukęs jam nugarą.

Meredit suprato, jog paskutinį sakinį jis pasakė beveik rimtai ir ne be priežasties. Kai jie dar buvo jauni, jos tėvas sugriovė jų santuoką, ir kai po dešimties metų Metas grįžo į jos gyvenimą, tėvas vėl bandė įsikišti ir dėl to vos neprarado Meredit. Metas pakentė jos tėvą tik dėl jos, bet niekada jam neatleido ir niekada neatleis.

— Šįvakar aš jam skolinga už tai, kad įtikino Steigėjų klubą leisti mums pasinaudoti šia vieta labdaros koncertui, — tarė ji. — Tikrai galime tuo didžiuotis.

— Jis tai padarė ne dėl tavęs, — nusijuokė Metas. — Jis taip pasielgė, kad parodytų man, kad vis dar gali dėl tavęs padaryti kažką, ko negaliu aš. Buvę plieno liejikai iš Gario, Indianoje, negali tapti šio klubo nariais, kad ir kokie pasiturintys jie taptų. Ar žinai, iš kur aš tai žinau?

Meredit pečiai virpėjo iš juoko, nes ji gerai numanė, koks bus atsakymas.

— Iš kurgi tu žinai, brangusis?

— Tavo tėvas pasakė. Penkiasdešimt kartų. Vien šią savaitę.

Meredit nusišypsojo, tačiau jau vėl stebėdama Mitčelą.

— O, pažvelk, Olivija Hebert įsikibo jam į parankę. Taip keista matyti jį asistuojant mažajai senučiukei, o ne kokiai nors žaviai moteriai egzotišku vardu, tačiau jis tai daro su tokia kantrybe ir pakilumu.

— Mitčelas viską daro pakiliai, — ironiškai atsakė Metas, — ir šįvakar jam lengva būti kantriam, nes žino, kad rytoj išskrenda į Europą. Jis sakė man, kad negali sulaukti, kol tarp jo ir Čikagos atsidurs vandenynas.

Meredit veidas apsiblausė.

— Kažkas neduoda jam ramybės.

— Turi omeny, kažkas kita, o ne tai, kad jis, apkaltintas nužudęs brolį, turėjo atiduoti pasą ir yra priverstas pasilikti mieste, kol Grėjus Eliotas patikrins jo parodymus?

Meredit nekreipė dėmesio į ironiją jo balse ir pabrėžtinai linktelėjo.

— Kažkas dar. Šitos problemos jau baigėsi ir kadangi Karolina šįvakar su juo, akivaizdu, kad ji pripažįsta, jog jis visiškai nesusijęs su Viljamo mirtimi. Kad ir kas jį slėgtų, tai nesusiję su visu tuo.

— O aš nepastebėjau, kad jis būtų kaip nors pasikeitęs.

— Vyrai nepastebi tokių subtilybių kituose vyruose, — atsidususi tarė Meredit. — O tau neatėjo į galvą, jog jis nė karto neužsiminė mums apie Keitę? Ji buvo jam tokia svarbi, jog buvo nusiteikęs skraidyti pirmyn atgal į Karibus, kad tik galėtų kas vakarą ją pamatyti, tačiau grįžęs nė karto jos nepaminėjo. Prieš kelias dienas aš mėginau pakreipti pokalbį ta linkme, paklausdama, ar jo gyvenime yra koks nors ypatingas žmogus. Jis atsakė — ne.

— Mitčelas nekalba apie savo gyvenimo moteris.

— Tačiau jis paskambino Žakui į Romą ir papasakojo apie Keitę, — paprieštaravo Meredit. — Man įdomu, kas jai nutiko.