Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Kaip man to pasiekti? — paklausė Keitė, atsiremdama į tualetinį staliuką ir žvelgdama į Holę su susižavėjimu.

— Tu turi elgtis su juo taip, lyg jis būtų tiesiog lengvai pamirštamas flirtas.

— Jis tuo nepatikės. Jis žinojo, kaip aš jaučiuosi. Aš išvažiavau išsiskirti su Evanu ir pažadėjau tuoj pat skubėti atgal.

— Taip, bet jis negali būti šimtu procentų įsitikinęs, kad tu taip ir padarei! Be to, jis negali būti šimtu procentų įsitikinęs, kad tu nepasinaudojai juo kaip laikinu eržilu, kol Evano nebuvo. Tiesą sakant, jis negali būti šimtu procentų įsitikinęs, kad tu visą tą laiką nežinojai, kas jis toks, ir kad tavo tikslas nebuvo išgauti kokių pikantiškų detalių apie jo gyvenimą, kad paskui galėtum jomis dalytis su visais savo draugais!

— Kas gi taip elgiasi? — nusišaipė Keitė.

— Moterys tavo naujojoje aplinkoje, prie kurios ir jis yra pripratęs, — kategoriškai atšovė Holė. — Patikėk manim, aš juos pažįstu. Aš užaugau Šiurkštaus humoro ir Tuščių širdžių šventovėje. Evanas instinktyviai nujaučia, kaip reikia žaisti šį žaidimą. Štai kodėl jis norėjo, kad šįvakar tu būtum čia. Jis pasirūpins, kad Vajatas pamatytų tave su juo, besijuokiančią, bendraujančią ir aukštai iškelta galva. Taip elgdamasis Evanas parodys Vajatui, kad šis yra toks nereikšmingas, jog niekas, kad ir ką jis darytų, negali sudrumsti jums ramybės.

— Kai pagalvoji, — tarė Keitė gailiai šypsodamasi, — tai psichologijos žiniomis turėčiau pasižymėti aš.

— Nėra psichologinių knygų apie saujelės elito mąstyseną. Šiaip ar taip, dabar tu supranti bendrą vaizdą?

— Taip.

— Taigi, yra tik viena emocija, kurią tu gali parodyti, kai šįvakar atsitrenksi į Vajatą. Yra tik viena emocija, kuri tau padės nors šiek tiek atsikeršyti...

— Aš pasiduodu, — pasakė Keitė šypsodamasi iš dramatiškos Holės pauzės. — Kokia gi ta emocija?

— Linksmumas! Tu bendrausi su juo juokaudama, tarsi žinotum intriguojančią paslaptį, kurios jis nežino.

— Ką tokio slapto aš galėčiau žinoti? — paklausė Keitė susierzinusi.

— Štai to ir jis pradės savęs klausinėti. Šis klausimas dar ilgai neduos jam ramybės.

Metas ir Meredit šypsodamiesi apsikeitė žvilgsniais su Mitčelu, šiam besistengiant pakreipti tetą jų link, o ši tuo tarpu laikėsi įsikibusi jo parankės, laiminga čiauškėjo ir kas kelis žingsnius vertė jį sustoti, kad galėtų dar kam nors pristatyti. Jis buvo visa pėda aukštesnis už ją ir norėdamas išgirsti, ką teta šneka, turėdavo žemai nulenkti galvą.

Metas nuėjo prie baro ir užsakė Mitčelui degtinės. Jam grįžtant su gėrimu, Mitčelas ir jo teta pagaliau priėjo. Ištiesdamas taurę, Metas prabilo:

— Štai tau prizas už tai, jog sėkmingai pabaigei ilgą ir daug pastangų pareikalavusią kelionę!

— Prizas man pravers, — atsakė Mitčelas. Pakeldamas taurę prie lūpų, jis pažvelgė aukštyn...

Ir išvydo Keitę.

Jis spoksojo sustingęs, suraukęs antakius, nes negalėjo patikėti, jog ji buvo čia. Ir kad džinsuota mergaitė raudonais garbanotais plaukais, bučiavusi jį balkone Sen Martene, buvo žavinga raudonplaukė prašmatnia atlasine suknele, nerūpestingai žingsniuojanti pro kambarį, pilną turtingų aukštuomenės atstovų, kurių diduma pasivedėdavo ją šalin, norėdami pabučiuoti į skruostą ir paplepėti.

— Tai Keitė Donovan, — informavo Metas, sekdamas jo žvilgsnį. — Jos tėvas neseniai mirė ir, kaip aš suprantu, ji mėgins vadovauti jo restoranui. Ar tau būnant Čikagoje, mes kada nors lankėmės Donovano restorane?

— Ne.

— Reikės tai padaryti kitą kartą, kai čia būsi. — Jis ironiškai pridūrė: — Jos tėvui esant gyvam, man nėra pasisekę gauti staliuko anksčiau kaip po dviejų savaičių. Gal Keitė bus sukalbamesnė.

Olivija buvo laiminga galėdama įsiterpti į pokalbį.

— Ar žinojote, jog Keitė neseniai susižadėjo, atostogaudama salose?

— Ne, — ištarė Meredit stebėdama, kaip Mitčelo žvilgsnis vėl trumpam nuklydo prie Keitės.

Olivija pabrėžtinai linktelėjo ir paklausė Mitčelą:

— Argi ne romantiška šitaip susižadėti?

— Iš kur man žinoti, — trumpai ramiu balsu tarė jis.

— Skelbimas apie sužadėtuves buvo išspausdintas ketvirtadienio Tribune, — pridūrė Olivija. Įdėmiai žiūrėdama į priekį, ji pamatė, jog Keitė palieka žmones, prie kurių buvo stabtelėjusi pakalbėti, ir džiaugsmingai sušuko:

— Keite, brangioji, prieik prie mūsų!

Patenkinta, kad Keitė pakėlė akis ir linktelėjo, Olivija atsisuko į Mitčelą ir pridūrė:

— Būsimą jaunikį tu esi sutikęs.

— Iš tiesų?

— Taip. Ji susižadėjusi su Evanu Bartletu.

Mitčelas spoksojo į degtinę savo taurelėje.

— Ką jūs sakot? Su Evanu Bartletu? — numykė jis šaltai, ironiškai šyptelėjęs.

Meredit metė žvilgsnį į Metą ir šis nepastebimai linktelėjo, jog suprato. Tai buvo Mitčelo Keitė.

Keitei drebėjo keliai ir jai dingtelėjo, kad jaustųsi drąsiau, jei taurėje būtų likę daugiau nei keli lašai šampano, tačiau ji sugebėjo atrodyti rami ir santūri paklusdama Olivijos kvietimui ir ketindama akis į akį susitikti su vyru, kuris ja pasinaudojo, o vėliau paliko.

— Sveika, brangioji, — pasisveikino Olivija. — Linkiu, kad judu su Evanu būtumėt labai laimingi, — pridūrė ji, o tada pabučiavo Keitę į skruostą.

Tokį ritualą Keitė šįvakar atliko gal jau penkiasdešimt kartų — pasisveikinimas, palydimas geriausių linkėjimų ir bučinio į skruostą. Jau prieš valandą ji padarė išvadą, jog tai kažkoks privalomas sužadėtuvių ritualas, žinomas visiems Evano sluoksnio žmonėms. Mintyse ji pasirengė, jog Mitčelas laikysis tų pačių apeigų, kai Olivija neįprastai formaliai ištarė:

— Leisk pristatyti savo sūnėną Mitčelą...

Keitei kažkaip pavyko nepriekaištingai įgyvendinti savo planą: ji pažvelgė į primerktas Mitčelo akis, tartum žinotų intriguojančią paslaptį.

— Mes jau buvom susitikę, — atsakė ji, lengvai palinkdama į priekį ir atsukdama skruostą, automatiškai tikėdamasi jo sveikinimo bučinio.

— Ir mes jau bučiavomės, — šaltai tarė Mitčelas, nekreipdamas dėmesio į atkištą skruostą.

Metas skubiai žengė prie apstulbusios Olivijos, šypsodamasis paėmė ją už parankės ir palydėjo prie jos staliuko.

Priblokšta, tačiau ryžtingai nusiteikusi atrodyti nerūpestinga ir rami, nesvarbu, ką jis sakytų ar darytų, Keitė palenkė galvą į šoną ir žaismingai jam nusišypsojo.

— Negi neturi man jokių gerų palinkėjimų? — nusišaipė ji.

— Leisk sugalvoti tinkamą. — Jis akimirką patylėjo, tada pašaipiai kilstelėjo taurelę ir tarė: — Už tavo nesibaigiančią sėkmę lipant aukštyn visuomenės kopėčiomis, Keite.

Mitčelo kaltinimas, kad ji buvo garbėtroška, keliais laipsniais sumažino Keitės ryžtą.

— Negundyk manęs mesti į tave dar vieną taurę!

— Tai būtų nedovanotinas viduriniosios klasės poelgis, — paniekinamai iškošė jis, — o tu juk stengiesi pakilti į aukštesnes lygas. Aukštosiose lygose mes apgaudinėjam, meluojam ir už uždarų durų knisam vienas kitam smegenis, tačiau nesuteikiame sau malonumo demonstruoti charakterį viešumoje. — Mitčelas pamatė, kaip smaragdinė ugnis jos akyse virto pavojinga liepsna, ir sąmoningai šliūkštelėjo dar žodinio benzino. — Paklausyk patarimo ir atsimink taisykles, kai kitąkart pakabinsi nepažįstamąjį viešbutyje...

— Užsičiaupk! — įsiutusi suriko Keitė.