Джудит Макнот - Lemties piršlys

— ...kad galėtum įstatyti ragus tam pasipūtusiam subingalviui, už kurio išteki.

Keitės susierzinimas bei nerimas sprogo vienu metu ir ji nutildė jį vienintele prieinama priemone — šliūkštelėjo jam į veidą šampano likutį. Skysčio neužteko, kad pasiektų taikinį, tačiau keli lašai pataikė jam į krūtinę ir aptaškė marškinių antkrūtinį. Apimta įvairiausių jausmų — išgąsčio, gėdos ir pasitenkinimo, ji įsitempusi laukė sprogimo.

— Šitam mostui trūko spontaniškumo kaip Angilijoje, — šaltakraujiškai pastebėjo jis, imdamas ramiai braukti lašelius nuo marškinių, — vis dėlto, ši spalva nepalyginamai geresnė.

Keitė spoksojo į jį; tada ji staigiu judesiu pasuko galvą į kairę, kur paslaugus padavėjas jau buvo prinešęs padėklą su šampanu. Pavėluotai trokšdama atrodyti rami, Keitė pakeitė taurę nauja ir drebančiais pirštais paėmė servetėlę. Tada jos dėmesys vėl nukrypo į Mitčelą, kuris tuo pačiu šaltu, nerūpestingu tonu lėtai tęsė:

— Paduok man servetėlę ir užsiklijuok atsiprašančią šypseną ant veido...

Keitė automatiškai ištiesė jam servetėlę.

Mitčelas paėmė ją ir užbaigė sakinį, nužvelgdamas taškelius ant marškinių, kuriuos mėgino nuvalyti:

— ...kitaip Bartletas supras, kad veda bjauraus charakterio amoralią kalę.

— Aš tave perspėju, — paklaikusi ištarė Keitė, tačiau neturėjo kuo jį pagąsdinti, todėl apsidairė aplink, norėdama pažiūrėti, ar juos stebi, ir dar tvirčiau suspaudė šampano taurės kojelę, nes tai atrodė vienintelė tvirta tikrovė, į kurią buvo galima įsikabinti šiame pamišusiame pasaulyje.

Keitei nebaigus sakinio, Mitčelas dirstelėjo į ją ir pastebėjo, kad jos pirštai sugniaužė šampano taurę. Neatitraukdamas akių nuo marškinių, jis šilkiniu balsu ištarė:

— Jei bent palenksi tą taurę manęs link, išsitiesi ant užpakalio pirmiems lašams dar nespėjus nukristi ant žemės.

Jos tylėjimą klaidingai supratęs kaip dvejojimą, jis pakėlė galvą ir pervėrė ją akimis tarsi ledo šukėmis.

— Išbandyk mane, Keite... — paragino jis švelniai. — Nagi, išbandyk mane.

Keitę ištikęs paralyžius užleido vietą virpančiam suvokimui, kuris jai sukėlė tokį pasibjaurėjimą, kad jos balsas virto drebančiu kuždesiu, nors ji kalbėjo garsiai.

— Dieve mano... po visu šituo apgaulingu žavesiu ir nugludintu visuomeniniu spindesiu, tu iš tiesų esi... monstras.

Užuot įsižeidęs ar užpykęs, jis pažvelgė į ją suglumęs, tada sukikeno ir papurtė galvą.

— O ką tu tikėjaisi čia rasti, mieloji — pamestą mylimąjį sudaužyta širdim?

Keitei nespėjus reaguoti, jis prilietė savo taurę prie jos taurės kraštelio, parodijuodamas tostą, ir nuobodžiaujančiu balsu ištarė:

— Lik sveika, Keite.

Mitčelas nuėjo, o Keitė pasijuto spoksanti tiesiai į primerktas Meredit Bankroft akis. Netarusi nė žodžio, Meredit apsisuko ant kulniuko ir nuėjo paskui Mitčelą.

35 skyrius

— Nuo to vaikio man šiurpas eina, — ištarė Makneilas Grėjui, stovėdamas anapus apklausų kambario ir stebėdamas, kaip ašaromis apsipylęs Bilis Vajatas pasakoja Džo Torelo detales, susijusias su „atsitiktine“ jo tėvo mirtim. Jie suėmė berniuką šį rytą ir atsivežė apklausai, lydimą Karolinos. — Negaliu patikėti, jog ji dar nepaskambino šeimos advokatui.

Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, Grėjus mąstė apie šiek tiek keistą Karolinos elgesį.

— Manau, jog ji įtarė, kad Bilis kažkaip susijęs su tėvo mirtim, nuo pat tos dienos, kai jis skambino Vajatui iš mano kabineto. Ji atrodė šokiruota ir šiek tiek pasibjaurėjusi jo improvizuotu vaidinimu. Vėliau, kai aš jai pranešiau, jog prie šulinio rasta saga buvo tokia pati, kaip sagos iš Mitčelo Vajato palto, ji labai greitai su tuo susitaikė. Ji neklausė manęs, ar mes gerai įsitikinom, ar patikrinom visus kitus jo drabužius, ieškodami identiškų sagų. Neuždavė jokių klausimų, kurių galėtumei tikėtis. Karolina kelis kartus buvo patekusi į geriausiai besirengiančių Čikagos gyventojų sąrašą, ji žino, kad rankų darbo sagos yra labai retos.

— Aš vis dar negaliu suprasti, kodėl ji iki šiol nepaskambino advokatui.

Grėjus minutėlę pamąstė.

— Ji mylėjo Viljamą ir myli Bilį. Spėju, jog ji mano, kad vienintelė galimybė išgelbėti sūnų yra priversti jį papasakoti tiesą ir nusimesti tą akmenį nuo krūtinės. Šeimos advokatas yra Henris Bartletas ir ji žino, kad Bartletas padarys bet ką, ką jam lieps Sesilis. O Sesilis lieptų užčiaupti Bilį, tada rasti būdą jį ištraukti.

— Nesuprantu, kaip ji ištveria, būdama tame pačiame kambaryje su tuo vaikiščių.

— Tai paprasta. Ji kaltina save, kad nesuprato, kiek žalos jos sūnui padarė Mitčelo Vajato atsiradimas jų šeimoje.

Apklausų kambaryje Torelas padavė Biliui rašiklį ir bloknotą.

— Prieš tau viską užrašant, peržvelkim visas aplinkybes dar kartą, kad būtume tikri, jog viską išsiaiškinom.

Karolina stovėjo Biliui už nugaros, uždėjusi rankas jam ant pečių lyg saugodama.

— Ar tikrai būtina viską pakartoti? Ar jis negali tiesiog surašyti?

Vietoj atsakymo Torelas pažvelgė į vaikiną.

— Dar kartą, nuo pradžių.

Keturiolikmetis delnais pasitrynė akis ir netvirtai prabilo:

— Tą savaitgalį mes su tėčiu nuvažiavom į sodybą, kaip ir planavom. Maniau, kad Udalo sodyboje galime išbaidyti putpelių, todėl pasiėmiau šratinį šautuvą. Mums einant, tėtis pasakė man, jog ketina parduoti mūsų fermą žemės supirkėjui, kuris nupirko ir Udalų sodybą. Mes pradėjom ginčytis. Aš jam sakiau, jog jis negali taip pasielgti, o tada...

— Kodėl tu manei, kad jis negali taip pasielgti?

— Todėl, kad sodyba turėjo priklausyti man! — piktai sušuko Bilis, jo drovi laikysena pradėjo nykti. — Senelis Edvardas visada sakydavo, jog vieną dieną ji bus mano, tačiau pamiršo palikti ją man savo testamentu.

— Gerai, ir kas tada nutiko?

— Mudu su tėčiu ginčijomės ir aš buvau toks nusiminęs, kad nežiūrėjau, kur einu. Aš suklupau ir šautuvas iššovė. — Tiesdamas ranką į popierinių servetėlių dėžutę ant stalo, jis pasitrynė akis. — Tėtis buvo vos už kelių pėdų priekyje nuo manęs, kai nukrito. Bandžiau daryti dirbtinį kvėpavimą, tačiau jo krūtinėje žiojėjo didelė skylė, aš visas išsitepiau krauju ir puoliau į paniką. Išsigandau, kad mama niekada man neatleis ir aš sėsiu į kalėjimą. Senasis šulinys buvo vos už kelių pėdų, taigi aš atitraukiau dangtį ir... ir... Toliau jūs žinot.

— Vis tiek papasakok.

— Aš atitempiau tėtį prie šulinio ir nustūmiau jį į skylę, o tada iš paskos įmečiau ir šautuvą.

Karolina pakėlė vieną ranką nuo sūnaus peties ir trumpam prisidengė akis. Buvo matyti, jog ją visą purto drebulys.

— O kaip pirštų atspaudai ant šautuvo? — pasufleravo Torelas. — Ką padarei su jais?

— A, taip. Prieš įmesdamas šautuvą į šulinį, nuvaliau juos savo striuke.

— O tada?

— Grįžau į namą, bet tada pradėjau galvoti, kad blogai pasielgiau. Turėjau iškviesti greitąją pagalbą ir policiją, todėl paskambinau seneliui Sesiliui ir papasakojau jam, kas nutiko. Aš paklausiau, ką man daryti. Jis liepė man sėdėti ramiai ir niekam neskambinti, kol jis atvažiuos. Užtruko ilgai, nes buvo pradėję snigti.

— Ką Sesilis darė, kai atvažiavo?

— Jis... jis pasakė, kad mano tėčiui jau niekas nebepadės ir kad mes turim galvoti, kaip išgelbėti mane ir patausoti mano mamą. Jis pasakė, jog mano tėtis nenorėtų, kad aš sėsčiau į kalėjimą dėl nelaimingo atsitikimo ir kad mama niekada neatsigautų sužinojusi, kaip tėtis mirė. Jis pasakė, kad paliudys policijai, jog aš praleidau savaitgalį su juo, užuot važiavęs į sodybą su tėčiu.