Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Mes abu sutarėm, kad prireiks daugiau laiko pamiršti tai, ką aš padariau Sen Martene, ir pradėti iš naujo.

Holė žiūrėjo į ją negalėdama patikėti.

— Ar tu nori pasakyti, kad nuo to laiko jis neparodė noro pasižymėti savo teritoriją?

— Tu kalbi taip, tarsi aš būčiau koks stulpas, — atsakė Keitė vartydama akis. Ji gurkštelėjo karšto šokolado, nurijo ir padėjo puodelį.

— Ar tu esi tikra, kad jis šiek tiek nebaudžia tavęs neprisileisdamas artyn?

— Ne, tikrai ne. Tiesą pasakius, vakar vakare jis nusivedė mane vakarienės ir pasakė, kad po to norėtų grįžti nakvoti pas mane. Bet...

— Bet?

— Bet vakarienei įpusėjus, mane pradėjo labai pykinti. Tiesą sakant, aš ir dabar jaučiu šleikštulį. Taip jaučiuosi jau kurį laiką ir visą laiką esu pervargusi. Noriu tik miegoti.

— Stresas gali labai nualinti tavo imuninę sistemą ir sugadinti savijautą. Beje, kaip reikalai restorane?

— Personalas su manim elgiasi globėjiškai ir tai nenuostabu, nes už mane jaunesnis tik oficianto padėjėjas. Išskyrus tai, dar anksti ką nors pasakyti. Žiūrėkim filmą.

38 skyrius

— Keite, gydytoja Kuper turi jūsų tyrimų rezultatus.

Keitė pakėlė akis ir nusišypsojo Bonės Kuper registratorei. Bonė buvo Holės draugė ir Keitės ginekologė jau daugelį metų. Apžiūrėjusi Keitę, Bonė nurodė atlikti kelis tyrimus, ir paprašė Keitę palaukti laukiamajame.

— Greitai apsisukot, — pasakė Bonei Keitė, atsisėsdama priešais jos stalą.

Bonė Kuper atsivertė Keitės kortelę.

— Dar neturiu visų tyrimų rezultatų, tačiau nėra reikalo jų laukti. Šis testas puikiai paaiškina, kodėl tave pykina ir ima miegas.

— Ir koks atsakymas?

— Tu nėščia.

Keitė kilstelėjo kėdėje, tada atsipalaidavo ir nusišypsojo.

— Bone, įsivėlė klaida. Tikriausiai supainiojot mano tyrimus su kokios nors kitos pacientės. Ištisus mėnesius nė karto nebuvau pamiršusi išgerti kontraceptinės tabletės.

— Tabletės nuo pastojimo nėra šimtu procentų veiksmingos visoms.

— Man veikia šimtu procentų. Mes su Evanu, mano sužadėtiniu, esam kartu jau beveik ketverius metus ir aš nė karto nebuvau pastojusi.

— Gal per pastaruosius du mėnesius tu vartojai antibiotikus? Kai kurie iš jų gali sumažinti kontraceptikų efektyvumą.

— Aš tai žinau, tačiau nevartojau jokių antibiotikų. Negėriau jokių vaistų, išskyrus vaistus nuo migrenos, kuriuos man paskyrė gydytojas Sen Martene.

Bonė paėmė knygą, gulinčią ant stalo krašto.

— Nežinau jokių vaistų nuo migrenos, kurie pakeistų kontraceptikų veikimą. Koks jų pavadinimas? Aš pažiūrėsiu.

— Neprisimenu, — susiraukusi ištarė Keitė, — sukasi ant liežuvio galo...

— Kol bandysi prisiminti, pasakyk, ar per pastaruosius ketverius metus turėjai lytinių santykių su kuo nors, be savo sužadėtinio?

Keitė sudvejojo, piktindamasi, jog turės pripažinti Mitčelo Vajato egzistavimą.

— Taip. Praėjusį mėnesį. Tačiau kokią tai turi reikšmę?

— Visada yra galimybė, kad tu priklausai tam mažyčiam procentui moterų, kurių tabletės neapsaugo, o priežastis, dėl kurios tu nepastojai iki praėjusio mėnesio, yra ta, jog tavo sužadėtinio sperma negyvybinga.

Keitė staiga prisiminė vaistų nuo migrenos pavadinimo pradžią.

— Tai buvo kažkoks butai. Taip vadinosi tie vaistai, kuriuos man išrašė gydytojas Sen Martene.

Bonė susiraukė.

— Bet ne butalbitalis, ar ne?

— Taip, šitas.

— Ar jis tavęs nepasiteiravo, ar tu nevartoji kontraceptinių tablečių?

— Jis paklausė, ar aš mėginu susilaukti vaikų, ir aš pasakiau ne. Tiesą pasakius, gydytojas kalbėjo tik prancūziškai, tačiau taksi vairuotojas šiek tiek kalbėjo angliškai, todėl jis vertėjavo mums abiem. Gydytojas liepė taksi vairuotojui, kad šis pasakytų man, jog man greičiausiai migrena.

— Kodėl tu nevažiavai į ligoninę, užuot ėjusi pas vietos gydytoją?

— Kur būčiau laukusi valandų valandas, kol mane kas nors apžiūrės? Bone, man galva plyšo. Pakeliui į Sen Marteną aš iš skausmo vėmiau. Aš tiesiog norėjau, kad kas nors man duotų vaistų nuo skausmo. Man nerūpėjo, kokia kalba jie šneka. Be to, jis nebuvo koks raganius. Kabinetas buvo įrengtas jo name, tačiau labai jaukus, o eilėje laukė gerai apsirengę pacientai.

— Na, tada reiškia, jog dalis informacijos dingo taksisto vertime. Gydytojas tikriausiai paprašė taksi vairuotoją paklausti, ar tu mėgini išvengti nėštumo.

— Koks skirtumas? — gindamasi atsiliepė Keitė, bet ji jau žinojo. Dieve padėk, ji jau žinojo...

— Butalbitalis yra labai veiksmingas vaistas gydant ir stabdant sunkius galvos skausmus. Tačiau jis mažina kontraceptinių tablečių efektyvumą. Kai moteris, vartojanti kontraceptikus, geria butalbitalį, gydymosi metu ji turi naudotis papildoma apsaugos nuo nėštumo priemone.

Kambarys ėmė suktis ir Keitė pasilenkė į priekį, rankas sukryžiavusi ant pilvo ir mėgindama nusiraminti.

— Ar tiksliai žinai, kas tėvas?

Keitė pakėlė akis į Bonę. Tris savaites po tėvo mirties ji nenorėjo mylėtis; iš dalies dėl to Evanas taip primygtinai siūlėsi išsivežti ją atostogų į Karibus.

Ji nešiojo Mitčelo Vajato kūdikį.

Viduje sukilo isterijos banga, prie jos prisidėjo svaigulys ir pykinimas, tad Keitė suspaudė Bonės stalo kampą.

— O taip, — tarė ji karčiai. — Aš žinau, kas tėvas.

39 skyrius

— Keite, čia aš! — šūktelėjo Holė, įeidama pro paradines Keitės namo duris, atsirakinusi jas raktu, kuriuo naudojosi prižiūrėdama kates Keitei būnant salose. Maksas pribėgo ją pasveikinti vizgindamas uodegą.

— Tu esi puikus sarginis šuo, — paerzino ji, išsiblaškiusi glostydama jam didelę galvą, tačiau ji buvo sunerimusi. Keitės automobilis stovėjo įvažiavime, jos langai buvo padengti puse colio sniego, o tai reiškė, kad šįvakar ji jau kurį laiką yra namie, tačiau neatsiliepė į telefono skambučius ir name buvo tamsu. Vakar ji sužinojo, jog yra nėščia, ir šiandien nusprendė papasakoti tai Evanui, užuot palaukusi dar kelias dienas, kad galėtų viską apmąstyti, kaip patarė Holė. Vis dėlto ji ketino pasinaudoti Holės patarimu eiti pas Evaną į darbą ir viską papasakoti ten, kad jis negalėtų iškelti scenos.

— Keite?

— Svetainėje, — atsiliepė Keitė. Ji įjungė lempą ir skubiai numetė šalin pagalvę, į kurią buvo įsikibusi, kol sustingusi spoksojo į tamsą. — Buvau užsnūdusi, — sumelavo ji. — Gal nori kavos?

— Žinoma, — atsakė Holė.

— Kiek dabar valandų? — paklausė Keitė.

— Šiek tiek po šešių.

Nuleidusi kojas nuo sofos, Keitė atsistojo ir patraukė į virtuvę, o Holė nusekė jai iš paskos.

— Man reikia persirengti ir eiti į darbą. Turėjau būti restorane jau prieš dvi valandas.

Jai pradėjus berti kavą į aparatą, Holi priėjo prie spintelės ir išėmė du puodukus.

— Ar su Evanu viskas praėjo gerai?

Atsakydama Keitė iškėlė kairę ranką, ant kurios jau nebebuvo sužadėtuvių žiedo.

— Aš ir nesitikėjau, kad gerai pavyks, — pildama į grafiną vandenį prabilo ji, rūpestingai stengdamasi nerodyti emocijų. — Juk, šiaip ar taip, aš nuėjau ten, kad praneščiau, jog jo sužadėtinė laukiasi vaiko nuo vyro, kurio jis nekenčia. Tačiau...

— Tačiau kas? — paragino Holė.

Atsirėmusi rankomis į kriauklę, Keitė leido galvai nusvirti, kol žiūrėjo, kaip grafine kyla vanduo.

— Tačiau aš niekada neįsivaizdavau, kad gali būti taip blogai , kaip buvo. Kai jam pranešiau, jis išbalo, bet greitai atsigavo, netgi apkabino mane ir pasakė, kad tai ne mano kaltė, kad Mitčelas mus abu pavertė aukomis. Jis pasakė, kad mes galim ištaisyti žalą ir gyventi savo gyvenimus, tarsi tai niekada nebūtų nutikę.