Джудит Макнот - Lemties piršlys

Tėvas Donovanas taip pat paragavo vyno.

— Tačiau jis turėjo pasižymėti kokia nors savybe, kuri ją patraukė?

— Jis beširdis paršas, — piktai pareiškė Holė ir gurkštelėjo dar vyno. — Bet gerai atrodantis ir turintis žavesio.

— Suprantu. Vargšė Keitė. Ji ketverius metus draugavo su tokiu jaunuoliu. Kaip suprantu, tai ne jis tas beširdis paršas, apie kurį kalbam?

— Ne, anas beširdis paršas šiandien nutraukė sužadėtuves ir ją metė. O tą beširdį paršą, kuris užtaisė jai vaiką, ji sutiko prieš kelias savaites Angilijoje. Neprašykit, kad papasakočiau daugiau.

— Neprašysiu.

Mąstydama apie Keitę, Holė dar atsigėrė vyno; tada pakėlė žvilgsnį į vyrą Keitės akimis ir nelaimingu balsu tarė:

— Negaliu patikėti tuo, ką jis jai padarė. Ir viskas tik dėl to, kad atkeršytų Evanui...

— Evanas yra tas beširdis paršas, kuris šiandien ją metė?

— Taip. O Mitčelas Vajatas yra tas, kuris ja pasinaudojo ir sudaužė jai širdį. O aš esu ta, kuri mokė ją, kaip elgtis su juo, kai jie buvo susitikę paskutinį kartą, ir jis vėl sudaužė jai širdį.

Holė gurkštelėjo dar vyno ir prikando lūpą.

— Iš dalies tai mano kaltė, kad ji apskritai su juo prasidėjo. Evanas nusivežė ją į Angiliją ir paliko ten visiškai vieną, o aš jai pasakiau, kad turėtų užmegzti romaną, ji taip ir padarė.

Tėvas Donovanas dar gurkštelėjo vyno.

— Esu tikras, kad tai buvo pačios Keitės sprendimas.

— Ne, ne jos pačios! — piktai sušuko Holė. — Ji susipažino su Mitčelu Vajatu vieną popietę restorane, kai netyčia išpylė jam ant marškinių „Kruvinąją Merę“. Jis žinojo, kad ji Evano mergina, tačiau apsimetė nežinąs...

— ... kokia širdį verianti istorija, — po valandos nuoširdžiai pareiškė tėvas Donovanas, kai Holė baigė jam atpasakoti kiekvieną akimirką iki smulkmenų ir pasiekė kulminaciją, pavaizduodama Keitės susidūrimą su Vajatu per labdaros vaikų ligoninei koncertą.

Ant stalo tarp jų stovėjo antras vyno butelis, šalia gulėjo popierinių servetėlių dėžutė, iš kurios Holi kartkartėmis išsitraukdavo servetėlę nusišluostyti akims.

— Galėčiau užmušti jį plikomis rankomis, — nuožmiai prakošė ji— Ir aš, — pareiškė tėvas Donovanas.

Holi pažvelgė į jį su naujai atsiradusia pagarba.

— Tikrai?

— Čia tokia frazė.

— Ką mes dabar darysim? — paklausė ji ištiesdama rankas ant stalo, delnais į viršų. — Ji privalo vadovauti tam didžiuliam restoranui, o nebeturi nieko, kas ja rūpintųsi.

Tėvas Donovanas pažiūrėjo į ją nustebęs.

— Ji turi tave, Hole, — pasakė jis su šypsena, — o tu esi ištikima, drąsi ir stipri. O dar ji turi mane. Mes padėsim jai tai ištverti. O kai viskas bus praeity, ji turės kūdikį, kurį mylės, ir kuris mylės ją, o mes dalysimės tuo kūdikiu su ja.

Tarpduryje sustojo Keitė ir nuvedė akimis nuo Holės į savo dėdę.

— Sveiki, dėde Džeimi.

Atsistodamas jis ištiesė į šonus rankas ir švelniai ištarė:

— Sveika, Mere Keite.

Keitė puolė į jo gerai pažįstamą glėbį.

40 skyrius

Vieną malonų birželio rytą, kai buvo jau beveik penktą mėnesį nėščia, Keitė skubėjo į darbą pro dekoratyvines vyšnių spalvos stogines ant priekinių restorano langų ir pastebėjo savo atvaizdą stikle. Niūriai žavėdamasi, ji ėjo toliau ir studijavo stikle savo neatpažįstamą figūrą. Jos galva buvo nuleista, pati susikūprinusi ir palinkusi į priekį, tarsi norėdama judėti pirmyn turėtų prasiskinti kelią pro pietauti susirinkusią minią, nesutvarkomų garbanų kupeta surišta į uodegą, nes taip buvo lengviausia, o jos nėštumas jau buvo matomas. Mitčelo Vajato sūnus jau pareiškė apie savo egzistavimą.

Ir tarsi to būtų negana, lango stiklas buvo gerokai purvinas.

Ji prasistūmė pro sunkias žalvariu puoštas ąžuolines duris, apsidairė ieškodama administratoriaus, įvertino bendrą situaciją ir susirūpinusi pažvelgė į savo laikrodį. Buvo 11:15, po penkiolikos minučių restoranas turėjo būti atidarytas pietums. Tokiu metu visi stalai jau turėjo būti padengti lininėmis sniego baltumo staltiesėmis, žaižaruojančiu krištolu, spindinčiais porceliano indais su auksine raide „D“ centre ir dekoratyviniais žalvariniais žibintais. Eidama baro link, Keitė suskaičiavo dešimt dar nepadengtų stalų ir pastebėjo, jog margas vyšnių spalvos kilimas neatrodė ką tik išsiurbtas.

Barą nuo valgomųjų skyrė gausybe raižinių puošta raudonmedžio siena su vitražais. Baras užėmė visą dešinįjį pastato sparną, langinėmis uždaryti langai išėjo į gatvę priešais namą. Dieną langinės būdavo atidarytos, kad prie staliukų valgantys ir geriantys žmonės galėtų mėgauti gatvės vaizdu. Sutemus langines užverdavo ir restoranas tapdavo žvakių nušviesta aukštesnio lygio „priebėga“, kur greta mažos šokių aikštelės grojo džiazo kvartetas.

Likusias dvi sienas užėmė pats baras, tiksli „L“ formos senojo pasaulio barų raudonmedžio kopija su tamsiai žalio marmuro stalviršiais, žalvariniais turėklais kojoms ir raižytu mediniu skliautu virš vyšninės spalvos odinių baro kėdžių. Nuožulniai pakabintą veidrodį ant dviejų galinių sienų beveik užstojo eilėmis sustatytos krištolinės taurės ir žymioji Donovano alkoholinių gėrimų iš viso pasaulio kolekcija.

Visa autentiška airių smuklė iš Keitės jaunystės užėmė beveik pusę dabartinio baro. Paprastai bare Keitė pajusdavo nostalgiją. Tačiau šiandien ją užplūdo susierzinimas ir nusivylimas, kai pažvelgusi vidun, ji išvydo Frenką O’Haloraną, lakstantį pirmyn atgal iš vieno baro galo į kitą, dėliojantį dubenėlius su importiniais riešutais ir traukiantį padėklus su vaisiais iš šaldytuvų po baru.

Darbo dienomis per pietus prie baro paprastai stovėdavo du barmenai. Skaičius išaugdavo iki trijų vakarais nuo pirmadienio iki trečiadienio, o ketvirtadienio bei šeštadienio vakarais ir iki keturių.

— Sveikas, Frenkai, — pasisveikino Keitė su plinkančiu barmenu, kuris čia dirbo jau dvidešimt metų. — Kas šiandien turi dirbti su tavimi?

— Džimis, — atsakė jis, mesdamas į ją išsisukinėjantį žvilgsnį.

— Maniau, kad Džimis vakar dirbo vakarinėje pamainoje.

— Jis susikeitė su Pitu Felousu.

— O tai kur tada Džimis?

— Nežinau, Mere Keite.

Sudaryti darbuotojų darbo grafiką privalėjo Luisas Kelardas, nes jis buvo restorano valdytojas.

— Manau, Luisas pasirūpins, kad tu sulauktum pagalbos, — pasakė Keitė ir apsisuko eiti.

— Mere Keite, aš noriu tau šį tą pasakyti.

Ji atsisuko, staiga sunerimusi dėl jo tono.

— Nagi, — tarė prieidama prie jo. Ant jo kaktos blizgėjo prakaitas, tikriausiai nuo skubėjimo.

— Man teks mesti darbą.

Keitės akys išsiplėtė iš baimės pagalvojus, jog dar vienas pažįstamas veidas dings iš jos gyvenimo.

— Ar tu sergi, Frenkai?

— Taip, baigiu susirgti žiūrėdamas, kaip ši vieta smunka. Aš visada labai didžiavausi, jog dirbu Donovano restorane. Nėra tokio kliento, kuriam atėjus čia kelis kartus, aš nepasistengčiau įsiminti jo vardo ir ką jis mėgsta. Tavo tėtis, tesiilsi jis ramybėje, taip pat elgėsi su restorano lankytojais.

— Aš tai žinau, — atsiliepė Keitė, viduje susigūždama nuo netiesioginės jos vadovavimo kritikos.

— Donovano restoranas visada buvo ypatinga vieta. Net kai tavo tėtis nutarė padaryti restoraną prašmatnų, jis vis tiek liko labai asmeniškas. Jis suteikė restoranui savo ypatingą braižą ir tai pavertė mus tokia populiaria vieta. Mere Keite, būsiu su tavim atviras ir pasakysiu, ką manome mes, visi tie, kurie dirbam čia kelerius metus: tu neturi savo tėčio braižo. Tikėjomės, kad turėsi, bet tu neturi.