Джудит Макнот - Lemties piršlys

Kelias minutes jis atidžiai studijavo jos išraišką, tarsi negalėdamas suprasti jos pasiryžimo prisiimti visišką atsakomybę už savo nėštumą ir kūdikį.

— Ką jūs manote rasianti tuose segtuvuose? — paklausė jis.

— Evanas man šiek tiek pasakojo apie Mitčelo vaikystę ir ką jam padarė Vajatai. Ar jūs ką nors apie tai žinote?

— Taip, tiesą sakant, aš viską apie tai žinau.

— Ar jūs taip pat žinote, kad Evano tėvas vadovavo viskam ir prižiūrėjo viską, kas su tuo susiję?

Jos nuostabai, Grėjus linktelėjo.

— Tada jūs turėtumėt įstengti patikėti štai kuo: Mitčelas surežisavo visą tą bandymą suvilioti, kad bent šiek tiek atsilygintų Bartletams. Aš tebuvau patiklus įrankis. Kai susipažinau su juo Angilijoje, nė nenutuokiau, kad jis yra buvęs Čikagoje, ką jau kalbėti apie tai, kad jis pažinojo Henrį ir Evaną. Tačiau jis nuo pat pradžių žinojo, kas aš tokia, ir supratęs, jog Evano su manimi nėra, visomis priemonėmis stengėsi įsitempti mane į lovą.

Ji palaukė, kol informacija susigers, tada liūdnai nusijuokė:

— Mitčelas atkeršijo daug stipriau nei tikėjosi: mes su Evanu išsiskyrėm, o aš nešioju Mitčelo kūdikį.

— Kaip jums padės mūsų bylų peržiūrėjimas?

— Man reikia sužinoti daugiau apie jį, kad galėčiau suprasti, kodėl jis taip pasielgė. Supratusi priežastį, tikiuosi, galėsiu jam atleisti, o tada galėsiu pamilti savo kūdikį. Esant dabartinei padėčiai, negaliu nė pagalvoti apie šį kūdikį be neapykantos jo tėvui ir sau, kad buvau tokia kvailė.

Atlošęs galvą, Grėjus Eliotas susimąstęs stebėjo lubas, o Keitė laukė užgniaužusi kvapą. Galiausiai jis pažvelgė tiesiai į ją ir tarė:

— Viljamas Vajatas išleido didelę krūvą pinigų privatiems detektyvams, nes norėjo sužinoti viską, kas įmanoma, apie savo jaunesnįjį brolį, kuris buvo išsiųstas, kad pats rastų savo kelią. Karolina Vajat atidavė mums tą bylą, tikėdamasi, jog tai pagelbės mūsų tyrimui.

Jis pakilo, nuėjo prie medinės sieninės dokumentų spintos ir ištraukė iš jos storą bylą.

— Formaliai žiūrint, — tęsė jis eidamas prie pasitarimų stalo ir dėdamas bylą ant jo, — ši Karolinos byla yra atskirta nuo mūsų tyrimo segtuvų, todėl aš neprivalau laikytis konfidencialumo. Nematau kliūčių, kodėl jūs negalėtumėt prisėsti štai čia ir peržiūrėti ją, kol aš pietausiu.

Šiomis dienomis Keitę pravirkdydavo bet kuri emocija, netgi palengvėjimas, todėl ji turėjo nusibraukti ašaras, kai, nusišypsojusi jam, atsistojo ir priėjo prie pasitarimų stalo.

— Labai jums dėkoju, — skausmingai tarė ji.

Jis akimirką atidžiai žiūrėjo į jos veidą, tada grįžo prie dokumentų spintos, ištraukė krūvą papildomų segtuvų ir juos taip pat atnešė ant pasitarimų stalo.

— Šitos bylos griežtai slaptos, — ištarė jis reikšmingai nusišypsojęs. — Aš grįšiu po valandos.

— Panelė Donovan vis dar jūsų kabinete, — pranešė Grėjui sekretorė.

Grėjus linktelėjo, atidarė kabineto duris ir įėjo vidun. Keitė buvo taip susidomėjusi tuo, ką skaitė, jog net nepastebėjo, kad jis grįžo. Jam atsisėdus už savo stalo, odinė kėdė sugirgždėjo, ir ji apstulbusi pakėlė akis.

— Po dvidešimties minučių turiu čia susitikimą, — tarė Grėjus, — tačiau iki tol galite likti.

— Ačiū, — atsakė ji ir vėl įniko į bylą.

Pasiėmęs bloknotą ir rašiklį, Grėjus pradėjo rašytis pastabas susitikimui, tačiau jo žvilgsnis vis nuklysdavo jos link ir po dešimties minučių jis galiausiai pasidavė padėdamas rašiklį, kad galėtų ją stebėti. Ji vis dar skynėsi kelią pro mėlynąją Viljamo bylą pabaigos link. Ši byla, kiek jis prisiminė, apėmė pirmuosius devyniolika ar dvidešimt Mitčelo metų. Joje nieko ypatinga nebuvo, daugiausia nuorašai iš mokyklų, keli laiškai ir pareiškimai iš tų mokytojų, kurie jį prisiminė ir vis dar dirbo jo lankytose internatinėse mokyklose, taip pat kopijos tų puslapių iš mokyklos laikraščių ar metraščių, kuriuose jis buvo paminėtas.

Ir vis dėlto buvo akivaizdu, jog ji ten randa svarbių dalykų, nes kartais švelniai nusišypsodavo arba susiraukdavo, o prieš minutę jis aiškiai matė, kaip ji pirštu beveik meiliai palietė jo nuotrauką laikraštyje.

Ji sėdėjo jam iš kairės, atsisukusi į jį, galva buvo nuleista, o spindintys raudoni plaukai krito ant pečių. Ji atrodo labai jauna ir labai pažeidžiama, pamanė jis, ir labai labai daili su tokia lygia oda, ilgomis rausvai rudomis blakstienomis ir mažyte duobute skruoste. Jis svarstė išsiblaškęs, kodėl anksčiau nepastebėjo, kokia ji graži. Ji visada atrodė pritrenkianti su savo tamsiai raudonais plaukais, bet jis niekada nebuvo įsižiūrėjęs į jos veidą. Dabar, ilgai ir įdėmiai žiūrėdamas į tą veidą ir tuos raudonus plaukus, jis suprato, jog derinys — stulbinamas. O turint galvoje jos skaisčiai žalias akis ir nuostabias kojas, ji atrodė tiesiog fantastiškai.

Jos nelaimei, Mitčelas Vajatas pastebėjo šiuos bruožus kaip ir tas manipuliatorius, dviveidis šmikis Evanas Bartletas. Bartletas pasirūpino, kad visas jų socialinis sluoksnis sužinotų, jog jis ją metė ir nutraukė sužadėtuves, tačiau užmiršo paminėti, jog pirmiausia ji buvo jam neištikima. Tada jis nebūtų atrodęs toks eržilas.

Pakilęs iš kėdės, Grėjus atsirėmė į savo stalo kampą, esantį arčiausiai pasitarimų stalo, ir prabilo:

— Ar tarp visų tų popierių randate ką nors naudinga?

Ji pakėlė į jį spindinčias akis, linktelėjo ir žaviai nusišypsojo.

— Jis buvo nuostabus atletas. Jis pasižymėdavo visur, ką tik išbandydavo, ar ne?

Nustebęs, kad jai rūpi sportinis meistriškumas, Grėjus apgalvojo jos klausimą.

— Tikriausiai. Pamenu, ten buvo daug mokyklos laikraščio ir metraščio nuotraukų, kuriose jis sportuoja ir atsiima apdovanojimus.

— O ar pastebėjote dar kai ką tose nuotraukose?

— Ne, — atsakė Grėjus. — O ką reikėjo pastebėti?

Jos balsas užstrigo.

— Jis visada būdavo vienas.

Norėdama įrodyti, ji atvertė kelis puslapius atgal ir išėmė pirmą pasitaikiusią fotografiją. Grėjus atsistūmė nuo stalo ir žengė kelis žingsnius pasitarimų stalo link, kad pažiūrėtų, ką ji turi omenyje.

Nuotraukoje Vajatas atrodė kokių šešiolikos, jam buvo įteikiamas prizas už tai, kad pasiekė mokyklos rekordą, įmušdamas daugiausia įvarčių per vieną futbolo sezoną.

— Jis nėra vienas, — pastebėjo Grėjus. — Du jo komandos draugai, taip pat laimėję prizus, stovi iš abiejų pusių.

— Taip, — švelniai pritarė Keitė. — Tačiau tų dviejų komandos draugų tėvai stovi greta savo sūnų. Tai kartojasi kiekvienoje nuotraukoje.

Ji lėtai vertė bylą atgal, chronologine jo gyvenimo tvarka, kol atvertė nuotrauką, kurioje jis buvo maždaug šešerių, nufotografuotas per kriketo varžybas. Jo lazda atrodė jam gerokai per didelė, o jis buvo toks susikaupęs, jog net susiraukė.

— Vaikinas tikrai sutelkęs dėmesį į kamuoliuką, — pajuokavo Grėjus.

Ji linktelėjo, išsižiojo kažką sakyti, tada papurtė galvą ir persigalvojo.

— Ar jūs skaitėte interviu su prižiūrėtoju iš jo internatinės mokyklos Prancūzijoje?

— Tokia informacija manęs nedomino, — prisipažino Grėjus. — Ką jūs ten aptikot?

— Ponas Briklis pasakojo, jog Mitčelas kelerius metus Kalėdas praleido kartu su juo ir jo žmona, užuot svečiavęsis mokyklos direktoriaus šeimoje. Jis sakė, jog vėliau Mitčelas rašydavo jiems laiškus iš kitos internatinės mokyklos, tačiau mirus žmonai, jis nustojo atsakinėti į Mitčelo laiškus. — Ašaros užspaudė jai gerklę, kai ji kalbėjo toliau: — Ar žinote, kodėl būdamas kitoje internatinėje mokykloje, Mitčelas rašė laiškus visai juo nesidominčiam prižiūrėtojui?