Джудит Макнот - Lemties piršlys

— Nė nenutuokiu.

— Jis rašė jam, nes visose internatinėse mokyklose berniukams privaloma kas dvi savaites rašyti šeimos nariui. Jis daugiau neturėjo kam rašyti.

Atsilošusi kėdėje, ji liūdnai nusijuokė:

— Nekaltinu jo už tai, kad niekino Bartletus ir troško keršto. Tiesą sakant, jaučiuosi geriau žinodama — nors manimi siaubingai pasinaudojo — kad tai buvo dėl labai rimtos priežasties.

Grėjus nusišypsojo iš jos sąmojo.

— Jūs praleidot teigiamus dalykus. Jo vėlesnieji metai buvo pilni pergalių. Vienoje iš šitų bylų yra straipsnis iš žurnalo apie Stavrosą Konstantatosą. Jis pavadino Vajatą „mano kairysis kumštis“.

— Jo kas?

Pasilenkęs per ją, Grėjus peržiūrėjo viršutinius aplankus, ištraukė vieną ir išėmė straipsnį, kurį buvo rodęs Džefui Servantesui ir Lili Rierdon. Keitė perskaitė, jos šypsena užgeso ir ji grąžino straipsnį.

— Man šiek tiek lengviau įsivaizduoti jį kaip berniuką ir jaunuolį nei veiklų verslininką. Man sunkiau atleisti sėkmingam, protingam vyrui nei nepastebėti beširdiškumo, užvaldžiusio berniuką, kuris užaugo tarp turtingų vaikų, pats tuo metu save laikydamas tiesiog labdaros projektu, neturinčiu nė vieno giminaičio.

Miglotai tikėdamasi įtikinti Grėjų leisti jai pasiimti kokią nors Mitčelo nuotrauką, kad galėtų vieną dieną ją parodyti sūnui, Keitė pakėlė segtuvą, kuriame akivaizdžiai buvo nuotraukos.

Viršutinėje Mitčelas stovėjo vienas prieplaukoje Filipsburge, horizonte leidžiantis saulei. Sprendžiant iš datos ir laiko įrašo apatiniame dešiniajame kampe, nuotrauka buvo daryta vakare 5:45.

Fotografuota buvo tą dieną, kai ji turėjo susitikti su juo ten ketvirtą valandą.

Jos ranka drebėjo, kai ji pakėlė nuotrauką aukščiau ir dar kartą pažiūrėjo į datą ir laiką, negalėdama patikėti savo akimis.

— Dieve mano! — sukuždėjo ji sužiurusi į kitą, esančią po ja. Šita buvo daryta tą pačią dieną, 5:15, toje pačioje vietoje. — Dieve mano! — vėl šūktelėjo ji.

— Kodėl jus taip nuliūdino ši nuotrauka? Juk jūsų joje nėra.

— Aš turėjau ten būti, — atsakė Keitė, greitai nustumdama į šalį kitą nuotrauką ir visas kitas, einančias iš eilės. Jos buvo sudėtos chronologine tvarka. Pirmoji nuotrauka, kurioje Mitčelas tądien buvo užfiksuotas prieplaukoje, buvo daryta 3:30 po pietų.

Nesijaudindama, jog Grėjus Eliotas pamanys, kad ji išprotėjo, Keitė palietė Mitčelo nuotrauką, tarsi galėtų suglostyti nepaklusnią juodą garbaną prie jo smilkinio.

— Tu laukei manęs ten...

Apsirikti buvo neįmanoma — ji pastojo tą dieną, priešaušrio valandomis.

Pastebėjęs jos paraudusius skruostus ir pernelyg gyvas akis, Grėjus išsitiesė.

— Gal norėtumėt stiklinės vandens ar ko kito?

Keitė pradėjo juoktis, tačiau netrukus jau raudojo.

— Keite, jūs mane gąsdinate.

Jos verksmą vėl pakeitė juokas, Keitė atsistojo, viena ranka greitai ir stipriai jį apkabino, o kitoje laikė nuotrauką.

— Jums nereikia dėl nieko baimintis, nebent mėgintumėt man iš rankų išplėšti šitą fotografiją, — perspėjo ji spinduliuodama šypsena.

— Aš negaliu...

— Ne, galite. Niekas niekada nesužinos. Vieną dieną parodysiu ją jo sūnui.

Jis atrodė pasirengęs ją pargriauti, kad atimtų nuotrauką, todėl Keitė smulkiai paaiškino, kodėl ji tiek daug jai reiškia. Jai baigus, jis buvo nugalėtas ir ji tai žinojo.

— Paskambinkit man, kai norėsit pavakarieniauti, — tarė ji, — ir aš pasirūpinsiu, kad jūs ir jūsų svečiai gautumėt karališką valgį.

— Skamba kaip kyšis.

Keitė buvo tokia beprotiškai laiminga, jog paplekšnojo per ranką vos pažįstamam vyriškiui ir šypsodamasi atkirto:

— Ne kyšis, o atpildas. — Ji pagriebė savo krepšį ir patraukė durų link, tada stabtelėjo kabineto vidury ir atsigręžė. — Tiesiog smalsu, kur jis tądien nuvažiavo iš prieplaukos?

— Jis patraukė tiesiai į oro uostą ir parskrido čia. Tą dieną buvo rastas jo brolio kūnas ir jo sūnėnas paskambino jam maldaudamas kuo greičiau grįžti namo.

— Tas pats sūnėnas, kuris vėliau prisipažino nužudęs Viljamą?

Grėjus paniuręs linktelėjo:

— Tas pats pamišęs mažas šunsnukis, kuris apkvailino patį atlaidžiausią teisėją nepilnamečių teisme ir išsisuko gavęs vienerius metus psichiatrinėje įstaigoje, vėliau ambulatorinę terapiją ir trejus metus lygtinio nuteisimo.

Išėjusi į gatvę, Keitė turėjo tvardytis, kad neišskėstų rankų į šonus ir patenkinta nepradėtų suktis ratu. Mitčelas laukė jos prieplaukoje. Dabar ji jau nebuvo tokia naivi kaip tada, todėl neapgaudinėjo savęs galvodama, jog jis ją įsimylėjo ir laukė jos ten, kad išsivežtų.

Tai, kad jis ten buvo, neištrynė tų apgavysčių ir paslapčių, kuriomis jis grindė jų trumpalaikius santykius. Jis apsimetė, jog nepažįsta Čikagos, nieko nežino apie Žaką Benediktą ir išsiuntė ją į vilą, kad išsiskirtų su Evanu, netgi neprisipažinęs, kad jį pažįsta.

Bet jis nenorėjo, kad ji parbidzentų į Anklavą kaip nekantrus šunytis vien tik tam, kad pamatytų, jog jos šeimininkas išsiregistravęs ir dingęs. Jis neketino leisti, kad tai įvyktų. Galbūt jis laukė prieplaukoje vien dėl to, kad pasakytų: „Aš gailiuosi, kad tavim pasinaudojau ir tave įskaudinau — tikrasis mano taikinys buvo Bartletai.“

Dabar jau neberūpėjo, kodėl jis jos laukė. Svarbu buvo tik tai, kad jis laukė. Galbūt Holė vis dėlto buvo teisi — vykdant keršto planą, Keitė pradėjo jam šiek tiek rūpėti, gal netgi taip, kad jis užsinorėjo su ja stebėti saulėtekį. Jo elgesys per labdaros vaikų ligoninei koncertą gerokai prieštaravo pastarajai minčiai, todėl Keitė nusprendė daugiau niekada nebeprisiminti to siaubingo vakaro.

Širdies balsas maldavo susirasti Mitčelą ir pažiūrėti, ar jai pavyktų pasiekti, kad tas jausmas, kurį jis jai jautė, taptų stipresnis ir gilesnis. Tačiau proto balsas kuždėjo, jog tai bergždžias reikalas. Ji nešiojo jo vaiką, o Mitčelas nenorėjo turėti nieko bendra su tėvyste. Be abejonės, jam atrodė, jog pažiūrėjęs į savo vaiką, jis vėl prisimintų visą savo vaikystės skausmą ir bejėgiškumą. Keitė pajuto stiprų norą rimtai nuskriausti Henrį ir Evaną Bartiems, Sesilį Vajatą bei visus kitus, kurie pavertė gražaus juodaplaukio mėlynakio berniuko gyvenimą beprasme kančia.

Keitė susistabdė taksi, įsėdo į galą ir paprašė vairuotojo nuvežti ją į Donovano restoraną. Jai pradėjus diktuoti adresą, vairuotojas sumosavo ranka ir pasakė:

— Čikagoje visi žino, kur jis yra.

Taksistas perdėjo, tačiau Keitė neprieštaravo. Globėjiškai glostydama pilvą, ji sukuždėjo kūdikiui, kurio prieš valandą dar nebuvo pajėgi pripažinti:

— Danieli Patrikai Donovanai, — tarė ji, — mums su tavim reikia vadovauti restoranui!

Eidama tiesiai ir greitai, Keitė plačiai atvėrė sunkias duris ir įžengė į restoraną. Tada akimirką stabtelėjusi nusprendė, jog vardas Danielis Mitčelas Donovanas tiks daug labiau.

42 skyrius

Likus dešimčiai minučių iki Donovano restorano atidarymo, Keitė sustabdė mašiną prie automobilių stovėjimo ženklo, tačiau po stogine nelaukė nė vienas patarnautojas, kaip būdavo 11:20 iš ryto.

Ji buvo pas dantistą, o dabar norėjo pamatyti Denį prieš tai, kol Molė paguldys jį pokaičio po kasdieninio pasivaikščiojimo parke.

Jam buvo jau beveik dveji — berniukas buvo kupinas energijos ir gyvumo ir labai mėgo sūpynes ir čiuožyklą. Praėjusį sekmadienį, gražią rugsėjo popietę, Keitė nusivedė jį į didelį parką, į kurį jie važiuodavo savaitgaliais, ir padarė nuostabių nuotraukų, kaip jis plukdo savo laivelį dideliame fontane, saulės nušviestų medžių fone.